Gyvybė sugrįžo į kūną. Gera stebėtis gamta. Eiti nuo vienos obels link kitos ir ragauti, kuri dabar skaniausia, o kurios laikas bus tik už mėnesio ar kito. Gera stebėti kaip augalai per vasarą paauga. Kaip mažas daigelis jau virsta medžiu. Kaip buvusi pieva po truputį virsta rojaus sodu. Gera pamatyti, kad riešutai pirmą kartą dovanoja vaisius. Po to atsisėdu prie malkų ir žiūriu, skaičiuoju ar užteks šiai žiemai. Klausiu savęs ar tikrai jau laikas užkurti ugnelę, o gal dar palaukti iki šaltesnių orų. Visur taip tylu, jokie garsai nepasiekia ausų. Tokia paprastai nepaprasta ramybė, kai jaučiuosi, kad tai kas svarbiausia yra su manim. Tave jaučiu per medžius. Šiais metais krūmų ir hortenzijų pasodinau. Štai kranklys pakilo iš klevo, o širšės apsigyveno inkile, štai topinambai vis dar žydi, o darže užauginti pirmieji mano moliūgai. Ir pomidorų šiais metais perteklių turiu ir saulėgrąžas ant suoliuko atsisėdus lukštenu. Naktys jau šąla ir Cikorija su Spirgiu prašosi palįst po antklode. Atrodo, jau įpratau gyventi be tavęs. Atrodo, jau viskas gerai. Net svajones jaučiuosi paleidusi, būnu čia ir dabar ir visai viskas gerai. Tik kartais stipriai sustojus ir prisiminus kaip ėjom kartu, tada taip užima kvapą ir ašaras jaučiu kaip bėga vidum. Tada prisimenu kaip gera būt kartu, kaip gera kurti, apsikabinti, kaip gera giliai giliai tarti žodžius, ar tyloje kalbėtis apie tai kas esu. Apie tai, ką žmogus veikia šioje žemėje. Labai gera jausti, kad esi brangiausias žmogus. Labai gera, kai kažkam taip stipriai rūpi. Gera, labai gera. Aš tikiu, kad tai dar ateis į mano gyvenimą. Ateis gražiausiomis spalvomis. Net ramu man dėl to. Prieš kelis mėnesius buvau labiau įsitempusi, labai norėjosi pildyti svajones. O dabar ramu, tik po truputį ramiai dėlioju save. Kartais norisi daugiau padaryti sodyboj, daugiau sukurti, primulčiuoti, namus papuošti. O po to nusiraminu, primenu sau, jog svarbiausia kad džiaugsmingai prisiliesčiau prie darbų. Tai va, džiaugsmingai ir liūdnai.
O šiandien tėtis tokią įdomią frazę pasakė. "Yra tokių vyrų, kurie labai džiaugsmingi ir dvasingi ir visokie kokie, o štai jų moterys nelaimingos. Arba jų artimiausi žmonės prie jų nelaimingi." O man šis tipažas pažįstamas, pradėjau juos vadinti vaibų gaudytojais, kur norisi stiprių dvasinių pojūčių ir simbolių ir ženklų. Stebuklų visokių. Dar šamaniškos praktikos labai fainai, nes tada, o kaip stipriai jauti... Šiaip žinau ne vieną variantą, kur padėjo žmonėms išlipti iš sunkios realybės, tai yra gerai, bet man pačiai tai atrodo grubus kelias... Ir kai jau esi pakankamai nugrubėjęs, tik visokios stipriosios žolelės žmogiškąją prigimtį padeda atstatyti, nes jau ant tiek nusivažiavęs esi. Neseniai mačiau, kaip facebook'e dalinosi kažkas kambo ceremonija. Kad tai "nereali" medicina, stebuklas, atnaujina ląsteles, pagerina imunitetą ir t.t. Ir tai atsitinka vos per vieną ceremoniją. Skaitau skelbimą ir jaučiu kaip nemalonu darosi. Tokia dar viena vartotojiška šiuolaikinė pozicija. "Pasveik greitai", tik kad šiuo metu tai ne farmacijos pasaulis, o šamaniškas, gal šiek tiek arčiau gamtos, bet šiaip tas pats briedas... Ir vis dėlto, tai geriau negu nieko nedaryti, bet prie esmės nemanau, kad priveda. Mano požiūriu ligos ir sveikatos problemos, tai subtiliausias Dievo pokalbis su