Retai kada keliauju praeities takais, o šiandien ko tais nejučia nukeliavau... Peržiūrėjau nuotraukas su Taduku, peržiūrėjau jo gyvenimo fragmentus ir savojo. O kaip skausmingai ilgu pasidarė. Prisiminiau tą skonį, kai myliu ir mylima esu, kai viskas tose vėžese, kuriuose noriu būti. Mano akys, veidas, kūnas tiesiog spindi etape, kai buvau su Tadu. O tolimesnėse nuotraukose, po jo išėjimo, šypsausi, bet akys kažkur išskridusios, taip atrodo, kad labai didelės dalies manęs nėra. Šiandien tiesiog labai išsigandau, kad gal ir aš miriau... Juk negyvenu pilnais plaučiais, vis dar negyvenu taip, kad net oda spindėtų. O trokštu, tikrai labai trokštu pilnumoje gyventi. Gyvensiu, ir ne tik fragmentai mano gyvenime bus, o visas gyvenimas. Po truputį, raminu save, po truputį, bet aš turiu dovaną, jau žinau, kas tai yra to pilno gyvenimo skonis. Jau labai arti... Kartais atrodo, kad nagais ir dantimis kabinuosi, šiuo metu ramu, ramu ir gera. Matyt, dar laižausi žaizdas ir ašaromis jas plaunu ir plaunu. Belieka tik atsipalaiduoti šiandien ir pasidžiaugti pavienėmis snaigėmis, pavasario viltimis. Buvo štai atvažiavę pas mane nuostabūs broliukai, patys pasisiūlė didžiules medienos krūvas, kurios kaip šiukšlės sukrautos aplink namą, sutvarkyti. Dirbo vyrukai dvi dienas saulėje, vejo gūsiuose ir saulei jau pasislėpus už horizonto. Ką, ne stebuklai? Stebuklai ir džiaugsmas begalinis. Dabar namo kampas oro įgavo ir viskas kiek lengviau jaučiasi.
0 Comments
Pabundu ryte ne tik nuo paukščių giesmų, bet ir nuo jų sparnų plasnojimo ir oro vibravimo. O būna, kad pabundu išgirdusi ryte, kažkur prie prūdo, Spirgio kovos aidą. Tada dar saulei nepakilus bėgame kartu su Cika ginti mūsų vyruko. Prie prūdo randame Spirgio kailiuko pūkelius, o po kurio laiko prisistato ir Spirgis, visas nepatenkintas, ryškiai prisiliesti neleidžiantis. Gal sutrukdėm jo kovą, o gal pralaimėjo. Uodega jo trūkčioja, lyg elektros srovė pro jį pulsuotų. Vargais negalais iškenčia mano apžiūrą ir tik laukia progos pasprukti. O mano diena tęsiasi toliau. Jau pakilusios saulės spinduliuose budinuosi prūde ir sveikinu naują dieną. Gera, kai dienos šiltos ir norisi veikti. Daržuose jau dygsta salotos, žirniai ir braškės jau susodintos. Daug dar ten darbo ir kelias dienas nekilo kojos daržų kryptimi. Tačiau, kai nueinu, tai džiūgauju... tik ne visada lengva nueiti... Būna padirbėjus tarplysvėje atsigulu ir ištirpstu kvapuose ir garsuose. O kaip aš jaudinuosi sėdama morkeles ir mintyse prašau jų sudygti. Širdelė krūtinėje spurda ir galvoju, kad tik sudygtumėte, kad tik pavyktų. Kad galėčiau išsilaisvinti ir suprasti maisto auginimo magiją. O smagiausia man būna, kai atvažiuoja draugai patalkininkauti, tada pokalbiai liejasi erdvėje ir gali pažinti žmogų gilumoje. O kaip man patinka gylis, norisi giliau ir giliau. Buvo atvažiavo žmonės ne talkininkauti, o pabendrauti. Iki pirmos valandos nakties kūrėm ugnį ir pokalbiai kūreno vidų. Gera pažinti žmones, su jais susipažinus ir save giliau pažinti, atpažinti. O man labai patinka taip ramiai gyventi. Kelis kartus per savaitę susiskypinti su mokinukais, o didžiąją dalį leisti namuose ir jausti, kad turiu daug erdvės pasirinkti veiklas. Važiuoti į mišką rinkti meškinį česnaką, laistyti ant palangės sudygusius pomidoriukus ir stipriai gyvenimą jausti. Esu iš tų žmonių, kurie labai užsidega įvairiomis veiklomis. Pasiūlymams dažniausiai atsakau taip ir dar pati šimtą ir milijoną veiklų prisigalvoju. O po to dūstu neapskaičiavusi pajėgumų ir velku save už apykaklės. Sunku man vis dar apskaičiuoti pajėgumus, o užsidegu taip greitai... Tai dabar, kai visi ramiau