Taduk,
Šiandien nieko nesinori veikti. Nueinu iki ąžuoliuko pasikalbėti, pasivaikštau ir vėl sugrįžtu į vidų ir skaitau tavo emailus. Skaitau kuo tu gyvenai anksčiau, ką jautei, kaip mylėjai. O aš taip myliu ir tu mane labai labai myli. Mums taip pasisekė kartu. Aš prisimenu kaip aš laukiau meilės. Kaip laukiau tos tobulos meilės, to tobulo vyro ir sutikau tave. Savo saulę, tokį didelį didelį ir gerą. Prisimenu, kad kartais pradžioje man buvo nedrąsu dėl Gintarės. Jos dar buvo tiek daug šioje erdvėje ir aš išmetinėjau jos drabužius, daiktus, kad man pačiai su savimi būtų saugiau. Nes tu niekada, niekada nesukėlei man jokių abejonių, kad esi tik mano. Viskas, ką tu darei, viskas buvo, kad tik man būtų gera. Aš tai jaučiau, žinojau. Jetus, tu sakei, kad net į banką eitum dirbti, jei tik man tai suteiks saugumo... Jeigu reikės persikraustysime į kitas vietas, jei tik man reikės, nors čia buvai viską sukūręs savo mylimam žmogui. Buvai viską sukūręs man, savo žmonai. Ir aš, žinok, ir aš dar prieš tave sutikdama ruošiausi tau. Ruošiausi būti geriausia žmona savo vyrui. Ir kai tave sutikau viskas buvo taip paprasta. Buvo taip paprasta pasinerti į meilės gelmes. Susiderinti ir džiaugtis. Aš taip džiaugiausi, kad mano laukta tobula meilė atėjo pas mane. Tokia tyra, tokia šviesi. Man vis atrodė, kad mūsų meilė visam pasauliui padeda, jį pažadina, įkvepia. Mes turėjome tiek daug, kuo galėjome dalintis ir dalindavomės. Kartais baisiai pervargdome, bet vienas kito glėby vis atsigaudavome ir vėl eidavome už rankelių susikabinę, abu. Kaip tą dieną per mūsų vestuves, kai visi jau laukė prie giminės ąžuolo, o mes abu, dviese ėjome link jų ir kartu dainavom. Kuklios ašaros bėgo veidais, širdys drebėjo, o šypsenos siekė dangų. Simbiozė, visi pasauliai apsijungė ir tapo vieniu. Aš tapau žmona. Aš augau, mokiausi. Ir dabar esu tavo žmona. Rūpinuosi tavimi, besirūpindama šviesa žemėje, savyje. Jaučiu kaip tau tada pasidaro lengviau. O tu vis dar rūpiniesi manimi. Bet jaučiu, kad artėja ta diena, kai mūsų ryšys pasikeis ir mes tapsime nebe vyru ir žmona, o tiesiog artimiausios sielos. O tada, tada viskas turės keistis... Man dabar pasidaro taip kartais nedrąsu. Aš vis dar svajoju apie šeimą, apie vaikų išmintus takelius. Taip norėčiau, kad ir vėl ateitų į šią žemę meilė. Nes kaip tu sakei, meilės erdvė, be mylimųjų, be vaikų... na neįsiprasmina... ji įsiprasmina tik per mylimuosius. Tačiau dabar, dar visa tai atrodo taip nerealu, o be to taip sunku gyventi. Sunku man be tavęs, taip tuščia širdelėje, tiesiog tuščia... Skaitydama tavo laiškus aš tik dar labiau supratau kaip tu mane saugojai. ir iš tiesų, kad ir tau buvo labai lengva būti geriausiu savimi su manimi. Ir man, Tadai, taip pat, man buvo labai lengva būti tau, mums. Būti viena asmenybe. Kokybė, kurioje mes gyvenome, viską užpildė. O tu dabar pasirūpinsi, kad meilė visada būtų mano gyvenime. Kol kas ji bus per medžius, vėją, paukščius, o kažkada, meilės erdvė įsiprasmins svarbiausia savo forma. O dabar aš dar tavo žmona. Tavo mylimoji su atvira širdimi, rankomis išskėstomis į dangų, o lūpose belaikanti žodžius "myliu tave". Myliu mūsų žemišką gyvenimą ir pakilias jautrias sielas. Džiaugsmą, kad labiau vertinome jausmus, o ne protą, nors kartais mėgdavome žaisti jo žaidimus. Man patinka, kad mes buvome be galo tvirti, kartais kitiems atrodydavome kieti, tačiau patys save matėme kaip realistus, kurie tiesiog mato visumą, myli žmones, tačiau pasijuokia iš technokratinių darinių žmonėse, Ir iš savęs pasijuokdavome. Aš prisimenu, kai pirmą kartą pas tave lankiausi ir mes kalbėjomės apie bendrus pažįstamus, juos "apšnekinėjom". Tačiau nebuvo jokio emocinio gruzo, jaučiau, kad mes tiesiog dalinamės informacija, patirtimi, nesiųsdami tiems žmonėms jokios pašaipos, blogų minčių. Man tai buvo taip gera, kalbėtis tokiu būdu, nekuriant kitiems problemų, o tiesiog suprantant