Labas,
Pievos baltumu papuoštos, o dvejos namų krosnys iškūrentos, tad kurias duris beatveriu - šiluma užlieja. Mėlynąjį kambarį paruošiau rankdarbiams. Šiandien prisižiūrėjau siuvimo filmukų, rytoj bandysiu. Rankos dreba, svarstau kaip medžiagas sukirpinėti, smaguma. Šiandien mane aplankė Ieva su Rapolu, Rada su Ieva. IR RI :) :) Tadai, šiandien aš jaučiuosi gerai. Prižiūriu savo skausmą, leidžiu jam rodytis, paglostau jį. O tu, mylimuk, esi mylimas. O aš gražiomis mintimis gyvenu ir savo gamintus saldainiukus valgau. Intravertiškai gyventi man patinka. Kiek sudėtinga ekstravertei tapti intra, bet taip dabar plaukia. Mažais žingsneliais, mažais. Vakar skaičiau straipsnius apie tai kaip įveikti netektį. Sako žmonėms būna pykčio etapas praradus mylimąjį. Tačiau aš didelio pykčio nepajutau. Buvo keli kartai, kad pyktelėjau ant tavęs, tačiau tik truputėlį... Supykau, kad palikai... Tačiau, nesijaučiu gyvenimo nuskriausta. Kažkaip, viskas įvyko kaip turėjo įvykti. Tikiu gyvenimo dėsningumu. Taip pat skaičiau, kad išėjus mylimajam, žmones aplanko panaši į depresiją būsena. Tai, šią būseną aš patiriu... ir energijos stoka būna... Na va, tai aš kaip ir normalų procesą praeinu, nieko tragiško. Norėtųsi, jau norėtųsi susitikti su moterimis, kurios taip pat prarado savo vyrus... Tačiau tokių grupių nėra. Yra grupės žmonėms, kurių artimieji nusižudė, tačiau mano variantui grupių neradau... Žinai, kartais tiesiog labai norisi skaudžiai iškalbėti kaip skauda su žmonėmis, kurie panašią patirtį bando suvirškinti... Mano artimiesiems, man atrodo, per daug sudėtinga matyti kaip stipriai man skauda. Praeitą savaitgalį močiutė manęs pagailėjo, viskas baigėsi tuo, kad žodžiai pradėjo trūkčioti ir sustojo... Šiandien su Ieva pasidalinau savo skausmu, dalele jo... O jai juk taip pat skauda... po to, man taip pat pasidaro gaila, kad ir jai skauda... na va, bet... intravertiškos veiklos namuose ir maži susitikimai su vaikais, puikiai puošia mano dienas. Kai tik atsiranda truputėlį daugiau energijos, pradedu tvarkyti namus. Užpraeitą naktį net užmigti negalėjau... ir ne tik dėl to, kad kiaunės pusė nakties šoko kankanus palėpėje ir reikėjo jas drausminti kas penkioliką minučių... Tačiau pagrindinė mano nemigos priežastis buvo - energijos atsiradimas ir veiklų planavimas. Taigi, dabar užsimaniau siūti. Nusipirkai labai švelnaus lino, įvairių siūlų. Nusipirkau įvairių dėžučių įvairiems laiškeliams, siūlams ir šiaip daikteliams. Taduk, kai aš pradedu žiūrinėti, ko mūsų stalčiuose yra... Na ir prigyventa tavo. Kiek visokiausių, įvairiausių kaltukų pas mus yra :) Po truputėlį namučiai darosi ne mūsų, o mano. Oi, parašiau tai... Tačiau tavo ir tavo senelių nuotraukos vis dar kabo ant sienos. Gal čia jų vieta. Šiandien radau įvairiausių knygų apie Lietuvos gamtą. Gerai, nes vakar knygyne užmačiau labai gražią knygą apie Lietuvos gamtą ir vos nesusigundžiau jos nusipirkti, tačiau mūsų namuose yra visokių lobių, tik apsižiūrėt reikia. O Anastasijos skaityti nedrįstu, bijau, kad per daug savo širdį išdraskysiu, skaitydama apie tai, ką pilnai turėjau ir ko dabar neturiu... Taip pat radau tavo portretinę