gyvena, tai ir man ramiau, nereikia žiurkių lenktynėse dalyvaut. Tada vakarais ramiai žaviuosi Venera vakaruose. Ar matėt kaip ji spindi? Kažkas neįtikėtino... Su šviesos aureole aplink savae, tad neveltui taip meile norisi svajoti. Būna rytais jaučiu, kad mylimasis apglėbęs mane laiko, kvėpuoja man į ausį, širdimi kartu svajoja. Būna taip stipriai jaučiu jo artumą ir tyliai viliuosi, kad gal tikrai neužilgo pažinsiu jį. Juk viskas gali taip greitai pasikeisti šiame pasaulyje. Kaip Tadulis greitai išėjo, kaip viruso tema greitai išplito, taip ir mylimasis gali greitai ateiti. Jei Dievulis duos, tai ir ateis :) Prieš kelias dienas skaičiau D. Trockio pamąstymus apie troškimus ir pažadus. Dalinuosi: Baigiamoji trilogijos dalis apie visatą ir troškimus Turiu draugą, tarkime Sergejų. Geras žmogus, bet nepatikimas. Kelis kartus skolinosi iš manęs pinigų, visą laiką grąžindavo juos ne kaip susitarėme, o po daugelio priminimų, sugalvodavo visokių pasiteisinimų. Anksčiau tai buvo mažos sumos, o dabar jis prašo labai didelės sumos. Aš, prisimindamas jo neatsakingumą, sakau „ne“. Ir tada Sergejus pradeda manęs maldauti, aiškinti, kaip labai jam reikalingi šie pinigai, verkia, atsiklaupia prieš mane ant kelių, žada viską grąžinti laiku, pasitaisyti. Man pasidaro jo gaila ir aš jam paskolinu pinigų. Kai artėja gražinimo laikas, Sergejus atmetinėja mano skambučius, o jei pavyksta jį kažkur „pagauti“, nusuka akis, žada viską sutvarkyti, prašo atidėjimo, nesako nieko konkretaus. Net jei jis kada nors man grąžins pinigus, kokia tikimybė, kad aš jam padėsiu dar kartą? Kokia tikimybė, kad aš norėsiu turėti su juo kokių nors bendrų reikalų? Parekomenduosiu jį savo draugams? Duosiu jam pasinaudoti kokiu nors savo daiktu? Tiesiog pakviesiu į svečius pasikalbėti? Tikrai ne. Jei Sergejus pradės kitaip elgtis, taps atsakingu, tada ir mūsų tarpusavio santykiuose gali kažkas pasikeisti. Kiek kartų, kiekvienas iš mūsų, esame buvę tokio Sergejaus vaidmenyje bendraudami su visata, su Kūrėju? „Mušė sau į krūtinę“ žadėjo liautis su blogais įpročiais, pakeisti savo elgesį su artimaisiais, pradėti sąžiningai dirbti, ištaisyti elgesio klaidas? Verkė, maldavo, žadėjo? Kiek kartų mes gavome trokštamą, o paskui netesime savo pažadų? Taigi, dabar atėjo metas tiesiog daryti, nesitikint atgal jokių apdovanojimų. Įrodyti savo elgesiu, kad aš, asmeniškai, tampu vis labiau atsakingesniu. Tai perskaičiu palinkiu sau drąsiai svajoti, tačiau susikoncentruoti į tiesiog darymą ir dėkingumo tam, kas jau yra. Nėra tai lengva, daug manyje dar pykčių ir nuoskaudų. Tačiau gaudau save ir stengiuosi paversti supratimu, nes pyktis ir nuoskaudos tiesiog labai eikvoja mano energiją. Tada pervargstu baisingai ir būnu nelaiminga. Taip ir atidarinėju naujas dureles, po truputį, labai po truputį. O širdis atpažįsta tikrąsias svajones ir jausmą atpažįsta. O štai jau grįžau į lauko miegamąjį. Po neuralgijos kurį laiką saugojausi, tačiau dabar jau gyvenu beveik pilnu pajėgumu. Prieš kelias naktis įvyko didelis mano džiaugsmas. Mano mieloji katytė Cika įlindo pas mane į miegmaišį, susisuko prie krūtinės ir mano apkabinta pramiegojo šalia iki pat rytinių spindulių. Seniai jau taip jaukiai kartu su ja miegojom. Būdavo, kai ji mažulytė buvo, tai visas naktis taip miegodavom. Tadukas anksčiau atsikeldavo, o mes dviese viena kitai murkdavom. Na ką, keliausiu šiandieną jau į daržus, šiandien bandysiu tris lysves sukasti, nors ir dvi bus labai labai gerai. Tad gražių mums švenčių. Apkabinu ir myliu. Milda Pavasariniai sveikinimai, kad derlius vaisingas būtų ir džiaugmu pripildytas ;) |
Archives
July 2020
|