visumą. Aš prisimenu, kaip dar prieš tau išeinant, prieš kelias naktis, tu sakei, kad reikėtų užsisakyti žvyro keliukui, nes Povilo miškovežiai labai sudirbo kelią. Aš iš karto pasipiktinau Povilu, kad va, svolačius, pridirbo ir nieko nesutvarko. O tu taip ramiai nusišypsojai ir sakai, taigi niekis, patys susitvarkysime. Jisai matai jaunas, dar nesupranta šitų dalykų, tuo labiau čia ir negyvena... Prisimenu, kaip atvėrė man šidį šitas tavo pasakymas. Tas matymas kito žmogaus, jo situacijos. Juk iš tiesų, jei aš čia negyvenčiau, o tik kartais apsilankyčiau taip pat šių aspektų nežinočiau ir nebūčiau kreipus dėmesio, kad miškovežiai išmalė kitiems kelią. Myliu tave už tą jautrumą kitiems. Už supratingumą, už visumos matymą. Kaip gera patirti tokią meilę. Kaip gera, kad ji pas mus apsigyveno ir vis augo ir augo ir augo. Tik gaila, kad vaikuose neįsiprasmino. Taduk, kai tik su tavimi susipažinau, jaučiau, kad su tavimi noriu turėti didelę šeimą. Net buvau pasiryžusi visus tuos šešioliką vaikų pagimdyti. Tu juk pastatei pirtelę, kuri mūsų rankomis išglostyta, kur mūsų vaikeliai ateis. O aš taip sveikai maitinausi ir mintis savo prižiūrėjau, kad tik tiems vaikeliams būtų gera ateiti. Širdį savo puošiau kiekvieną dieną ir nereikalingos informacijos neįsileisdavau. O tu mane nuo visų sisteminių dalykų vis apsaugodavai. Tikrasis širdies vyras, mylintis, jautrus, taikus ir stiprus. Užsimesdavai mane ant peties ir sukdavai. Gera būti saugusiu vaiku, tokiame nušvitime, susijungus su gamta. Šiandien vėjai stiprūs, atpučia naujus virsmus. Pasitikiu tavimi, mumis, mūsų erdve. Visada tavimi pasitikėjau ir kai išejai irgi pasitikėjau tavimi. Tau taip reikia, kad galėtum toliau tobulėti. Kad galėtum sugrįžti dar šviesesnis į šią erdvę ir rašyti mūsų giminės knygą. Tu sakydavai, kad šeima, tai vyras, žmona ir vaikai. Be vaikų dar ne šeima, o aš tau sakydavau, kad mes šeima, mes jau kuriam vaikelį, jam ruošiamės. Tada tu sakydavai "gerai". Ir dabar jaučiu, kad aš tavo šeima ir tu tai jauti :) Dar tu sakydavai, kad mes esame vienis, kompleksinė asmenybė. Taip ir gyvenom visame kartu, viską laimingi darydavome kartu, o kartais ir nelabai laimingi, bet vis tiek kartu. O vakare, visada vienas kitą pabučiuodavome prieš miegą ir kartu keliaudavome į sapnus. aš tavo, Taduk, nuo pirmosios mūsų susipažinimo akimirkos ir gal net šiek tiek prieš tai :) Myliu tave, einu toliau skaityti. Tavo žmonelė, Mildaša
0 Comments
Labas rytas, Tadai,
Šiąnakt miegojau tūktstančio žvaigždelių viešbutyje. Jau kelias naktis taip miegojau po tavo išėjimo, tačiau visi lietūs buvo įstūmę mane į pavėsinę. Pavėinėje taip saugu. Man labai ramu mūsų žemėje. Dangus toks giedras, o rytinė rasa vėsino nosytę. Šiandien lengva, gera, net truputėlį džiugu. Tačiau nieko nesapnavau. Vakar pas mane buvo atvažiavę Ieva su Rapolu. Rapolas jau turi 4 dantis ir jis visą laiką laimingas. Ievutė sakė, kad jis toks truputėlį zirziantis buvo, kad būna dar linksmesnis. Gera diena buvo, rami, pilna gražių pašnekesių, artumo. Nuėjom iki Gamtinės terapijos erdvės. Kelios obelys, kurios ten gyvena, pasipuošusios obuoliukais ir pamatėm žydintį karklą. Ieva sakė, kad ten kažkoks kirminukas taip paveikia karklą ir tada atrodo, kad jis rožėmis sužydėjęs. Manau, šią žiemą suprojektuosiu Gamtinės terapijos erdvę ir pavasarį bus galima pradėti veikti, lai žmonės gydosi gamta Rada vakar išplovė visus skalbinius, dar morkyčių ir burokėlių atnešė. Dabar skalbiniai džiūsta lauke, gražus man tas vaizdas ir morkytės labai skanios. Kažkaip visai nesinori išvažiuoti iš mūsų žemės. Žiūrinėju, stebiu viską ir džiaugiuosi. Daug bitučių mūsų pievų gėlėse. Viskas dūzgia. Ievutė vakar padovanojo mums gražią gėlę - monardą. Tad gėlynas prie tualeto vis didėja ir gražėja. Vakar kelis kartus verkiau, bet verkiau ne iš ilgėsio, o iš begalinio dėkingumo. Vakare prie laužo skaičiau Anastasiją, apie meilės