Medikams pranešus, kad mano vyras mirė, įsijungiau į tvarkymosi rėžimą. Tai reiškia, kad viską reikia, kuo greičiau sutvarkyti, kuo greičiau palaidoti. Gal tai mano bėgimas iš situacijos, tiesiog turėjau sutvarkyti visą šitą reikalą...
Tačiau, kaip man pasisekė, kad niekas nevyko greitai. Tadas iškeliavo tryliktosios naktį, tad keturioliktosios rytą nuvežėme jį į ekspertizę. Penkioliktąją dieną buvo žolinės, tad nedarbo diena ir kūną mes atgavome tik šešioliktąją dieną. Taip pat mamai buvo labai svarbus pašarvojimas, tad tai užtruko dar vieną parą. Kodėl tai yra taip labai gerai, kad nevyko greitai? Pagrinde dėl to, kad tada protas ir jausmai bent šiek tiek sugeba prisivyti įvykius. Kadangi viskas įvyko taip labai staiga, tai net ir nelabai supratau kas įvyko... Per Žolines mūsų žemėje susirinko daugybė žmonių, visi tvarkė pirties griuvėsius, rinko stiklus, vežė šiukšles. O štai kitą dieną su tėčiu vežėm Tado kūną į šarvojimo salę. Šarvojimui patys paruošėm kūną. Tiesiog taip turėjo būti, turėjau pilnai pasirūpinti juo. Mintis, kad nepažįstamas žmogus ruoš mano mylimąjį buvo nepakeliama. Tad kartu su tėčiu ruošėm jo kūną, iššukavau savo vyro plaukus, apvilkau drabužėliais. Tada dar nesupratau pilnai, tačiau šis veiksmas man buvo labai svarbus, aš galėjau juo pasirūpinti, paruošti jį. Nebuvo nemalonaus jausmo, buvo tiesiog, tai, kad rūpinausi savo artimiausiu žmogumi. Viena iš pagrindinių mūsų gyvenimo linijų buvo ta, kad mes viską norėjome daryti patys, norėjome savo energija pripildyti aplinką. Tad pati norėjau jį paruošti. Šarvojimas. Nebuvau šarvojimo šalininkė, pati idėja man atrodė net šiek tiek atgrasi. Na, bet mamai, tai buvo būtinybė, tad čia didelės diskusijos net ir nebuvo. Tačiau, kaip gerai buvo pabūti su Tado kūnu dar kurį laiką. Iš tiesų, tai buvo nuostabu, kad įvyko šarvojimas. Žinoma, jei tai būtų mano šarvojimas, tai daryčiau jį namuose arba po klevu. Tačiau pats procesas pabūti su kūnu, ypatingai, kai mirtis tokia staigi, yra nuostabus. Gera buvo paglostyti Tadą, padainuoti jam dainas, pabūti ramybėje su juo... Toks atsisveikinimas, mano manymu, tikrai gali labai padėti artimiesiems. Tad dabar esu šarvojimo šalininkė. Tiesiog man tai padėjo... Nežinau, ar kam tai padės, tačiau mano palinkėjimas būtų toks... Jei jūs atsidūrėte situacijoje, kad reikia atsisveikinti su mylimu žmogumi, neskubėkite jo užkasti ar sudeginti. Pabūkite dar su idėja, kad siela iškeliavo iš kūno. Paglostykite savo mylimąjį, padainuokite jam, pasimelskite už jo kelionę, padėkokite už viską ir jei reikia atsiprašykite. Būtinai suraskite gražius santykius su šeima (su Tado mama turėjome labai skirtingus išlydėjimo įsivaizdavimus, tačiau sugebėjom rasti kompromisą), manau, išėjusiai sielai nėra nieko baisiau, nei artimųjų barniai. Jums visiems skauda taip pat stipriai, tad vietoj pykimųsi, raskite bendrus taškus, raskite kaip galite vieni kitus palaikyti. Atsisakykite ambicijų... Tai labai svarbu. Dabar maždaug kas savaitę susiskambinu su Tado mama ir tai veikia kaip vaistai mano širdžiai, nes joje randu atramą. Su Tado sese taip pat turiu labai šiltus ryšius, slapta ją vadinu savo sese. Tadas ypatingai ją mylėjo, tad ir aš ją labai pamilau... Tad tikrai yra geriau atsisakyti savo dogminių įsitikinimų ir ieškoti bendrų taškų, nes kas kas, o šis bendrumas tikrai padeda. Taip pat, jei turite stiprybės, pasistenkite viską daryti patys. Dalyvaukite kiekviename žingsnyje, tai jums padės suprasti, kas vyksta, kas įvyko. Žinau, kad pati tikrai norėčiau, kad mano kūną praustų ir ruoštų tik man artimi žmonės... Taip pat, žinau, kad bučiau norėjus, kad Tadas būtų už viską atsakingas, nes juo labiausiai pasitikėjau... Ir išjauskite, išjauskite kaip jūs norite atsisveikinti... Su Tadu atsisveikinome savo žemėje. Visi susirinkome giminės erdvėje (tai erdvė, kur esame pasodinę medžius savo protėviams, o taip pat ir sau. Tadas sau pasodino ąžuolą, o aš sau pasodinau magnoliją). Sustojome ratu aplink ąžuolą ir prie jo