nuotrauką atspausdintą ant A4 formato. Keistas jausmas buvo pamatyti tokį didelį tavo atvaizdą. Glosčiau nuotrauką ir pirštai prisiminė kaip tavo ūsai jautėsi, kaip jautėsi tavo skruostai lūpos, plaukai. Mano kūnas tave puikiai prisimena. O iš kitos pusės, man būna pačiai nuobodu atsakyti į klausimą, "kaip laikaisi?". Na kaip laikausi... sunkiai... šiuo metu, visada sunkiai ir visada skauda, bet, bet, man atrodo, kad man sekasi visai gerai. Juk kiekvieną dieną džiaugsmingai pasveikinu žemę, kuri, beje, man atrodo pasveikusi. Nežinau kaip paaiškinti šį jausmą žodžiais. Tiesiog, kurį laiką atrodė, kad ji tarsi užmigusi, gal ji visas jėgas skyrė man, kad aš pasveikčiau, nes tikrai, tik ji viena mane laikė šiame pasaulyje. O štai prieš kelias dienas pajutau, kad ji tarsi atgimė ir apsigaubė nuostabia šviesa. Tarsi visos šakos sugijo ir energetiniai sluoksniai susijungė. Ak, žodžiai... Matyt, reikėtų įsivaizduoti permatomą saulę kuri apgaubia mūsų žemes. Šioje saulėje visi augalėliai ir gyvūnėliai atsigauna, išsitiesia, snapelius susivilgo vandeniu ir toks begalinis džiaugsmas užlieja širdį. Na, maždaug toks jausmas. Sveikstam, Taduli... Cika šiandien beveik visą dieną praleido lauke, štai prieš kelias minutes ją įsileidau vidun, tačiau Taiga užsimanė į lauką, tad Cikorija net pėdučių nespėjo sušilti, tačiau nulėkė su Taiga už kompaniją :)) Myliu tave, Tadai, Nusipirkau lempą, kurią pasistačiau prie lovos, tad dabar prabangiai vakarais skaitau knygą. :) Mildutė
0 Comments
Labas, Tadai, Šiandiena lengva, basomis braido pro lapus. Paukščiai aptūpę pievas ir krūmelius, o mėnulis šviečia tiesiai į langus. Gera šiandien. Kaštonytė iškeliavo į naujus namus, mano širdelė spurdėjo ir daug emocijų buvo. Labai geras žmogus ją pasiėmė, tai džiaugiuosi už ją. Šiandien jos pirmoji naktis naujuose namuose. Tadai, tu esi labai mylimas. O aš save saugau šiomis dienomis. Judu labai ramiai ir salotų pasigaminu. Palėpėje kiaunės duodasi, naktimis truputėlį gąsdinuosi, kad neprasikrapštytų ir į vidų neįkristų. Taip pusiau juokais, tačiau labai garsiai jos ten, būna, kad naktį net turiu jas sudrausminti, nes miegoti trukdo. Taduli, bučiuką siunčiu tau. Žiūrėk, visai mes gerai šiomis dienomis tvarkomės :) Dar gyvenimo krypties nėra, bet yra čia ir dabar. Mokausi ir kartais gaunasi :) Milda šį vakarą norisi grožio ir žemės... mmm... Labas :)
Tu esi mylimas. Tu esi mylimas šioje žemėje. Aš tave myliu. Lapkritis eina į pabaigą, o šiandien buvo švelniai šilta diena. Dienos trumpos, o kartais net ir nesušvinta. Šiomis dienomis aš klausiausi skausmo, bandžiau jį suprasti. Jau kurį laiką kūno viduje jaučiau šaltį. Iš išorės būdavau karšta, o vidus šaltas. Įvairiais būdais bandžiau šildytis. O supratusi, kad esu praradusi indentitetą suskubau jo ieškoti. Sugalvojau šimtą darbų ir veiklų, kad save realizuoti. Taigi pilna įkvėpimo prasidėjo toji identiteto realizavimo diena, pilna energijos... Tačiau vakare mano vidinis šaltis išsiplėtė. Pradėjau jaustis ypatingai prastai. Beje, reikėtų paminėti, kad jau kurį laiką dienas leisdavau ramiau, nebeverkdavau kiekvieną dieną... Taigi, vakare, emocijos, kurias