erdvę. Kaip ji su Vladimiru gyvena taip toli vienas nuo kito, tačiau ji glosto jį vėjeliu, šlamena medžių lapus jam. Ji taip jam siunčia meilę, taip ji jį myli. Skaičiau ir jaučiau, kaip tu esi pripildęs mūsų žemę meile. Kaip tu apgaubi mane savo meile. Ačiū, Tadai, ačiū už tai, kad viskas, kas šiame gyvenime mums yra svarbiausia, visa tai tu man davei. Kokia aš nuostabiai turtinga esu! Pripildyta gražiausių jausmų. Kokia didelė didelė ši laimė. O vakar net gavau dvi žineles iš žmonių su pasisiūlymu atvažiuoti ir padėti. Taip ir jaučiuosi, kuo tyriau laikausi, kuo šviesesnė esu, tuo aplinka skaidresnė darosi. Net medeliai darosi laimingesni :) Vis paglostau obelėlę prie pirtelės, ji apdegė po gaisro, bet manau atsigaus. Vakare su Joana pasikalbėjau. Ji atsiliepė džiaugsmingai su šypsena. Taip ir kalbėjomės kol saulė už klevo pasislėpė. Laisva valia, mes visi ją turime. Visi galime pasirinkti kaip norime gyventi, kuo norime būti. Gražios dienos, Tadai, Tavo Mildutė Mylimasis,
Kokie šviesūs šie rytai. Pilni jaukumo, rudeninio šalčio ir lengvumo. Pirtelės mediena po truputėlį nyksta. Vakar pozityvus nusiteikimas man labai padėjo. Pradėjo vykti visokie stebuklai ir viskas palengvėjo. Labai gera buvo kalbėtis su Tomu apie mūsų meilę, apie tai kaip ir kuo mes gyvenome. Kuo džiaugėmės, kada ginčydavomės. Gera mus prisiminti, tokius linksmus ir besistengiančius dėl kito. Ačiū. Pasodinau vakar keturis žagrenius, pamulčiavau truputėlį ir, o, tai labai svarbu, pagaliau nusiunčiau dėstytojai pamokos planą, tai koks gerumas! Apsitvarkiau truputėlį namučius ir net pasigaminau salotų. O šiandien žiūrėsiu, ką norėsiu veikti :)) Gera vakar buvo, Tomas su vaikiukais buvo, vėliau Sandra su Martynu ir vaikeliu atvažiavo. Tokie jie man visi gražūs ir balsai labai šilti. Vyrai sukrovė visus rąstus statyboms į tvartą, o paskui visi maudėmės. Kūdra jau vėsta. Taip pat trumpam apsilankiau pas tėvelius. Mergaitės statė fėjoms namelį, o Jūnis darė laivą, tėtis su Mantu statė, o mama ruošė pietus. Vaikai jau laukia mokyklos, rytinių bėgimų ir maudynių, draugų jau pasiilgę. O mokykla, mokykla jau prasideda už dviejų dienų ir aš laukiu :) Jaučiu tave savyje, kai kalbu, kai ką nors veikiu. Vakare sėdėjau prie laužo, matėsi žvaigždės, o žuvytės vis purškėsi kūdroje. Gera jų klausytis. Prisimenu, kiek džiaugsmo tau jos teikdavo. Dabar karosai sudrumstę vandenį, tad net akmenų nesimato. Saugau tave, o tu mane. Ažuoliukas jau toks didelis, vis stebiuosi, o jis per tą mano stebėjimąsi tik labiau stiebiasi :) Apkabinu tave stipriai ir glaudžiu... Gražios mums dienos, Milda Labas rytas, Tadai,
šiandien šviečia saulė, ji mane šildė pro aprasojusį langą. O vakar naktį dangus buvo pilnas žvaigždžių. Radom Mažuosius Grįžulo Ratus, W ir gulbę. Vakar sukūrėm didelį laužą, sudeginom urną, tavo batus ir kelis drabužius. Buvo daug vaikų ir Tomas, bei mano tėvai. Gera. Pasijuokėm, pasipasakojom. Šiaip vakar diena man buvo be galo sudėtinga. Skausmas buvo surišęs rankas. Daug verkiau ir vėl rėkiau. Tas ilgesys kartais toks beribis. O vakar man net truputėlį gėda pasidarė, kad aš taip nesusitvarkau. Žinai kaip man, man norisi, kad viskas vyktų greitai. O čia, štai praeina dvi savaitės, o man vis tiek žiauriai skauda. Tada pradeda dar labiau skaudėti, dėl to, kad situacija negerėja... Viskas gerai, emocijas reikia išleisti, išjausti. Jei skauda reikia leisti skaudėti iki paties giliausio kampelio, tačiau po to, po to reikia įsileisti šviesą. Taip po truputėlį išbanguosiu :) Tačiau vakar besikalbant su Tomu, atėjo šioks toks nušvitimas :) Aš pasakojau Tomui kaip suprantu mirtį, o tada jis pasipasakojo, kaip jis supranta. Ir pasakė jis tokį paprastą dalyką, kad tu esi kaip tie indigo vaikai. Tiesiog nušvieti visuomenę ir t.t. O aš tada supratau, kad mes visi, mes visi esame šios šviesos. Mes visi galime būti Jėzumi, Anastasijomis, Tadu Lomanu ;D nėra