kamieno išbarsčiau dalį pelenų (kita dalis buvo atiduota mamai ir palaidota Alytuje). Tada pasiėmusi akmenėlį pasidalinau prisiminimu ir padėjau netoli ąžuolo. Visi svečiai buvo pakviesti atsinešti akmenėlį. Kai kurie padėdami akmenėlį pasidalino pasakojimais, dainomis, kai kurie tylomis pabuvo. Neskubėti ir girdėti širdies balsą, gyventi drąsiai ir švelniai :) Čia dar būtų galima trumpai pridėti, kad norint išgyventi tokį atsisveikinimą, labai patartina turėti savo žemę ir augalus, kurie tiesiog palaikys jūsų gyvastį. Reikėtų valgyti tik žalią maistą iš savo žemės, nes bent kiek grubesnis maistas gali susukti smegenėles. Pirmąją savaitę nebūkite vieni, būtinai turėkite žmogų, žmones, kurie su jumis pabūtų. Čia taip trumpai :)
0 Comments
Labas, Tadai,
Šiandien Kalėdos. Užsikrėčiau mažumėle Kalėdinėm nuotaikom ir vaikų laukimo, niekaip kitaip negaliu paaiškinti naktinės nemigos. Tad anksti sėdau į mašiną ir važiavau pas tėvelius. Štai tada atsitiko tikras Kalėdinis stebuklas. Visi dar gulėjo lovose ir audė rytinį sapną, tik močiutė jau zujo apačioje. Taigi, pasikabinau striukę ir nulėkiau į tėvų inkilą. Įžengiau džiaugsmingai juos budindama. O vėliau pradėjau spirgėti, nes labai norėjau mamai įteikti drabužėlį, kurį jau mėnesį laiko ruošiau. Tad gavusi jų sutikimą atnešiau dovaną, o inkilas dar labiau sušvito mūsų džiaugsmais. Kodėl tai buvo didelis stebuklas? Nes praeitą kartą, kai taip anksti įlėkiau į inkilą buvo tas rytas po tavo iškeliavimo. Tai buvo siaubingas rytas. O šiandien tarsi nuprausėm tą sunkumą nuo inkilo. Pabuvau pas tėvus keletą valandų per ilgai, tad grįžusi namo vėl turėjau savęs paieškoti. Tai niekis. Viskas gerai. Pragulėjau lovoje, prisivalgiau močiutės darytų burokėlių salotų, pradėjau ruoštis studijoms ir susidėliojau ateinančių dienų planus. Nusprendžiau Indijoje pabūti sėslesne. Užteks man centrinės dalies pilnai ir mažiau keliavimo. Dar labai sunkiai pakeliu per didelius bendravimo kiekius ir keliavimus. Svarstau kaip čia reikės tokiam iššūkiui pasiruošti. Jaučiuosi kaip Konradas, prisimenu, kai jam būdavo per daug žmonių ir veiklų, jis susisukdavo lovoje į kamuoliuką ir skaitydavo arba filmą žiūrėdavo. Bet vakar, vakar padariau du didelius darbus, pagaliau sutvarkiau mašiną, įsidėjau naujus kilimėlius, tai ką tu, malonumas dabar važiuoti. Taip pat pabaigiau mamai drabužėlį siūti ir puošti. Tai va, du dideli ir svarbūs darbeliai atlikti. Šiąnakt miegosiu viduje. Apleidau savo gamtines praktikas... Taip ir gaunasi, tvarkau visokius technokratinius reikalus (taip, technokratiniame pasaulyje vis reikia tvarkytis, štai mokėčiau gyventi miške, nei dulkių jokių nereikėtų valyti, nei siurbti, tik stebėti debesis ir mintimis kurti. tėtis mano vis sakydavo, kad aš labai mėgstu tvarkytis, nes labai greitai sugebėdavau viską sukuisti :) ) ir nebelieka laiko ar jėgų gamtai. Tik džiaugiuos, kai reikia atsinešti malkų ar vandens. :) Nieko, šiaip visai gerai gyvenu, viskam savo laikas. O aš nemoku šimto darbų vienu metu... Tad ateinančios dienos bus studijoms, o paskui prasidės gimtadieniai ir Konradas atvažiuos į svečius. Beje, šiandien iš Anikos gavau jos darytą sapnų gaudyklę. Gera Anika, kartais, kai susigėstu savo skausmo, pagalvoju apie ją, ką ji sakytų. Žinau, kad ji tada mane paglostytų ir palaikytų mano skausmą. Tada nurimstu ir gėda pranyksta... Praeitą savaitę galvojau apie tavo mamą, apie jos skausmą. Didelis jos skausmas, tik ne visada ji jį rodo. Šiandien radau kelias tavo pasines nuotraukas, kuriose tu labai į mamą panašus, nors šiaip į tėtį buvai labai panašus... Taduk, o apie tave šiandien ir vakar daug mąsčiau. Mąsčiau apie tai, kiek daug turėjai praeiti, ieškoti, kol radai savo saulės spindulėlį, kol radai kuo spindėti. Žaviuosi tavimi, įkvėpi mane būti geresne, atsipalaiduoti ir grožėtis aplinka. Tadai :) užsimerkiu ir matau tavo švytėjimą, saulės nubalintus plaukus, ir mėlynas, kaip vasaros dangus, akis, įrėmintas juoko raukšlelėse. Mano rankos vis dar prisimena, ką reiškia laikyti tavo veidą delnuose, tavo odos jausmą, tavo nosies išlinkimą... Myliu, Milda Labas, Tadai,