buvau apleidusi, pačios susirado būdą pasirodyti. Išvažiavau pas mamą, nes tiesiog labai reikėjo, kad mane paglostytų, pasirūpintų. Važiuojant skausmai išeidinėjo iš kūno, virpindami stygas, plaudami skruostus. O jaučiausi viena koja čia, viena kitur. Mama pagamino arbatos ir glostė. pamačiusi mano rankas išsigando, jos atrodė, kaip mirštančio žmogaus... Ji minkė, glostė, bučiavo. Po truputėlį atsigavau ir tiesiog gulėjau ant sofutės. Šiek tiek atsigavusi išvažiavau namo, kur manęs jau laukė Rada. Ji įžemgė kartu su manimi į namus ir laikė savo glėby. Ji laikė, glostė, aš rimau, kol galiausiai atėjo miego laikas. Kitą dieną atvažiavo Vilė, kuri taip pat rūpinosi. Tiesiog, nebegalėjau viena būti... Nebeturėjau energijos net valgyt pasigaminti... O su Vilė pasigaminom ir aš vėl atsistojau ant kojų. Skausmas. Jis tapo mano dalimi, jo yra ir yra daug. Tačiau, kadangi jis tapęs mano dalimi, aš jo nepastebiu. O kai nepastebiu savaitę ir juo nepasirūpinu, jis išeina su trenksmu. Tad kiekvieną dieną turiu jam skirti laiko. Juk praėjo dar visai nedaug laiko, kad ir kaip norėčiau save įtikinti priešingai. Šis procesas lėtas, o aš rūpinuosi, kad būtų ir švelnus. Gavau labai gerą patarimą, ką daryti, kai būna labai sunku... Melstis... Tad kai būna sunku, aš tiesiog sakau, Dieve, aš tave myliu. Šie keturi žodžiai labai rezonuoja. Nemėgstu maldų, kuriomis prašoma... Kadangi esu įsitikinusi, kad esu Dievo dukra, tai reiškia, kad galiu pati susikurti visko, ko širdis geidžia. Tad prašyti nėra ko. O štai mylėti gera, dėkoti gera. Tada jaučiuosi visatos dalimi. Tada viskas sugrįžta į vietas. Tada prisimenu, kad mes visi esame kartu. Tai, kad tu palikai šį savo kūną, tik pakeičia tavo būvimo vietas. O juk tavo vibracijos vis tiek šiame vienyje. Tame vienyje mes esame kartu. Visi esame. Kaip gerai. Kartais pagalvoju, o kaip tu elgtumeisi, jei tau taip nutiktų. Turbūt užsikrautum veiklomis žemėje. Turėtum daugiau energijos, nei aš. Kurtum man dainas. Aš priimu save kaip visų energijų balansą. Manyje telpa pačios tamsiausios ir šviesiausios mintys, jausmai. Visą tai aš - žmogus, sugebu subalansuoti. Visa tai banguoja švariais vandenimis. Mūsų kūdra šiandien nusidažė giliai mėlyna spalva, debesys plaukė. Kartais patiriu silpnumą, būna sunku išstovėt ant kojų, galva susisuka. Žolės aplink vestuvinę liepą ir giminės ąžuolą vis dar žalios. O tavasis ąžuolas vis dar laiko kelis lapelius. Kartais pajuntu, kad turiu ateitį. Toks nuostabus jausmas, kurį tenka kartais paragauti. Aš turiu ateitį. Nesvajoju apie šeimą, apie vyrą... Dabar esu tik aš, tik Milda. Tik ji viena dabar kažką po truputėlį kuria. Įsivaizduoji, Tadai, liko tik Milda... Be didelio poreikio dalintis meile, ar ieškoti jai vietos realizuotis. Ji vis tiek kažkada ateis, juk čia meilės erdvė, kitaip ir būti negali. Šiomis dienomis daug laiko praleidžiu su šuniukais. Kiekvieną dieną su jais aplankome svarbiausius žemės kampelius, prisiniurkom ir džiaugiamės. O aš net pradėjau miegoti šiltajame kambaryje. Šiandien prisigaminau sveikuoliškų saldumynų, rytoj viskas jau greičiausiai bus išdžiūvę. Radau filmuotos medžiagos iš mūsų antrojo