Patinka man šios dienos, atrodo, kad gamta tolygiu ritmu kvėpuoja. Kyla saulė rytuose, vakaruose šviečia pilnas mėnuo po truputį besileidžiantis ir taip tolygiai jie vienas prieš kitą šoka, vienas įkvepia, o kitas iškvepia. Šiandien saulė raudoniu leidosi, o mėnuo dabar sidabru tarp tamsių debesų pasipuošęs... Pilnuma...
Na ir šiaip, pagaliau užsidegiau. Ši žiema tokia tyki buvo, tekėjo įprasta vaga. O dabar išsižiebė nauja ugnis - daržai, gamta. Atsiradęs didžiulis noras mokytis, tiesiog pilnas užsidegimas. Grįžusi namo tai internete ieškau informacijos, tai knygas vartau. Uh, gėris. Dar užsirašiau į Vaidos Vilkės gamtinės žemdirbystės mokymus, sėklų šiandien prisipirkau ir tik jaudinuosi, kad tik tos visos motyvacijos neištaškyčiau. Bet esmė tokia, kad pagaliau yra noras veikti ir net naktimis svajoti. Esu apdovanota energija tai įgyvendinti. Taigi, džiaugsmas. Gal čia tas organizmo valymas taip padėjo :D jau ir draugai pradėjo užsikrėsti :D beje, sužinojau iš vienos draugės, kad ir jai buvo neuralgija po intensyvaus organizmo valymosi. Tada jai paaiškino, kad net ir nervų sistema valosi. Tai nuramino mane šiek tiek :) O dabar einu pasiklausyti dar vieno Vaidos įrašo apie pomidorų, paprikų ir baklažanų daiginimą. Su ateinančia kovo 11d. :) Linkiu Jums visiems laimės, Milda
0 Comments
Šiandien besikuičiant šiltnamyje išgirdau iš vakarų pusės sklidantį intensyvų gagenimą, tad smalsaudama nuėjau pasižiūrėti kas vyksta. O ten apie 100 žąsų vingius sukinėja dangumi ir ryškiai neapsisprendžia kur traukti, vieni veda, kiti seka, treti kažkur aplink plasnoja, ketvirti piktinasi, bet vis tiek iš paskos skrenda. Kažkaip labai mus žmones priminė. Dvidėšimt minučių jos taip sprendė kur skristi, kol galiausiai trečdalis pasuko į šiaurę, o didžioji dalis pasuko į pietvakarius. Gagenimas nurimo, o Spirgis murkė prie kojų.
Kaip mes gyvenam :) Tai gyvenam mes trobelėje 5+. Aš, du šunys, dvi katės, neužilgo dar Taigiukų bus. Taip pat turime vietinį vorą, kuris nemezga voratinklių, bet vis prie kompanijos būna. Štai ir dabar 40cm atstumu nuo manęs tupi atsisukęs. Antrame aukšte gyvena pelių burys, kurios vis krapšto akmens vatą ir dar vis apsilanko skruzdėlytės. Su šiomis šiandien žaidžiau. Pasiėmiau lauro eterinį aliejų, kuris šiaip yra naudojamas, kai norima, kad nekviesti svečiai neaiteitų, ir lašinau šį aliejų užtverdama joms kelią, kokia man buvo nuostaba, kad jos į aliejų stipriai reagavo ir priėjusios mano aliejinę tvorą iš karto apsisukdavo atgal. O lauko gyventojų įvairovė dar spalvingesnė. Štai jau suopiai suka ratus, sniegenos, vieversiai, zylės, gervės, kėkštai, stirnos, kiškiai, šernai, briedžiai, elniai, bitės, širšės... ... O pavasarį aš mėgstu, labai mėgstu, švlenias ir pastelines jo spalvas. Kai ryte žolę dar dengia šalna, o dangus jau dažosi pasteline žydra spalva, mažieji paukštukai čirška neatsidžiaugdami, medžių šakelės nusispalvina raudoniu ir pumpurai išbrinkę sproginėja. Ak, koks nuostabus pasaulio kvėpavimas tada girdimas ir širdies plakimas skamba tuo pačiu ritmu. Uh... O koks nuostabus pievų žalsvumas šiais metais ir tvenkinys atsigavęs ir šiltnamio puselė jau paruošta. Taigi, gėris pilnumoje. Myliu, dėkoju ir džiaugiuos. Būkime laimingi, Milda Taigi, dvi savaites sirgau, pirmiausia galvojau, kad sinusitas, po to asirodo, kad neuralgija. Fantastiškus skausmus iškentinėjau savaitę laiko nuo 10val. iki 18val. Atjungdavo taip, kad tik gulėti galėdavau. Galiausiai nuvažiavau pas daktarę, kuri labai geranoriška, bet ką tegalėjo padaryti, tai išrašyti ibuprofeno ir b vitaminų. O kas čia man atsitiko? Na, prieš tris savaites sugalvojau užsiimti rimtesniu kūno valymu, tad penkias dienas badavau, tada tris dienas gėriau žalius kokteilius, dabar palaimingai žaliavalgiauju. Kūnas valėsi gan intensyviai, dabar ir toliau valosi, bet jau ramiau. Daug procesų vyksta jame. Apie patį badavimą, tai tik gerai galiu atsiliepti, labai švarų jausmą išgyvenau, tiek kūno, tiek jausmų ir minčių. Tarsi jautėsi kur yra kūnas, o kur siela. Gebėjau jausti jų skirtumus ir poreikius. Mažiau sumaišties galvoje buvo ir vis dar yra. O badaujant, mano atveju geriant tik vandenį, vyksta nuostabūs kūne procese. Kadangi kūnas negaudavo gliukozės, tai neišsiskirdavo insulinas, kai neišsiskiria insulinas kūnas pradeda naudoti energiją iš saugyklų. Tad energijos nesumažėjo ir valgyti visai nesinorėjo. Na, ten daug įdomių reikalų, nesiplėsiu... Grįžtant prie sirgimo... Besijaučiant ganėtinai blogai ir nesuprantant kas vyksta su kūnu yra ganėtinai lengva įeiti į baimės rėžimą. Pradėti galvoti, kad oi koks trapus tas kūnas ir geriau gyvenk ramiai kaip visi, susidurk su tomis pačiomis problemomis, daktarais ir tada pasidarai toks vargšas bejėgis kitų įtakos upėje. Negerai taip, nesinori gyventi baimėje, kad ir kaip lengva į beviltiškumą įeiti. Tad tada atsiremiu į pamatines savo gyvenimiškas taisykles. 1. Mano kūnas išmintingas, dieviškos struktūros, jis puikiai moka save sutvarkyti ir pasveikatinti, tik reikia jam sudaryti sąlygas. (Badavimas tam puikiai tinka) 2. Nenaudojamas kūnas atrofuojasi, tad jį kaip tik reikia dėrti į nekomfortiškas sąlygas, kelti jam iššūkius - tada jis stiprėja. Aišku, viską daryti proto ribose, neperlenkiant lazdos. 3. Minčių švara ir stipri sichika taip pat stiprina kūną. Taigi visą tai pasakius, rekomenduohu pasižiūrėti šį nuostabų filmuką su Wim Hof'u ir linkiu mums visiems sveikatos ir drąsos gyventi, kad pažintumėme kuo daugiau savo galimybių. Mūsų kūnai yra nuostabūs, jie gali oi kiek daug, tad leiskime jiems šviesti ir padėti mums pildyti savo svajones, kurti gražesnį pasaulį. |
Archives
July 2020
|