Šiandien aš jau ramesnė, įsibuvau namuose, net šiek tiek apsitvarkiau, o vakar malkų parsinešiau ir krosnis iškūrenau. Vakare dingo elektra, sniegai tirpsta, tai taip ramu buvo aplinkui, pas kaimynus tik žvakelės dega, o pas mane krosnis šviečia. Ramu. O vakar bebūnant lauke pajutau tave, lengvą kaip angelą. Pirmą kartą taip stipriai pajutau, kad tu saugai mane. Visada labiau jaučiau, kad vienas kitą saugom, o vakar tu mane saugojai. Ačiū tau. Aš šiek tiek sunykau, kartais nebežinau kas darosi. Mąstant apie Gamtos terapijos erdvę įsikvepiu, tačiau kai pagalvoju apie studijas, mezon apmokėjimus ir visokius kitokius nereikšmingus niekalus, kurių yra daug, tik noriu slėptis po antklodėm. Tada sau sakau "mažais žingsneliais"... Taigi, šiandien jau išsiploviau indus ir pasidariau kokteilio. Dabar visokius super maistus valgau: kanapių proteiną, šermukšnius, raw šokoladą su kanapėmis (fantastiškas reikalas), geriu sultis "sveikas kraujas". Tiesiog panašu, kad nuo emocijų pertekliaus esu ganėtinai nusilpusi, tad bandau savimi pasirūpinti. Šiandien kūčios ir svarstau ar visgi važiuoti pas tėvus. Namuose jaučiuosi gerai, rami. Bijau, kad išvažiavus vėl galiu persitempti... Išgąsdino mane tas tuštumos ir veriančio skausmo pojūtis prieš kelias dienas. Dar dabar jaučiu krūtinėje pasekmes... Šiandien stiprus vėjas ir saulė spindi. Katuk, ,myliu tave. Milda Labas, Tadai,
Už lango šviečia saulė, o aš lovoje. Vakar turėjau grandiozinį išsekimą... Šią savaitę vis važinėjau ir dalyvavau. Sekmadienio naktį nemiegojau, ryte vežiau Taigą į kliniką Vilniuje, pirmadienį klinika ir mokykla, antradienį klinika ir susitikimas prie Kauno, trečiadienį Vilnius, tėvai, ketvirtadienį šventė Melky, penktadienį Sen Svajos koncertas. To ir užteko, kad vakar po koncerto pasijusčiau kaip niekas. Krūtinėje atsivėrė didžiulė juoda ertmė, net prilietus ją skaudėjo. Kairėje krūtyje jautėsi dūris, o visa galva ir rankos nutirpo... Jaučiausi kaip niekas, visiškas niekas... Namo šiaip ne taip parvažiavau. Kelionės metu besikalbėdama su Ernesta, vėliau su Konradu, kad palaikyčiau gyvastį. Atvažiavus į kiemą paskambinau Radai, kad parvestų mane namo. Greičiausiai atrodžiau kaip nusigėrusi nuo emocijų pertekliaus. Negalėjau ant kojų pastovėti, verkiau ir rėkiau... "Nebegaliu daugiau, daugiau nebegaliu..." Krentant pusnyse šiaip ne taip atėjom iki namų. Gera buvo pajusti savo žemę, šiek tiek nurimau. Drebėdama atsiguliau į lovą, dantys kaleno. Rada padarė arbatos, pavalgydino gyvunėlius. Kaip gerai, kad turiu ją. Be jos nežinau kiek būtų užtrukę kol būčiau nusigavusi iki namų. Apkamšė Rada mane ir užmigau. Vakar jaučiausi, kad esu ant išprotėjimo ribos. Man negalima, tiesiog negalima tiek daug išvažinėti. Būtina būti daugiau namuose. Mažiau bendravimo su žmonėmis, daugiau su gamta. Aš vis neišmokstu to... Taip norisi dalyvauti... Tadai, o tavęs aš labai pasiilgau. Tėvai palinkėjo man sielos žmogaus. Tikrai, nes nelabai turiu su kuo dalintis savo gyvenimo. Visi juk turi savo gyvenimus, mylimuosius, o aš kartais tokia baisiai vieniša jaučiuosi. Turiu aš medžius, žemę, prisiminimus su tavimi. Tačiau, kai užeina juoduliai jų kalba per subtili mano grubiai būsenai. Šiandien judėsiu lėtai. Myliu, Tadai, tave ir pasiilgau. Sveikstanti Milda Labas, Taduk,