susitikimo arba saulėgrįžos šventės. Toks gražus tu, toks Tadiškas. Prisimenu kaip širdis mano drebėjo ir kaip akies kampučiu žiūrėjau į tave. O tu įsimylėjes ant sparnų lakstei. Tokie gražūs, tokie panašūs. :) mes. Taduk, tiek daug gražių dienų mes kartu sugyvenom, naktų susapnavom. Pilnas mūsų laikas kartu. Ačiū tau. Niekada anksčiau nesijaučiau tokia nuostabiai graži, kaip būdama su tavimi. Prisimenu dar tą vaizdą veidrodyje, kai buvom pirmą kartą pirtyje. Žiūrėjau į save ir pirmą kartą save pamačiau tokią nuostabiai gražią. Ačiū tau. Tu esi mylimas, Tadai! Tu esi labai mylimas! Šiandien mūsų žemė skambėjo mumis, medžiai su visata kalbėjosi. :) Milda Labas,
Šiandien apie depresiją. Man kartais užeina tas juodulys, kai nieko nebesinori ir norisi tiesiog užbaigti... Ūla prieš kelias dienas pasidalino tokia informacija, kad kažkurioje kultūroje kažkada, buvo normalu, kad kai karalius mirdavo, tai karalienė nusižudydavo, kad jie būtų kartu. Gali įsivaizduoti, kaip tai mane sujaudino. Tačiau, monarchijomis aš netikiu, prastos tai sistemos, tad... O šiaip, iš tiesų, yra didelė priežastis, kodėl negalėčiau tokio sprendimo priimti... Tai mūsų žemė. Niekas ja geriau nepasirūpins nei aš. Kai užeina baisūs juoduliai, tai išties vienintelis dalykas, kuris mane tikrai laiko. O tęsiant depresijų temą, tai čia viskas normalu, praradau identitetą. Iš naujo reikia atsakyti sau į klausimus, kas aš esu? kaip noriu gyventi? kaip galiu gyventi? ką man malonu veikti? ko noriu? kiek turiu energijos? sudėtingi šie klausimai, sudėtingi atsakymai. Pasikeičiau per šiuos kelis metus, kai buvom kartu, turiu susipažinti su savimi. Energijos kiekis ganėtinai sumažėjęs, visgi meilė tikrai suteikia sparnus ir daug jėgų. Šiomis naktimis miegu viduje, nors lauke nėra baisiai šalta, tačiau mano kūnas atšalęs iš vidaus. Iš išorės gal net karštas, o štai viduje vėsu. O taip pat, dabar šernų poravimosi metas ir visai man nesinori per jų kriuksėjimą nemiegoti :) Mm, o štai dar vienas šiandienos perliukas. Aplinka, kultūra formuoja mūsų būvį, charakterį, norus. Tad labai svarbu kokia informacija, žmonėmis save apsupame. Mano manymu, tai daro daug didesnę įtaką, nei pastovus sąmoningas aplinkos vertinimas. Gera, kai aplinką gali priimti atvira širdimi, o ne pastoviai ją vertinti. Tad ir reikia sau kurtis tokią aplinką, kur galėtumei džiaugtis ir įsikvėpti palaima. Šiomis dienomis, man vėl užėjo noras, kad mane kas nors išgelbėtų, kad sutvarkytų visus vyriškus reikalus namuose. Mane kartais, šie reikalai gąsdina... elektra, mašina... O po to prisiminiau, kad prieš susipažįstant su tavimi, buvau pasiryžusi įsigyti žemelę ir pasistatyti namelį. Tai bandau prisiminti tą būseną. Žinai, su tavimi, viskas labai palengvėjo, visus vyriškus darbus tu nudirbdavai. Na, dabar truputėlį kitaip. Bet tai gerai, tiesiog truputėlį perlipti per save reikia ir tiek. Na, o dabar apie džiaugsmus. Per vieną pasivaikščiojimą radau svarainių, net nežinojau, kad jų turime. Tavo ąžuolėlis vis dar pasipuošęs keliais lapais. Vaikams labai patiko mano gaminti sveikuoliški saldainiai. Šiandien lauke buvo šilta. Medėjantis bijūnas