jokių išrinktųjų, yra tiesiog pasitikėjimas savimi ir drąsa gyventi, sąmoningas pasaulio suvokimas ir švelnumas aplinkai (na ir dar daug dalykų, bet kam čia plėstis). Ir tai mane įkvėpė. Juk aš turiu tiek šviesos savyje ir man reikia ja rūpintis, kad ji galėtų šviesti. Čia kaip iš tos istorijos apie du vilkus, kurį maitinsi tas ir užaugs. Vakar aš maitinau savo skausmingąjį vilką, o štai šiandien maitinu šviesųjį. Stengiuosi negalvoti apie tai, kaip tavęs pasiilgau. Dėkoju už tai, kad buvo gera ir einu prižiūrėti žemės. Vakar ją truputėlį išgasdinau savo rėkavimais, tad šiandien eisiu glostyti, kad atsigautų. Širdyje tuštoka, tačiau juk atsigausiu, rinksiu laimingas akimirkas ir po truputėlį, mažais krisleliais ją užpildysiu :) Tadai, vakar, kai jau pasiruošiau eiti maudytis, pamačiau didžiulį paukštį baltais sparnais. Jo galvos nemačiau, tik didžiulius sparnus, jis leidosi link Karaliūnų. Pagalvojau, gal tai kokia milžinė pelėda. Pradėjau bėgti link Karaliūnų. Sustojau, žiūriu, prie jų prūdo žvejoja baltasis garnys. Nusišypsojau ir nuėjau maudytis. Mylimuk, su šviesa ir šviesiai, lengvai lai tie žingsniai žengiasi. Myliu tave, mano saule! Esame laimingi, gyvename tikrume :))) Tu sakei man, kad neužsiminėčiau nereikalingomis praktikomis, kad nespręsčiau kitų problemų ir kad nekurčiau jų. Net sakei, kad per daug planuoti nereikia, tik truputėlį pasvajoti ;) Vakar klausiausi tavo paskaitos iš Luni, truputėlį susipažinau su praeities tavimi. Gyventi kuo arčiau gamtos, darnoje su gamta. Mane tai įkvepia. Šiąnakt net miegojau be kojinių :)) Mažai valgau šiomis dienomis. Pasiskinu kokių kiaulpienių, rūgštynių, dar darže kokią rukolą ir kopūstą pagriaužiu, na ir, žinoma, vis kokį mūsų obuoliuką suvalgau. Gera, kai tiek mažai reikia. O iš tiesų reikia, tik reikia kokybės :)) Iki, Taduk, Milda Labas, Taduk, Radau labai gražų Grebenčikovo grojaraštį, tai dabar vis jo klausausi. Šildo mane iš vidaus. Vakar tiek daug įvyko, tad šiąnakt vėl nesapnavau. Vakar vaikščiojausi po mūsų žemę, mano sąmonė, matyt, labai išsipletė, nes viskas taip arti pasidarė. Ieškojau tavo sodintų kedriukų pievoje, tačiau niekaip negalėjau jų surasti. Tačiau paglosčiau mūsų giminės ąžuolą ir vestuvinę liepą, taip pat aplankiau skrobliuką. Šaunuoliai, visi auga. Aplankius visus nuėjau į tvartą ruošti malkų. Porą karučių sukapojau, taip su pasimėgavimu, neskubėdama ir sutvarkysiu jas. O po to, per lengvą lietutį ėjau maudytis į kūdrą, kur mane pasitiko antis. O kaip ji skuodė nuo vieno kranto prie kito. Taip pat sutikau driežiuką su jau nutraukta uodega. Tad prispildžiusi šių džiaugsmų ir lietums pasmarkėjus grįžau namo, kur kaip tikra ekologė pradėjau tvarkyti tavo drabužius. Viskas, kas buvo iš naturalios medžiagos sumulčiavau miškelyje, žinoma, visas sintetines etiketes iškarpiau :) Kai ką pasilikau sau, o iš tavo vestuvinio kostiumo gal sau ką pasisiųsiu. Kai tvarkiau tavo rūbelius ir į mano rankas pateko tavo nešiojama maikutė, kvapas suvirpino visą kūną. Neįtikėtina kūno reakcija, prisiminimai. Taip ir kvepavau tavimi keletą minučių, atrodo, kad visai šalia buvai. Pajutau tavo apsikabinimą, tavo veidą besiglaudžiantį prie manojo. Mąstau vis apie bites, jų apšiltinimą... Mačiau, kad tu pasiruošęs lentų dar vienam kelminiui aviliui :))) fainai, tik dabar man reikia žmogaus, kuris mane pakonsultuotų, nes rusiška informacija man nepasiekiama :)) Tadai, jau dvi savaitės praėjo. Aš jau išgyvenau dvi savaites be tavęs, be tavo juokelių, šypsenų, apikabinimų. Vieniša jaučiuosi, neturiu kas mane taip gerai suprastų kaip tu, iš pusės žodžio ar net iš žvilgsnio. Neturiu tavęs, kurį galėdavau apsikabinti prieš miegą ir dalintis šiluma. Žinoma, apkabina mane mūsų žemė, tik kartais tavęs ilgiuosi, stiprių tavo rankų. Žvakelė vis dega, jau koks trečdalis sudegė, o šiandien, jei vakare bus geras oras, sukursiu didelį laužą, tėvai su vaikais