Vakar man suėjo 26 metai. Gimiau per tamsiausią metų parą, šviesiausiu paros metu. Esu žmogus puikiai pažįstantis tamsą ir šviesą. Vakar diena prasidėjo gražiai, pabudau pavėsinėje, o žemėje dar buvo tamsu. Apsirengiau ir nukeliavau prie prūdo, kuriame nusiprausiau veidą, rankas. Aplankiau mūsų medžius, tavo ąžuolą dažnai šiomis dienomis lankau, tarsi kviečia jis mane. Savą magnoliją vis taip pat paglostau, nes bijau, kad ji gali labai nuliūsti, kad ąžuolas gauna tiek daug dėmesio, o ji ne. :) Po rytinių pasidžiaugimų iškeliavau į Vilnių, į watsu masažą. Masažo metu jaučiausi labai linksma, viduje vis kikenau. Masažo metu dingtelėjo mintis, kad gyvenime reikia atsipalaiduoti, būti budriu ir tuo pat metu atsipalaidavus. Taip, mes visi esame šioje žemėje susiję, tačiau negalima visko priimti asmeniškai. Kai kas nors nevyksta taip kaip aš įsivaizduoju, kad turi vykti, tai ne pasaulio pabaiga. Geriau pasižiūrėti, pamatyti ir nusišypsoti. Lengvai, gyventi lengvai ir palaimingai. Prisimenu, kai prieš keletą metų buvau šiame masaže, buvau labai pikta, kai seansas baigėsi, man taip norėjosi dar paplūduriuoti. O šį kartą jaučiausi dėkinga už išnešiojimą ir norėjau veikti. Jaučiausi aktyvi... Po masažo keliavau susitikti su tėvais ir tavo sese. Susitikom sushi kavinėje ir pasidarėme balių. Beje, štai kokie įdomūs pastebėjimai. Po mano masažo baseiną užplūdo šeimos su mažais vaikais, o pietus praleidau su dviem besilaukiančiomis moterimis. Nežinau ar čia simbolika ar ne, bet man pačiai labai smagu, kad mano gimtadienio dieną tokie vaizdiniai aplink mane. :) Ką žinai, kaip čia bus :) Po pietų jau labai norėjosi grįžti namo... Na, čia visada taip, per ilgas būvimas mieste sekina. Tiesiog išsiurbia energiją ir norisi sugrįžti į gamtą pasikrauti. O štai vakare nuvažiavau pas tėvelius, kur lauke vaikų pagamintas tortas ir namų gamybos dovanėlės. Taip pat vaikai ir tėtis sugalvojo mane pakilnoti ant taburetės. Vaizdelis nepakartojamas, veiksmas vyksta prie medinės kolonos, kad galėčiau laikytis ir nenuvirsčiau nuo taburetės, o tie kilnoja ir garsiai skaičiuoja. Na, bent nekėlė visus 26 kartus, kėlė du ir šešis kartus. O, Tadai, ar prisimeni mano 25 gimtadienį? Tą dieną mes pasidarėm stovyklą su vaikais mokykloje, vaikai gamino žvakeles, o vakare gaminamos gimtadienines vaisines salotas. Vaikai mane kilnojo 25 kartus, o džiaugsmo ašaros riedėjo mano žandais. Po gimtadieninių skanėstų žiūrėjome filmuką visi meiliai susėdę skaitymo kampelyje, o po filmuko aptarimo sugulėm į miegmaišius ir klausėm pasakos. Tą naktį nemiegojau, nes bent vienam vaikui krepštelėjus iš karto stebėjau situaciją. O tu miegojai ramiai, gulėjai šalia ir kažką sapnavai. Tadai, na, savų vaikų neturėjom, bet mūsų mokyklinukai tikrai buvo kaip mūsų. Turėjom net truputėlį daugiau nei šešioliką (su Tadu vis juokaudavom, kad turėsim šešioliką vaikų :) ) Kai artimieji pasidomėjo mano svajonėmis pradėjau pasakoti kaip noriu išjausti šią netektį, išgyventi ją ir susitaikyti, kaip noriu susitvarkyti namus šiais metais, svečių namelį pastatyti, dar turiu tokį norą išmokti gyventi lengvai, be įtampų... Tiesiog, kai kas nors vyksta ne taip kaip įsivizduoju, neįsitempti... ir kai neturiu energijos, nedaryti per prievartą. Na čia šita tema galima daug plėstis, kad teisingai ją išreikšti, tačiau dabar to daryti visai nenoriu. Tačiau, kodėl apie visas šias svajones dabar kalbu, nes tėtis man palinkėjo neskubėti. Tadai, neskubėti... Šis žodis suvirpina mane iki sielos gelmių. Aš taip moku įsivažiuoti ir pradėti lėkti, tačiau tame jokios harmonijos nėra. Šiandien sau vis kartoju "neskubėk". Ašaros akyse sužimba ir pamatau kaip gražiai lauke sninga. Šiomis dienomis taip sugebu sulįsti į savo galvą, kad net telefono skambučių sugebu neišgirsti, tiesiog paskęstu mintyse. Na, o dabar trumpa apžvalga buvusių metų. Taigi, jei pamirščiau faktą, kad tavęs nebėra mano gyvenime, tai šiaip esu labai patenkinta. Gyvenu sodyboje, kurioje labai myliu visą augaliją ir gyvunėlius. Prisijaukinau daržininkystę, išmokau sodinti medžius. Turiu pakankamai gilų suvokimą apie gyvenimiškus principus. Esu apsupta tikrai nuostabių žmonių. Turiu labai fainą šunytę ir mielą katę. Na, Melkio mokyklą taip pat galiu tik džiaugtis. Ji vyksta ir klesti. Džiaugiuosi, kad pavyko sukurti tokią nuostabią vietą. Na, tai Melkio mokykla įeitų į veiklų temą, tad turiu prasmingą ir įdomią veiklą iš kurios dar užsidirbu ir į kurią laimingi eina mano sesės ir brolis. Tiesa, didžiąją 2016 metų dalį mes praleidome kartu, Tadai :) Mokinome vaikus, organizavome