sukrovė visai gražų pupmpurą. Namuose labai labai šilta. Mama išgyrė mano šuniukus, sakė, kad labai faini charakteriai ir šiaip storutukai, gražuoliukai. O jie tikri spirgai. Tu, žinai, aš juos kartais subaru, kad palutės neplėšytų. Tai jie šaunuoliai, plėšyti nustoja ir bėga link manęs uodegytes vizgindami. Jokio įsižeidimo, tik džiaugsmas. Cika, beje, irgi visai neįžeidi. Į subarimus reaguoja meiliu pasiglaustymu prie kojų. Na, o Taiga, tai net komentuoti nereikia, ji pilnai atsidavusi. Pradėjau truputėlį planuoti kelionę į Indiją, kelis laiškus išsiunčiau. Kažkoks aiškumas iš kažkur atsirado kaip ir ką reikia daryti. Mm, o Anika aplankys mane sausio mėnesį, jau bilietus nusipirko :)) o, tik dabar supratau, kad ji atskrenda per savo gimtadienį, na, smagu :) jau ieškausi bilietų i jos vestuves, ji taip pat pakvietė visą mano šeimą :)) Gamtos terapijos projektas vis kuriasi kuriasi manyje. Šiandien net prisijungiau prie ridvoniškių puslapio, pasižiūrėti kaip ten kas. Na ką, vėlu jau. :) Labanaktis. Milda p.s. Daug sapnuoju šiomis naktimis. Vėl tave sapnavau, klausiau tavęs apie vaikelį, kad gal vis dėlto sukuriam. Nors buvo labai aišku, kad spalio 16d. iškeliausi tu. Tu klausei, kaip aš dabar liksiu čia su vaikeliu. O aš tau atsakiau, kad taigi gerai, tada liks dalelė tavęs. Bet kažkaip įvykiai pasisuko kita linkme ir nebekūrėm vaikiuko. Šiaip nusiraminusi jaučiuosi dėl jo... Nebėra kažkokių neišpildytų vilčių. Būna kartais flashback'ai. Kaip ir su tos nakties ar mūsų gyvenimo prisiminimais. Bet nebėra to baisaus skausmo, kad nėra mažylio. Paleidau... Tai va, gaila, bet gerai. Prisimenu, kai susipažinom, kitą dieną susirašinėjom. Tu manęs klausei, ar būnant tarp tokios daugybės vaikų, savų neužsimanau. O kadangi tu manęs taip drąsiai paklausei, tai ir aš tavęs, žinoma, to paties paklausiau. O atsakymai mūsų buvo maždaug tokie. Kai yra su kuo kurti šeimą, tai ir norisi kurti, o kai ne, tai per daug apie tai ir negalvoji. Tačiau, šeima tai super :) Taigi, dabar aš kaip ir sugrįžau į tą būseną. Nėra tavęs, tai ir paleidžiu. Labas,
Laukinė gamta artėja prie namų. :) Praeitą naktį Taiga išsiprašė prisijungti prie miegančiųjų lauke. Gan skeptiškai žiūrėjau į šį prašymą, o taip pat buvo labai smalsu. :) Ji juk dabar apkirpta ir net namuose būna dreba. Niekis, išsiruošėm. Pati įsitaisiau savo miegmaišyje, o mergaites suguldžiau miegmaišyje greta. Dar pagalvojau, kad mes tokios visos trys fainos tavo mergytės. :) Už geros valandos išgirdau Taigą prie trobelės, pasikviečiau ją atgal ir visą drebančią pasiguldžiau prie krūtinės. Pagaliau ji sušilo ir tada prasidėjo laukiniai nuotykiai. Tadai, prie pat pavėsinės pradėjo vaikščioti šernai. Girdėjau jų kanopėles ir kriuksėjimus. Taiga tik žiūri klausiamu žvilgsniu į mane, o man taip pat nelabai drąsu. Pirmiausia kūriau įvairius gynybos planus, ryškiai princesės Mononokės įtaka, tada euro paletėmis užstačiau pavėsinės įėjimą. Na, vieno šerno kriuksėjimas buvo ganėtinai agresyvus, tad truputėlį išsigandau. Taigi, pasistačiusi fortą pasijutau drąsiau ir pradėjau vykdyti antrąją plano dalį - junginėti prožektorių ir įvairiai mūkti. Tačiau