atvažiuos. Sudeginsime urną ir batus su kuriais buvai pašarvotas. Rami mūsų žemė. Ramybėje medžiai, namai, pievos. Taip ramu ir šilta. Vakar Anastasiją paskaičiau prieš miegą, prisiminiau kaip kartu skaitydavom po darbo dienos. Tokie abu pavargę, truputėlį išsiderinę, sugulę ant lovos skaitom vienas kitam. Kartais ašaros suspindi akyse, o kartais piktinamės Megre pliurpalais :)) Myliu tave, Taduk, labai myliu. Pakeičiau mūsų workaway paskyrą. Dabar lyg ir yra vienas susidomėjęs vyras iš Amerikos. Toks visai stiprus atrodo, padės ūkyje :)) Na ką, einu užsiimti veikimo praktikomis :))) užteks man pliurpti :P Iki, mylimuk, Milda Taduk,
Pagaliau pradėjau sapnuoti, šią naktį taip ryškiai. Prieš einant miegoti paprašiau, kad susitiktumėm sapne ir susitikom. Šią naktį sapnavau, kad mūsų žemėje daug žmonių, o iš namų išneša du neuždengtus karstus. Viename iš jų guli tavo kūnas, o kitame mano. Taip ir neša juos vieną šalia kito, o mes stovime šalia laikydamiesi už rankų. Tokie tikri ir ramūs. Karstus įneša į autobusiuką, mano kūną padeda galva į autobusiuko priekį, o tavo į galą, gulim bartukais. Vėliau buvo šokiai ir mes šokome liaudies šokius, o atsibudus vis skambėjo Jūratės ir Kąstyčio meilės duetas. Atsibudau dėkinga, gera buvo su tavimi pabūti šią naktį. Keista, būdama siela jaučiau viską kas daroma su mano kūnu. Vakar vakare dar visokiais burtais užsiėmiau :)) Išsimečiau Osho tarrot kortas, paklausiau, kodėl tu išėjai ir iškrito nuostabi korta, nuostabesnė turbūt net negalėjo iškristi "užbaigimas". Tu tiesiog užbaigei savo etapą. Pasiekei aukščiausią savo būvį, o dabar atsinaujinsi ir pradėsi nuo geresnio starto. Mes juk buvome tokie dieviškai laimingi. Labai man gera buvo su tavimi, kiekvienas žingsnis buvo žengtas su laime. Ačiū tau, ačiū tau, didysis mano drauge, mano meile. Be galo buvo gera. Tik tikiuosi, kad visa ši išmintis, kurią gavau su tavimi ne tik išliks su manimi, bet ir užaugs. O man dabar reikia įsiklausyti į save. Vakar ieškojau visokių paramos grupių online ir Lietuvoje. Nieko įkvepiančio neradau. Man visi tie šūksniai perdėtai pozityvūs šuksniai "aš esu ne vienas", "šviesa pas mus dar ateis" nelabai rezonuoja. Džiaugiuosi, kad kitiems padeda, o man šiuo metu ne. Man padeda rašymas tau, buvimas žemėje, padeda kai Cika murkia ant ant krūtinės. Tvarkytis trobos dar visai nesinori, tai per daug ir nesitvarkau. Vakar pažiūrėjau du filmus "Beatrix at dinner" ir "Like father, like son". Pirmieji mano filmai po tavo išėjimo :)) Tai pirmasis man nelabai patiko, o štai antrasis labai geras. "Our little sister" man labiau patiko, tačiau šitas taip pat labai geras. Vakar tvarkiau tą duobę prie pirtelės, tai netyčia sugriebiau vinį ir susižalojau truputėlį nykštį. Nieko baisaus, tik truputėlį kliūna kai ką nors darau. Vis skaitau tavo blogą :) knaisiojuosi po praeitį. Žinau, žinau, bet man malonu. Vakar tavo kompiuteryje radau aplanką - įkvėpimui. Ten lyg tai tamsos namelio išplanavimas yra, paukštės pirtis ir mano nuotrauka su Taiga :))) Taduk, kaip gera man buvo tai rasti :) ir dar radau aplanką - grožybės, kur pilna žindančių moterų nuotraukų :) Tau tai buvo taip neapsakomai gražu - mama maitinanti vaikiuką. Man irgi tai labai gražu, o dar tas vaikiukų čepsėjimas :))) Jūratė pasiūlė mokyklėlėje padaryti vaikams atsisveikinimą su tavimi. Skaitysime pasakojimą apie Bardą, o tada piešime, aš taip pat dalyvausiu :) O dėstytojai niekaip nenusiunčiu istorijos pamokos plano, gal šiandien ateis įkvėpimas jį pabaigti... Dar reikia ir tavo kursui pranešti, kad iškeliavai... Reikalai... :)) nesvarbu jie Myliu ir džiaukimės, tai naujos pradžios, nauji etapai. Viskas gerėja, kad ir kaip kartais tamsiai atrodytų. Išmušė mane šie įvykiai visai į kitą realybę. Kitokia truputėlį jaučiuosi. Bučiukas, Tavo Milda Prisiminimai vis iškyla... Nesinori juose skęsti, tačiau, matyt, reikia juos išgyventi, suprasti, išjausti...