išvykas, stovyklas, žygius, pastatėme pirtelę, suorganizavom daugybę talkų, keliavome į Olandiją, kur sudalyvavome Anet filmo pristatyme, aplankėme Konradą ir jo tėvelius, vaikščiojomės po parką su Anika ir Janu. Taip pat šią vasarą aplankėme pajūrį, sudalyvavom tėčio giminės susitikime. Šiais metais aš pamačiau elnių bandą visai netoli namų, matėme daugybę briedžių ir stirnų. Vaikščiojomės po mišką, kasėm svogūnines gėles ir sodinome jas pas save. Daug maudėmės, pirtinomės, miegojome po žvaigždėmis. Tadai, o svarbiausia, buvome labai laimingi kartu. Taduli, na ką, geri metai buvo, pilni iššūkių, bet prasmingi. Labai noriu, kad tave prisiminus ne liūdesys pirmiausia užplūstų, o džiaugsmas, kad tu buvai mano gyvenime. Toks švytintis ir gražus. Ačiū, Taduk. MYLIU TAVE, MANO SAULE! Bučiukas, Būkime laimingi Lengvai tekėkime žeme Tavo, Milda Lomanienė :) Labas,
Gyvenimas turi puikų humoro jausmą. Taigi, pirtis žadėjo man gera miegą, o knyga ramius sapnus, tačiau nors ir nuėjau anksti miegoti apie 3 valandą turėjau atsikelti kadangi Taiga jautėsi labai blogai. Aš spėju, kad po vaikiukų jos imuninė sistema nusėdus... Taigi iki septintos valandos ryto visaip ją bandžiau raminti, o po to važiavom į kliniką. Taiga šiaip yra ypatingo pakantumo šuo, tad jei ji inkščia, tai jau suprask, kad situacija tikrai labai rimta. Klinikoje jai pastatė lašelinė ir visokius tyrimus padarė... Dabar ji jaučiasi geriau, o gražiausia tai, kad net ir dideliame skausme ji vis tiek vizgina uodegytę. Naktį iš tiesų išsigandau ir į kliniką važiavau susirūpinusi... Pramušė mane jos skausmas. Man taip atrodo, kad Taiga tarsi mano emocinis rodiklis, kai tik per daug išsibarstau aplinkoje, jai vis kas nors atsitinka, kad būtinai turiu sustoti. Šiomis dienomis turėjau daug planų. Rytoj jaunatis, tad buvau paskyrusi šią dieną svajonėms, kūrybai. O, bet, tačiau ryt vėl teks važiuoti į kliniką. Gal ir visai gerai taip, negaila Taigai skirti šį laiką. Šią naktį, kai ji taip blogai jautėsi labai stipriai pajutau, kokia ji man brangi, tad gera ja rūpintis. O ji tokia gera, atsidavusi ir pakanti. Grįžusios namo abi griuvom į lovą ir tik pradedant temti aš išsiropščiau. Išsiropščiau dėl to, nes dar keli lauko darbai laukė manęs, vienas iš darbų buvo parsivežti malkų, kad Taigai galėčiau prišildyti namus. Taigi su tokia motyvacija atsikėliau. O lauke oras švelnus. Aš vis stebiuosi, kad kaime visada būna šilčiau, nei mieste. Nesuprantu kodėl. Šiaip termometrai rodo vienu dviem laipsniais daugiau mieste dėl žmonių kiekio ir judesio, tačiau savo žemėje šiandien net trumpom rankovėm vaikščiojau ir nesušalau. Mistika. Pas tėvus pojūtis lygiai toks pat. Prisimenu per didžiausius šalčius pas juos išeidavau tik chalatu apsivilkusi ir normaliai būdavo. Balansai. Viena diena ekstazėje, išorėje, kita diena ramybėje ir viduje. Tik tavęs labai pasiilgau. Šiandien rūšiavau kojines, tavąsias esu sau pasilikusi. Kai mano rankose atsirado kojinės, kurias tau padovanojo mano tėtis, pratrūkau. Tiesiog labai tavęs pasiilgau. Šiomis dienomis vėl sugrįžo vaizdinys, kad susismeigiu durklą į širdį ir pasuku rankeną devyniasdešimties laipsniu kampu. Nuo šio veiksmo nemirštu ir kraujai neteka upeliais. Tačiau veiksmą kartoju kelis kartus iš eilės, tarsi tiesiog būseną išreiškiu. Šį vaizdinį reikia keisti, būtina keisti, tad pradėjau glostyti savo širdį ir užlieti ją šiluma. Savimi reikia rūpintis, o ne kankinti... Būtina linkėti sau visko, kas geriausia, tada galime tuo gerumu dalintis su pasauliu. Tu išties išmokei mane būti sau švelnia ir šiaip su tavimi pilnai realizavausi, tarsi sužydėjau. Ačiū tau :) Myliu tave, Milda Labas, Tadai, Šiandienos rytas buvo ne toks, kokį buvau suplanavus... Vakar nuėjau paryčiais miegoti, tiksliau apie penktą valandą. Ketvirtą valandą dar šokau priešais veidrodį ir judinau energijas, po šokių skaičiau knygą. Kažkokia nesąmonė, visai išsimušiau iš ritmo. O Taiga sloguoja, tad naktimis miegu su ja, apgaubiu ją savo dėmesiu ir šiluma. Taigi, ryte, planavau