kiaulaitės nesitraukė. Tik tada prisiminiau tą paprastą tiesą - gamta juk draugiška, ji nepuola šiaip. Ir šiaip juk čia mano žemė, aš čia saugi. Šie pamąstymai mane iš karto nuramino ir smalsumas paėmė viršų, klausiausi šerniškų pasikalbėjimų ir žingsnių. Šį rytą ėjau žiūrėti daržų... Buvau nusiteikusi rasti viską išknistą... Bet viskas buvo tvarkingai palikta, tik keli pastarnokai suvalgyti. Tai va, fainai :)) O šiandien atvažiavo tėtis su Petru ir Fredžiu. Jie išvežė antkapius ir kryžių, kurį buvai parsitempęs iš kapinių statyboms. Viską grąžinom iš kur buvo paimta, žvakeles uždegėm. Švariau. Mašina šiandien pasipuošė žieminėmis padangomis. O su vaikiukais apturėjom labai smagią dailės pamoką. Išvažiavau labai laiminga :) Šiandien dar buvo progų ir pabendrauti, pasiklausyti kuo jie gyvena. Kai kurie labai pasikeitę... net keista :) Iki, Milda Labas :)
Šiandiena šilta, net su keliais saulės spinduliais. Namuose krosnelė šildo... Gera. Įveikiau dar vieną dėžę obuolių, o vakar prisigaminau skaniausių guminukų iš obuolių, datulino ir cinamono. Labai skanu, tik keli datulių kauliukai pateko į blenderį, tad atsargiai valgyti reikia. Na kaip... tiesiog budriai :) Patinka man drąsiai ekspermentuoti su maistu. Ryte pabudau nuo kaimynų balsų. Kai medžiai numetė lapus, aplinkiniai garsai pagarsėjo. Naktį taip pat girdėjosi gyvunijos pasaulis... Cikai buvo šiek tiek neramu. O aš pabudusi išėjau palakstyti, Taiga išsiprašė bėgti kartu. Grįžusi išsimaudžiau mūsų žemės aky. Gera man būti apgaubtai vandeniu, tada atrodo, kad dangus su debesimis, saule ir žemė mane apkabina. Šiandien atlikau kitą didelį darbą, kurį vis atidėliojau... Prisijungiau prie internetinės bankininkystės ir išsiaiškinau kaip pavedimai daromi. Dabar esu pilnai savarankiška. Patiko man, kad tu šiuos reikalus tvarkydavai ir nekvaršindavai man galvos su jais. Teisingai, kam moterį užkrauti nereikalingais rūpesčiais. :) Šiomis dienomis stipriai jaučiu, kad gyvenimas yra pasirinkimas. Visi mes gauname įvairiausių čia patirčių... ir malonių ir nelabai... tačiau galime pasirinkti su kuo tęsti gyvenimą ant ko jį statyti. Tačiau labai labai svarbu, visus momentus išgyventi pilnai ir po to paleisti, kad nesivilktų, kad neužpuliuotų. Tad tai ir darau dabar, po truputėlį laižausi žaizdas ir statau gyvenimą ant džiaugsmo. Vakar paskaičiau tavo susirašinėjimus su kitais žmonėmis ir įsikvėpiau. Tiek daug šviesumo tavo žinelėse, toks šiltas ir draugiškas. Tai ir aš taip. Dabar geriausia ką galiu padaryti, tai gyventi taikiai savo žemėje ir iš čia šviesti, mintis savo prižiūrėti, kad niekam ko blogo nenusiųsčiau. Šiandien po visų veiklų, nusprendžiau padrybsoti vaizduose. Pabandžiau įsijungti game of thrones, bet vien pamačius pirmuosius kadrus, pasidarė bloga. O anksčiau lyg žiūrėdavau ir nieko, o tau tai žiauriai nepatikdavo, o dar labiau nepatikdavo, kad aš žiūrėdavau... Na, dabar net aš nebegaliu žiūrėti... Tad pažiūrėjau Haulo pilį. Akys pasipuošė rasomis ir taip gera ir šilta viduj. Šiandien namuose jaučiausi kaip Sofi patekusi į Haulo pilį, nes ieškodama padangų patekau į tamsųjį kambariuką. O ten turtų... :):):) Avių