Prisimenu, kai vakarą prieš mūsų metines aš prausiau tave. Šveičiau tavo kūną, rankas, po to po žvaigždėtu dangum maudėmės prūde... Tu nėrei, o aš tavo plaukus glosčiau, pečius. Prisimenu kaip stebėjomės žvaigždėtu dangumi ir žaibais pietvakariuose. Laukėm pokyčio mūsų gyvenime. Šitokios audros būtinai atneš pokyčius, mes sakėm, mintyse galvodami apie vaikutį. Po maudynių tu man parodei kur yra Mažieji Grįžulo Ratai. Ar ten dabar tu tupi? Kartais jaučiu tave šalia, o kartais tu taip toli... Atsigulę pavėsinėje džiaugėmės, kad dar daug metų gyvensim kartu, tu sakei, kad mūsų vaikai čia išvaikščios takučius, o aš sakiau, kad jie kartu su tavimi tupės po agrastų ar serbentų krūmais. Norėjau turėti didelę šeimą su tavimi... Svajojau apie tavo gamintas lovytes mėlynajame kambaryje, apie verandą, kurioje gersime arbatą šaltais žiemos vakarais. Dabar tai nesvarbu, net galvot apie tai nelabai prasminga, tiesiog dabar kitaip neišeina, tad išjautimas viso to padeda. Vakar vakare man baisiai skaudėjo širdį. Prisiminiau tą jausmą, tuos kartus, kai jaučiau vaikutį visai šalia, kai artumas su tavimi buvo dieviškas, tačiau mano mielas protas bandė surikiuoti eiliškumą... ir surikiavo... viskas taip kaip turi būti, tik širdis vis plyšinėja. Tu juk žinai, kad nieko man už mūsų meilę svarbiau nebuvo. Gyvenau mūsų meile, meilės erdve ir svajone, kad mūsų vaikai lakstys šioje išmylėtoje žemėje. O dabar, dabar nebežinau kas laukia. Veiklomis užsiimu, tomis, kurios padeda mūsų žemei ir man. Vakar Joana atvažiavo su Jogailiuku, pasodino rausvąjį serbentą ir pati pasirinko kur pasodinti hortenziją, pasiskynė šiek tiek salotų iš mūsų daržo ir užsiminė apie medelio pasodinimą Jogailai. Virpina širdį. O Jogaila net truputėlį su manimi užmezgė kontaktą. :)) Šiandien suvalgiau mūsų pirmąjį pomidorą... skanus, truputėlį praplyšęs... ir šiek tiek surikiavau malkas, išsimaudžiau prūde, o Tadas supjaustė visus rąstukus nuo pirties. Cika vakar pasigavo varlytę ir ją suvalgė, o Taiga valgo tik žalią mėsą. Taigi, visos savotiškai žaliavalgaujam :) Toks jausmas, kad po šių įvykių mūsų žemė truputėlį sumažėjo... Pasiilgau tavęs, labai pasiilgau, tupiu įsivyniojusi į tavo mėlynąjį megztinį. Troboje truputėlį vėsu... Žinau, kad esu tavo lepunėlė, tačiau krosnies dar nekursiu ir aš bandysiu savo termoreguliaciją atstatyti. Šiandien užsilipau ant tvarto pastogės, ieškojau tentų, lipau siena, tai Cika nežinojo kur dėtis... Žiūrėjo į mane iš apačios ir miauksėjo, manau, aš jai pasirodžiau kaip super katė. O Taigutė vis tupi po lova ir augina pilvuką, ji tokia atsargi šiomis dienomis. Mylimuk, aš pasitikiu tavimi ir gyvenimu. Prisimeni, tą pačia naktį, kai tave prausiau, sakiau tau, kad jaučiuosi užaugusi, jaučiuosi saugi šiame pasaulyje. Tas saugumas atėjo su tavimi. Tu džiaugeisi tą vakarą, kad aš pasitikiu pasauliu, tik sakei, kad visos informacijos į save įsileisti nereikia, nes šiuo metu pasaulyje dar yra daug šleivumo, tačiau pasitikėjimas yra geras jausmas. Vaikštau po žemes ir jaučiuosi tavimi. Šiuo metu tvarte kraunu visas malkas, o virš jo durų yra vapsvų lizdas. Pradžioje truputėlį išsigandau, o vėliau pajutau, kad mes vienos kitom netrukdom... Tad zvimbia jos man prie galvos ir nieko nedaro, tai ir aš joms nieko nedarau, taip ir gyvenam taikiai, jos savo reikalais ir aš savais. Vakar rytą Goštautas su Gintare padėjo malkų pasiruošti, net pasijungėm kreizą ir kelis rąstus supjovėm. Viskas yra taip kaip turi būti, mažais žngsneliais keliaujame į rojų :) Myliu, Milda Labas rytas, Taduk,