atsikelti anksčiau, pasigaminti kokteilį ir t.t. O po visų rytinių džiaugsmų važiuoti pas brolį ir seses ir juos nuvežti į Kalėdinę mugę. Na, viskas susiklostė kiek kitaip nei planavau. Atsibudau nuo mamos skambučio, kai ji paklausė, kodėl aš tokia rami, atsakiau, kad dar miegu. "Kaip tai miegi? Juk už penkiolikos minučių turi paimti vaikus. " Oi... Jau seniai taip nebuvo, kad vėluočiau... Tad pradėjau skubintis, tačiau mama perspėjo, kad važiuočiau ramiai, kelias šiandien labai slidus. Taigi kėliausi ir bandžiau susigaudyti erdvėje. Be galo keistas jausmas, bandau susigaudyti, o fiziškai tiesiog judu iš vieno kampo į kitą ir bandau susiruošti. Neaiškiomis priemonėmis per penkioliką minučių sugebėjau susiruošti, prisiminti paimti Daumilo dainynėlius ir Jūratei knygas, kurias norėjo pasiskolinti. Stasyčiukai jau laukė, be priekaištų, nors vėlavau pusvalandį. Jie tiesiog džiaugėsi, kad atvažiavau, klausė ar nevėluojam ir dalinosi savo entuziazmu muge. Aš taip pat šios mugės labai laukiau, praeitais metais joje pripirkome visokių mielų dovanėlių artimiesiems... Šiemet taip pat padariau. Gerokai viršijau numatytą normą, bet gera čia pirkti, kai viskas rankų darbo ir mielų žmonių kūrybos. Reikėtų pridurti, kad po šios mugės buvau visiškoje ekstazėje. Važiuojant namo maždaug tokios mintys skrajojo. "O koks nuostabus tas žmogus, o štai tas koks fainas, o kaip gera, kai galima taip atvirai bendrauti apie viską, kai nereikia plepalų, o viskas tikra tikra ir šilta šilta, o kaip ten buvo nerealiai, o dainos, o maistas, o žvilgsniai, o burtai, o apsikabinimai, aaa..." Prisimenu praeitais metais važiuodami namo po mugės taip pat labai buvome patenkinti. Kaip gera būti apsupty nuostabių žmonių. O nuostabūs dėl to, kad tikri. Taigi, ekstazė. Įsukus į savo žvyrkelį šiek tiek išsigandau, dabar ekstazė, o tai kas po to bus. Su kraštutinumais visada šiek tiek pavojinga turėti reikalų. Tačiau pasaulis padeda ir rūpinasi, o tiksliau, geri yra draugai, tad pašto dėžutėje radau laišką iš Anikos. Laišką pilną meilės ir rūpesčio. Ašaros pradėjo tekėti upeliais ir sugrįžau ant žemės. Dabar krosnyje traška ugnelė, o aš kuriu planus kaip sugrįžti į padoresnį miego ritmą. Trumpai dar noriu pasidžiaugti savo sese Liepa, kuri mugei nunėrė nuostabius pliušinius meškiukus. Na gerai, gal čia ir ne visai trumpai gausis. Taigi prieš keletą savaičių Liepa pradėjo nerti meškiuką, jai jis puikiai pavyko ir ji norėjo jį parduoti mugėje. Tačiau jaunesnioji sesutė - Ūla (Ūlai 9m., o Liepai 10m.) labai labai norėjo šio meškučio. Ji to garsiai labai neišsakė, tačiau jos žvilgsnis buvo labai iškalbingas. Kai Liepa sprendė dilemą, kokia šio meškučio kaina turėtų būti, ji svarstė apie penkis eurus, tuo tarpu Ūlytė pasidalino savo mintimis: "Liepa, tu juk tiek daug darbi įdėjai į šį meškutį, keturias dienas dirbai. Aš, manau, kad jis galėtų kainuoti 10 eurų..." Liepa sutiko, tačiau šis meškutis į mugę nenukeliavo. Liepa jį padovanojo Ūlai, o Ūla negalėjo atsidžiaugti. Tuo tarpu mes, suaugėliai, viduje tirpom iš džiaugsmo, kokie subtilūs ir empatiški šie vaikai. Mamos tirpimas tęsėsi truputėlį ilgiau, ji visą savaitę nėrė kartu su Liepa meškučius mugei. Žinoma, mugėje septyni Liepos meškučiai iškeliavo pas naujus šeimininkus akimirksniu. O didžiąją dalį uždirbtų pinigų vaikai nusprendė paaukoti naujos mokyklos statybai, o už mažesniąją užsidirbtų pinigų dalį nusipirko sau visokių žaisliukų ir mamai visokiausių dovanų pripirko. Nei aš, nei tėvai visiškai nesikišom į pardavimus ar finansinius reikalus. Dienos pabaigoje jie turėjo nulį eurų, buvo pripildyti nuostabių emocijų ir pakylėtai patenkinti. O mes, vyresnės kartos žmonės, lydėmės ir graudinomės, kaip nuostabu, kad prie mūsų auga šie nuostabūs žmonės. Taduli, aš tave labai myliu, dabar keliausiu pas Karaliūnus į pirtį, o naktį gal tave susapnuosiu. Milda Sninga. Žiema kutena nosį, o snaigės lydi žingsnius. Gera, tikra žiema atėjo. O aš tavęs baisiai ilgiuosi. Šiandien