kailiai, vamzdžiai ir medgaliai, medžiagos ir šiaip daug ko, ko net nemokėčiau įvardinti, padangos taip pat buvo ten. Po šio vizito, daržas atrodo gan lengvai įveikiamas, palyginus su visu tamsiojo kambariuko palikimu. :) nieko, su laiku įsisavinsiu :) Beje, raudonieji žieminiai obuoliai, nuo sėklinės obels - fantatiški. Nuostabus jos pirmasis derlius. O dabar apie kojų kaitinimą prieš miegą. Taigi, šiais vakarais, kojų kaitinimo seansas pailgėjo, kadangi dar ir rusų kalbą mokinuosi tuo pat metu. Atsitiko labai įdomus dalykas, ogi kaitinantis kojas maždaug apie trisdešimt minučių, kažkuriuo metu išmuša prakaitas, tiesiog pradedu lašėti. Labai maloni praktika. Toks jausmas, kad visi visi toksinai išeina. mm :) Šiandien tiek. Labanaktis, mylimuk. Milda Labas :) Šiandiena praėjo gan ramiai. Užtrunka, kol įsibūnu namie po išvykų. Tačiau nuo vakar jaučiuosi sugrįžusi. Pirmadienio naktį sugebėjau nueiti miegoti šeštą valandą ryto... Tvarkiausi ir pradėjau mokytis rusų kalbą. O taip pat, šiomis dienomis vyksta intensyvi obuolių gelbėjimo akcija. Nuo per didelės drėgmės jie pradėjo pelyti, kaip ir daug kas, bet dabar apie obuolius arba yabloki (neturiu rusiškos klaviatūros). Taigi, kiekvieną dieną, po keletą valandų aš pjaustau, skutu, valgau ir džiovinu. O taip pat nutapiau mandalą. Ji tokia rudeniška ir pilna sėklų, kad sudygtų pavasarį. O dabar lai bręsta. Esi tu visame ką darau. Gal ne tiek, kad tikrai esi, tačiau manyje gyveni. Vis dar pasitariu su tavimi prieš ką nors darant. Na, kaip pasitariu... Tiesiog pagalvoju, o kaip tu elgtumeisi. Trumpos dienos. Patvarkau obuolius, patapau, pavalgau, pasimokau rusų kalbos, paskaitau, pakompinu, šuniukus sutvarkau ir jau žiūrėk, laikas šildytis kojeles ir eiti miegoti.
Šią naktį pūtė stiprus vėjas pro pavėsinę, tad miegojau visai susisukusi po antklodėmis ir tik nosį iškišusi į lauką. Patinka man gyventi ramiai ir lėtai. Esu įpratusi būti užsiturbinusi, daryti 100 dalykų vienu metu. O dabar taip gerai, ramiai sau darausi viską po truputį. O kai obuolius darinėju, tai jaučiuosi kaip tikra kaimo močiutėlė. Sėdžiu štai ant sovietiškos kėdės tarp sovietiškų baldų su kibirėliu tarp kojų. Rankos jau pasidariusios gan miklios šiame darbe ir taip slenka valandos. Romantika. Lauke tai vėjas, tai saulė, nors gan tamsios šios dienos... O ryte lijo, tad ilgai mąsčiau apie gyvenimą ir žiūrinėjau į mūsų žemes. Prisiminiau, kai pirmą kartą miegojau pavėsinėje... Tai buvo savaitė po mūsų pažinties, tai buvo Kūčios, diena po mokyklėlė šventės. Tu sakei, kad jei norėčiau su tavimi tas dienas praleisti, tu nevažiuotum pas savo tėvelius, o man dar buvo per greitai, tad pasiūliau tau važiuoti. Tuo tarpu pati buvau baisiai pervargusi po šventės mokykloje, vaikų, šunų ir dar plius nemiegojimo visą savaitę, nes su tavimi naktį svajodavau. Taigi, Kūčių rytą buvau baisiai pervargusi, o tėvai išlėkė į miestą ir paliko man visą ūkį. Tą dieną ėjau per snieguotas pievas ir verkiau, negalėjau sau rasti vietos. O po to paskambinau tau ir pasiprašiau pas tave pabūti, tu sutikai, o pats jau buvai pas savo tėvelius. Prisimenu, atvažiavau į tavo žemę, į savo žemę. