Labas vakaras, o gal jau ir naktis. Žiemą daug nakties, o šiomis paromis orai stebuklingi, keliai vos pravažiuojami. Ši diena buvo balta balta, durys vos prasiveria, o dangus žydras. Tiesa, reikėtų papasakoti kaip ir kuo šiuo metu gyvenu. Taigi, pirmiausia reikėtų papasakoti, kad šiuo metu gyvename aštuoniese: Aš, Taiga, Agapė, Cika, Spirgis ir trys taigiukai. Šiais metais pas mus atėjo trys berniukai, tad namuose lygybė, keturios mergaitės ir keturi berniukai. O štai Agapė mano svajonių šuo, be to, kad ji be galo mėgsta būti lauke ir tampyti Taigą ir Ciką už ūsų, ji gali pas mane ant kelių pragulėti pusvalandį. Tad taip ir būna, kūrenu krosnį, dedu malkeles, o Agapė pas mane ant kelių. Dar vienas iš didesnių pokyčių, tai kad pradėjau vėl dirbti pradinių klasių mokytoja. Ir žinai ką, man labai labai patinka šis darbas. Bei sugebu vis mažiau ir mažiau įsitempti. Net sakyčiau visai viskas gerai, išmokau labiau save saugoti. Mokykloje pasistatėme naują pastatą - kupolą, o kaip smagu jame dirbti ir kaip gražu. Vaikai patys tempia pagalvėles ir gražina čia aplinką. Dirbame tikrai puikiai. Ir įkvėpimas ir gražiausių idėjų yra. O dabar truputėlis pamąstymų apie gyvenimą. Mane supa žmonės, kurie tikrai nori būti geri ir kurti gėrį pasaulyje. Tačiau, tiek daug iš jų yra apsupti baimių (finansinių, socialinių ir dar visokių...). Šios baimės paskandina visas geriausias intencijas. O jei nepaskandina, tai bent jau gerai išvolioja pelėsyje ir viskas pradeda nykti. Suprantu... Aš taip pat išgyvenu įvairias baimes, tačiau tai matant, norisi jų atsikratyti ir vis savęs paklausti, tad apie ką šis gyvenimas yra. Apie saugų perėjimą per gyvenimą su priimtomis socialinėmis normomis ar apie gyvybę ir tikėjimą, kad žemėje gali būti rojus? Apie drąsą ir kūrybiškumą? Ar tikrai elgiantis pagal socialines normas gauname garantą būti saugiais ir laimingais? Na, man niekada nepavyko tame rasti laimę. Neseniai buvau paklausta, ar sutikčiau kraustytis į butą, kuriame šilta ir dušas yra ir dar visokie patogumai. Pradėjau galvoti, taip dušas - nuostabus dalykas, karštas bėgantis vanduo - puiku, ypatingai kai reikia tvarkyti namus. Ir tikrai kartais būnu tokia pavargusi, kad atsinešti vandens iš šulinio prilygsta žygdarbiui. Vis dėlto, kiekvieną kartą einant pasisemt vandens vis mintyse padėkoju už pievas ir kriaušę ir obelis. O mano lauko tualetas į kurį išmokau eiti, net kai lauke -20, yra tikras džiaugsmas, nes atsitūpus galima grožėtis pietiniu vaizdu. :D Išvada paprasta, pagalvojimas apie būtą, net ir mažame miestelyje su visu komfortu užspaudžia gerklę. Nesuprastų mano augalai, kodėl aš juos palieku ir pati nesuprasčiau. Čia galiu bet kada basomis prasibėgti pro sniegą, įkvėpti savo žemės kvapo (o koks nuostabus tas kvapas, kai sustoji, žiūri į ją ir pripildai plačius, net ašara gali skruostu nuriedėti...), apkabinti klevą ir dar daug subtilių dalykų pajusti, kuriuos šį vakarą per sunku sudėti į žodžius. Tad vėlgi sugrįžtu prie klausimo, tad kas yra teisinga? Kur slypi laimė? Štai mano nauja maža laimė yra super žieminis miegmaišis, tad dabar nebereikia nešiotis šimto antklodžių į pavėsinę kiekvieną vakarą, kad galėčiau šiltai miegoti. Su tokiais nešiojimais vis mažiau ir mažiau išeidavau miegoti laukan, tiesiog pritrūkdavo jėgų, o štai dabar, tereikia nusinešti miegmaišį ir pagalvę, tad ir pasilengvinau buitį. Na, pabaigai pasakysiu, kad pažindinuosi iš naujo su savimi. Tiek daug dalykų dar nesuprantu, kokia aš tapau po tavo išėjimo. Atrodo, kad ramesnė, daug ramiau į viską reaguoju. Tačiau pasaulis man dabar atrodo kur kas sudėtingesnis, tiek visokių subtilių niuansų, kad pilnai suprasti kas teisinga, o kas ne, reikia laiko ir patirties. Tad stebiu, prisidedu su tuo, ką žinau. Na, o šiais metais linkiu mums gyventi drąsiai ir būti nuoširdžiais. Lai mūsų energija būna skiriama kūrybai ir džiaugsmui. Lai į gyvenimus ateina meilė ir išmokime gerbti savo laiką ir energiją. Lai šie būna skirti tikrai tam, kas yra svarbu, o ne iliuzijų puoselėjimui :) Nebijokime sunkumų, o kantrybė didelė dorybė. :) :) :) Myliu
0 Comments
|
Archives
July 2020
|