prisiminiau savo pirmus atvažiavimus pas tave. Nors šis namas iš pažiūros man atrodė negyvenamas, su tavimi jis turėjo savotiško šarmo ir jaukumo. Gera man čia buvo, norėjau čia gyventi su tavimi. Džiaugiausi, kad vidury žiemos galima saulės kelią stebėti pro langus įsitaisius tavo glėbyje ir paausy jausti tavo šiltus kvėpavimus. Ieškojau šimtų priežasčių pas tave atvažiuoti, o važiuojant iš tavęs būdavau ant sparnų. Kartą taip belėkdama apsisukau 180 laipsnių, lėkdama 90km/h greičiu snieguotu keliu. Matyt, įsimylėjeliams niekas negresia, įpratęs pasaulis, kad įsimylėjęs, tai be galvos, tad nesugeba saugotis. O visi tokį žmogų nori saugoti, nes prie įsimylėjusių žmonių labai gera. O kai praleisdavome naktis atskirai, eidavome miegoti tuo pačiu metu ( ne miegoti, o gulėti, naktys juk bemiegės atskirai), kad jaustumėm vienas kitą, kad kartu keliautumėm. Vėl pradėjau savęs klausti, ar tikrai nesugrįši...
Naktys dabar vėl bemiegės. Prieš kelias naktis sukūriau didelį laužą, sudeginau dar vieną dalį tavo drabužių. Sėdėjau prie laužo įsivyniojusi į tavo juodą paltą ant kurio etiketės buvo užrašyta tavo pavardė. O ugnis degė ir savo plaukais šoko virš akmenų. Vieną naktį nuėjau miegoti jau prašvitus. Kūriau mūsų namus, dėliojau strateginį veiksmų planą, o vėliau išsiaiškinau, kad turime pelėsį namuose. Tad dabar užsiimu jo naikinimu. Kažkaip gerai tas pelėsis, jis toks įveikiamas mano pajėgoms. Štai langus nežinau ar pati sugebėčiau pakeisti. Neįsivaizduoju savęs su pjūklu pjaustančios rąstus ir kilnojančios langus. O štai pelėsį tereikia nuplauti, išpurkšti, perdažyti sienas, kelis dar dalykus padaryti ir viskas. Po truputį keičiu namus. Su tavimi jau buvome pakeitę nemažai, o gražiausio mūsų kūrinio neliko. Dabar tęsiu darbus. Buvau mokyklėlėje. Vaikų meilumas neišpasakytas ir mokytojų šiltumas įkvepiantis. Tikrai nuostabiai nuostabiai gera mokykloje. Tiesiog atgaiva joje būti, būti tarp tokių žmonių ir tokioje aplinkoje. Teko šiek tiek pabūti Kęstučio vedamoje matematikos pamokoje, tai net pajutau kaip pati norėčiau eiti į mokyklą. Labai gražią atmosferą jie sukūrė, džiaugsmas. Taduk, žinai, dabar sunki dalis ta, kad tavo prisiminimas visur su manimi. Važiuoju keliais, kuriais visada važiuodavome kartu. Stalčiai pilni tavo daiktų, kompiuteryje pilna tavo failų. Kur tik pasisuku ten tu arba mes. Žinai, dabar sugalvojau pakeisti langus ir apsišiltinti namus (būtini darbai norint įveikti pelėsį galutinai) . Tokiems darbams man reikia pagalbos, pačiai tai atrodo per dideli darbai. Tada pagalvoju, su tavimi juk patys viską kartu darytumėme. Jei tu būtum likęs, tai taip pat viską pats darytum, o gal nedarytum, medžius sodintum :) O aš žiūriu į savo pajėgumus, galimybes... Jos dabar kitokios, nei kad buvo su tavimi. Tad persitvarkinėju psichologiją, skaičiuoju dėlioju ir netgi svajoju. Tadai, tu esi labai mylimas. Vis sau bandau priminti, visata yra vienis ir kad tavo būtis ji vis tiek yra čia, tik kita forma. Skauda, kad ne su manimi ir ne ant žemės, bet visumoje tu esi ir aš esu. Tad vis tiek kartu esame. Tavo Milda Taigi, prieš savaitę sugalvojau išsimaudyti prūde. Nuotaika buvo gera, namai tvarkingi, o lauke švietė saulė. Tik, mūsų žemės akis užsimerkusi žiemos miegui ir norint joje nusiprausti, reikėjo ją pakrapštyti. Taigi linksmasis vaizdas toks... Išbėgu iš namų rankšluosčiu apsijuosusi ir pasiėmusi rimtą, ilgą pagalį. Laikau jį dešine ranka, nukreipusi bėgimo kryptimi ir pirmyn, kaip laukinė moteris bėgu link prūdo su ietimi rankoje. Aplinkui sniegai, zylės, saulė ir visokie džiaugsmai. Prūde (žinau, lietuviškai būtų kūdra, bet prūdas labai prilipęs mano rate, tad bus prūdas :) ) išdaužiu ledą, adrenalinas pakilęs ir bandau lįsti vidun. Mano kelias nusėtas akmenimis, tad netyčia slysteliu, bandau laikytis už ledų, viskas lūžta, o aš vis krentu. Tad visai neplanuotai niurktelėjau daugiau kartų nei buvo numatyta. Juokiuosi, prausiuosi ir virpu. Ah, gyvastis! Šiaip ne taip išsikapanojusi bėgu namo.