Aš šį rytą jaučiuosi linksma. Vakar su Gintare buvom pirtyje, prisikalbėjom iki soties... :) Gera bendrauti tavo būdu, nuoširdžiai, be užuolankų jokių. Vakar atėjo toks suvokimas, kad pasaulis mano atžvilgiu dabar yra ypatingai draugiškas, visi man švelnūs, rūpestingi. Manyje nėra jokių baimių... O jei mes visada taip gyventumėm, jei aš visada visiems bučiau tokia švelni, kokie dabar visi yra man. Jei mes neaiškintumėme kitiems kaip reikia gyventi, o tiesiog vieni kitus palaikytumėm ir pasitikėtumėm, įkvėptumėm širdies. Kaip gera, kai nieko nereikia įrodinėti, atstovėti, tada lieka visa energija kūrybai ir džiaugsmui. Vakar keliom valandom buvau nuvažiavusi pas tėvelius, taip linksmai ir šviesiai pabuvom ir aš įsikvėpiau, pajutau dieviškumą ir vėl atsirado noras veikti. Tėtis benzininio pjūklo man nedavė, tik davė tokį paprastą wagnerio.. Sakė, kad dar ne laikas man, ir šiaip, kad čia vyrų darbai :)) gal ir gerai. Tad grįžusi namo ir pasiėmusi wagnerį už parankės keliavau prie pirtelės rąstų. Žinok, jei kas mane tada būtų pamatęs, būtų pagalvojęs, kad aš esu tu. Atsitūpusi tavo būdu aš pjoviau rąstus ir dar tavo džemperį užsidėjus. Vakar sužinojau, kad tas džemperis iš ne šiaip kokių konteinerių, bet iš Prancūzijos. :))) Užtruko užkurti laužą, visos malkos drėgnos buvo, tačiau po kurio laiko įsikūrė :) Nevažiuosiu į vipassaną, gal tiesiog užteks išsijungti telefoną ir pabūti žemėje vienai. Kažkaip jaučiu, kad čia turiu būti, susikursiu tam tikras disciplinas ir to turėtų užtekti. Šią naktį buvo vėsoka miegoti, turėjau susisukti į kamuoliuką,tačiau žvaigždžių spindėsys šildė, beje vakar Gintarė man parodė kur yra Mažieji Grįžulo Ratai ir kur yra gulbė :)) O Taiga įsigudrino pabėgti iš namų ir įsitaisyti man prie kojų. Tik Cika liko namuose, tai šį rytą murkia ir glaustosi, neleidžia nieko parašyt :))) Gražios mums dienos, mylimuk, Milda Labas rytas, Tadai,
Lietus plauna mūsų žemę nuo vakar vakaro. Medžiai linksta prie žemės. Aš miegojau gerai, vis pabusdavau naktį, nuo vėjo keliamų garsų, o širdy buvo ramu, jaučiau kaip mūsų žemę plauną nuo įvykių visų. Vakar visą dieną kūrenau laužą, juokiausi iš savęs, kad štai juodų drabužių nenešioju šia proga, o mano rankos, veidas bei kojos visiškai juodi. Tačiau lietus nuprausė ir šiandien aš vėl švari. Šiandien tavęs labai ilgiuosi, tavo akių, rankų, balso. Kartais visa atrodo taip nerealu, nesuprantu kas tikra, kas ne... Kartais net nežinau ar pati esu tikra, tada bandau prisiminti įpročius kaip elgiamasi atitinkamose situacijose. Aš nebebijau mirties. Pilnai suprantu, kad ji yra dėsningumas. Jos nei paskubinsi, nei atitrauksi. Ji ateina savo laiku. Žinoma, žmogaus valia gali jai daryti įtaką, tačiau tuo reikia labai užsiimti, o yra svarbesnių dalykų... kurti meilės erdvę, gyventi džiaugsme, mylėti, būti švelnia... Aš vis dar žaliavalgiauju, o iš tavęs juokiuosi, kad tu turbūt pranavalgiauji :) kačiuk :) :) :) Cika vis žaidina mane, neatrodo, kad mūsų mergytės būtų liūdnos, tik išsigąsta labai, kai pradedu kaukti. Lauke jau vėsta oras, pradedu net mąstyti apie krosnies pakurimą. Kažkada dar malkų reikės pasiruošti. Nežinau, kaip tą tavo kreizą reikės įvaldyti, o prailgintuvas taip pat nusilydęs, tad negalėjau elektrinio pjūklo pasijungti. Žingsnelis po žingsnelio ir susitvarkysiu buitį. Jaučiuosi drąsi, viską galinti :) Taduk, keliom dienom prieš tau išėjus aš mąsčiau, kad aš viską turiu ko man gyvenime reikia, tik apie vaikiuką dar labai svajojau. Ir dabar, dabar man irgi tiek mažai reikia, tik kitaip. Staiga ir namo svajonės sustojo. Aš tiesiog tipenu mažais žingsneliais ir randu džiaugsmo mažuose dalykuose. O vaikelis, pasitikiu, kad viskas įvyko taip kaip turėjo įvykti. Tačiau išmokau vieną dalyką, kad šeima, meilė, tai pats svarbiausias dalykas pasaulyje. Svarbiau nei pasaulio gelbėjimas. Aš juk buvau patyrusi ne vieną kartą su tavimi, kad laikas mūsų vaikeliui ateiti, tačiau buvau pasinėrusi mokyklos kūrime. Norėjau ją pirmiau įkurti, o tik tada kurti vaikelį. Tačiau, kai siela kviečia kurti