žmogumi. Tai informacija, kuri sako, kad "ei, pasižiūrėk, kažką ne taip darai." Gal ne taip maitiniesi, ne tais jausmais pildai širdį, ne tomis veiklomis pildai savo kasdienybę... Bet aišku, gali užsimesti tablečių arba nueiti į kokią ceremoniją ir žiūrėk, tau dar keletą metų nieko nereikės keisti. O man patinka lėti pokyčiai ir stiprūs. Štai išsikeli į sodybą gyventi ir kurti. Susiduri su didesnio dėmesio reikalaujančia buitimi, ramybe, sociumo pasikeitimu. Mąstai kur čia pasodinti vyšnią, o kur geriausiai būtų takelį praminti. Gegužę džiaugiesi sausmedžio uogomis, o rugsėjį avietėmis. Supranti, kad šiais metais jau suvalgai daugiau savo užaugintos produkcijos ir per dvi savaites tik vieną kartą lankeisi maisto prekių parduotuvėje. Supranti, kad dar nelabai turi įgūdžių sandėliuoti žiemai maisto, bet ramini save, kad moliūgai ir taip gerai išsilaiko ant spintos, o topinambus galima išsikasti ir žiemą. Turi kelis artimus žmones, kurie negyvena iliuzijoje, kad viskas turi būti nuspalvinta balta šviesa, tačiau jie mylintys ir jaučiasi atsakingi, kad pasaulis būtų geras ir gražus jų vaikams. Viena iš draugių papasakoja, kad senovėje lietuviai prieš priimdami sprendimą, pagalvodavo, kokią tai padarys įtaką penkioms kartoms į priekį. Tada gyveni be bėgančio vandens ir kartais pagauni save pasvajojant apie karštą vonią, garų pripildytą kambarį, kaip nusivalai veidrodį, kad pamatytum savo veidą. O tada patenkinta sugrįžti į realybę, kur tavęs laukia lauko tualetas, kurio sienos aplipusios sraigėmis ir kurio kibirėlį karts nuo karto reikia nunešti iki komposto dėžės. Bet va, tupi sau, žiūri į pievą ir supranti, kad tai yra laimė. Mano laimė susideda iš daugelio dalykų. Štai šiais metais turėjau slyvų ir persikų. O šiaip aš irgi vaibų gaudytoja, tik šiek tiek kitokia. Praeinu pro savo žemę ir sveikinuos, glostau augalus ir toks geras vaibas apima. Po to sušilus po pasisveikinimų išsimaudau prūde, pasiklausau paukščių ir kaifuoju. :)
0 Comments
Mielas Tadai,
Praėjo metai ir truputėli daugiau. Išgyvenau... esu gyva... o šiandien prasideda ruduo. Šiais metais slyvomis ir net persikais pasipuošę medžiai buvo. Gausa. Vynuogės, avietės, obuoliai, korintos ir aronijos... Net keli kopūstai sugebėjo užaugti ir moliūgas aplink serbentus apsivyniojo. Neįveikė jų sraigės, per sausa vasara buvo. Gyvenu gerai, džiaugsmingai ir širdis rami. Norėjau pildyti mūsų kurtas svajones, po truputį pradėjau. Nameliuko karkasas yra, stogas dar laukia savo eilės, bet neskubu, nesiplėšau, viskas vyksta maloniai. Daug savęs mokyklai dovanoju, kūryba ten graži vyksta. O miegu kaip karalienė, Cika, Spirgis ir Taiga apgula iš visų pusių ir stebim medžių lingavimą. Pasiilgstu dar tavęs ir saugau širdy. Kelias naktis miegojau tarp ąžuolo ir magnolijos. Tomis naktimis žvaigždės šoko dangumi, rodė ilgas savo uodegas ir kvietė norus galvoti. Po to atėjo lietus, bet neišgąsdino, maloniai nuprausė. Su uodais sudėtingesnė situacija buvo, bet tik pralaukti reikėjo. Ąžuolas sustiprėjęs ir širdis atsivėrė maloniai, dainuojant prie medelio. Įsivažiuoju į darbus ir gera tave prisiminti, apie gyvenimo kokybę ir džiaugsmą. Esi širdy. Priminki man vis savimi apie tai, kas svarbu. Priminki, kad aš tau daug džiaugsmo atnešiau. Ačiū tau, kad tavo akys spindėjo. Myliu |
Archives
July 2020
|