Šiandien prūdas užšalęs tvirčiau, ietimi sugebėjau tik kraštelius prakrapštyti. O lįsti vidun su kastuvu nenoriu dar... Gerai būdavo, kai tu visus ledus prastumdavai, tikra karalaitė buvau :) Tai va, dabar nežinau kaip bus. Mačiau, kad antradienį nusimato šilti orai, gal dar atsimerks mūsų akis. :) Beje, tavo ąžuolas taip ir nenumetė apatinių lapų, vis dar apsirengęs stovi. Ramios nakties Milda Labas, Tadai,
Dabar delčia, o dienomis kėkštai valgo šaltalankius po langais. Šiandien visą dieną siuvau. Pasirodo, man labai patinka siūti, dėlioti, kirpti medžiagas, kurti... Tad, gal ir prieisiu iki to, kad pati sau gaminsiuosi rūbus. Vakar apsilankiau susitikime apie ruošimąsi vaikelio priėmimui. Kai dar buvome kartu, galvojau, kad lankysiuosi šiuose susitikimuose su tavimi ir vaikeliu. Dabar būčiau buvusi ketvirtame mėnesyje. Šiaip, kai būnu savo gyvenime nebejaučiu mūsų vaikiuko. Nebesiskaudinu, kad nėra... Tačiau vakar po susitikimo man pasidarė baisiai liūdna. Norėjosi išsidraskyti ir išsidaužyti... Atrodo, kad dar labiau priaertėjau prie žemės. Graži ta besilaukiančiųjų energija, tokia švelni, tokia rūpestinga ir šilta. Moterys kaip banginės, o vyrai kaip vandenynai, laiko jas, glosto. Moterų akys didelės, nuoširdžios. Jos viską žino, jos didelės ir gražios. Labai gera tarp tokių žmonių pabūti, tokiame tikrume. O aš pagaliau supratau kaip placenta ir patalėliai veikia. Šiandien siūdama galvojau, kad, o jei taip ir praeitų gyvenimas. Tiesiog, būnant vienai savoje žemėje, siūnant, dovanojant drabužius artimiesiems ir prabėgtų taip gyvenimas. Keista būtų... Šiandien pasirodė, kad tai įmanoma. O Gintarė pasiūlė man tiesiog persižiūrėti savo gyvenimus, susiskaičiuoti juos. Man visai patiko šis požiūris. Tarsi dabar pradėčiau kitą gyvenimą. Tarsi tikrai numiriau kartu su tavimi ir atgimiau savo žemėje ir pradėjau gyvenimą iš naujo. Kaip ir kiekvienas naujagimis dabar turiu išmokti žiūrėti, vaikščioti, kalbėti, naudotis rankelėmis. Taip, taip ir jaučiuosi. O gal aš dar net negimiau, gal dar įsčiose. Juk dabar žiema... Neužilgo mano gimtadienis, vaikai jo laukia, kuria dovaną ir vis klausinėja už kiek dienų. Šiais metais nesinori mąstyti apie gimtadienį. Nelabai svarbus jis... Per tavo trisdešimt penktąjį gimtadienį Andžėjus pasakojo kaip prieš kelis metus, gražią rugpjūčio dieną, pakvietė tave patalkininkauti statybose. Tu sutikai ir nieko nelaukdamas atvykai. Visą dieną tavo telefonas skambėjo. Andžėjus lyg tai juokais paklausė, gal tavo gimtadienis. O tu besišypsantis atsakei, kad taip. Visai nesureikšmindamas gimtadienio... Tą vakarą jūs gerai išsipirtinot. Sugalvojau namuose pakeisti visus langus. Tad su laiku tai įvyks. O elektrą pakeis tik link pavasario, tuo tarpu aikštelę padarys po naujųjų. Praeita naktis buvo labai šviesi, mėnulis plieskė tiesiai į akis, o aplink žvaigždės šoko. Vis dar sunkiai užmiegu. Šiąnakt daug sapnavau, o ryte negalėjau išlipti iš patalų, kadangi Cika gulėjo ant mano pilvo ir murkė, didis malonumas. Tuo pat metu saulė švietė ir visa gamta džiaugėsi. Tadai, aš tavęs labai ilgiuosi. Kai mąstau apie tave, vis pamatau, kokie mes panašūs... Taduk, myliu tave... Milda |
Archives
July 2020
|