šeimą, nieko svarbiau nėra, visa kita tiesiog turės savaime išsirutulioti. Taduk, aš pasitikiu, kad viskas įvyko kaip turėjo įvykti. Mes darėme viską geriausiai kaip mokėjome. O tu atgimsi, atgimsi savo žemėje. Aš ją prižiūriu ir ji mane prižiūri. Aronijos jau prinoko, o kiek daug augalų aš dar nepažįstu. Vakar mačiau gandrų pulką skrendantį į pietus. Tavo mamytė vakar paskambino. Gera man girdėti jos balsą, toks švelnus, šiltas. Aš nenoriu gelbėti pasaulio, noriu prižiūrėti erdvę, auginti medžius ir po truputį užsiauginti naujas svajones. Myliu tave, Milda Labas rytas, Tadai,
Kiek daug aš tau turiu papasakoti :) Šiąnakt buvo pirmoji naktis, kurios metu buvau vienintelis žmogus mūsų žemėje. Man buvo gera ir ramu būti pavėsinėje, žiūrėti žvaigždes, stebėti paukščių taką. Tik vėl negalėjau surasti Mažųjų Grįžulo Ratų... Ir vienaip žiūrėjau ir kitaip... Šiaurinę žvaigždę suradau lengvai, tačiau... Šiandien, jei dangus bus giedras vėl bandysiu. Vakar įsigijau karučiui naują kaučiukinę padangą ir netgi pati pakeičiau viską. Įsitikinau, kad tas karutis be padangos tikrai yra mūsų gerasis karutis, tik padanga ir rankenos sudegusios... Vėliau vakare Vaida vežiojo Kernių šiuo karučiu. Vakar aš taip pat atsidariau banko sąskaitą. Pradedu po truputėlį tvarkytis savo technokratinio pasaulio dalį. Grįžinėjant namo sutikau Liudą, tad žemėje išgėrėm arbatos. Jam išvykus pasodinau dar kelis augalus. Atsirado daugiau egzotikos mūsų žemėje :) Laikykis. Taigi, pas mus dabar auga himalajinis beržas, korėjinis klevas, rožė ir baltas viržis. O po to, po to pradėjome kūrenti laužą iš pirtelės liekanų. Tai dabar ir toliau kurenu laužą. Šiandien gal net pabandysiu elektrinį pjūklą įkurti ir supjaustyti didžiausius rąstus. Taduk, šiandien ryte radau du prisirpusius pomidorus šiltnamyje, tai suteikė man laimės pojūtį. O nuėjusi į daržą radau sužydėjusiu tupinamburumbus (topinambus) ir jau kelis sunokusius žirniukus naujojoje lysvėje. Žirniukai skanūs, tačiau tie mūsiškiai skanesni :) Beje, kurių sėklų tikrai užteks kitiems metams. Džiugu, nes buvo daug žmonių mūsų žemėje, o štai sėklų liko :) Taip pat šiandien dar vieną dalykėlį atradau. Mūsų baltųjų serbentų krūme yra vapsvų lizdas. Skyniau serbentus kokteiliui ir atradau jį. Taip apsidžiaugiau, tačiau mano laimė netruko ilgai, nes sargybinės pradėjo pulti, tad nešiau kudašių. Teko pasitenkinti obluoliais, dilgelėmis ir tavo maltomis kanapėmis. Taduk, jaučiuosi kaip namas be pamatų. Jaučiu palaimą, kai dirbu mūsų žemėje, tačiau liūdesys labai gilus. Skauda. Verkiu. O vakar Jurgai beglostant mane, supratau, giliai pajutau, kad aš išties turiu labai daug. Aš turiu mūsų meilę, gal šiek tiek kitokią, tačiau gilią ir skaidrią, aš žinau ką reiškia gyventi palaimoje, žinau ką reiškia mylėti ir būti Dievo dukra, aš turiu mūsų meilės erdvę, mūsų medžius, pievą ir prūdą su tavo mylimomis žuvytėmis, kurios vakar naktį gaudė žvaigždes. Aš turiu nuostabią šeimą. Seneliai labai supratingi, palaikantys. Pasiilgau tavęs. Na, ir draugai, nuostabūs žmonės. Taduk, ar tu matei, kiek žmonių atvažiavo tavęs išlydėti? Vis mąstau, kad bendruomeniškumas labau svarbus. Per tavo išlydėtuves pajutau, kad bendruomeniškumo pas mus yra. Jau pirmadienio pavakarę atvažiavę žmonės pradėjo tvarkyti pirtelę, o per tavo gimtadienį ją pilnai išrinko, šiuklšles išvežė, šiaudus sumulčiavo. Liko tik sudeginti nuo pirties likusią medieną. Na ir šiaip, kiekvieną dieną mane kas nors aplanko... Pavargau, akys aplietos ašaromis, galva truputėlį svaigsta. Už valandėlės važiuosiu pas Eglę išglostymui. Mūsų namai šviesūs, man gera čia sugrįžt. O Taigutė vis apvalėja, puškuoja. Labai džiaugiuosi, kad greitai turėsime šuniukų. Tai dar viena prasmė. Oras niūrokas, užtat medžiai auga gerai. Myliu tave, Milda |
Archives
July 2020
|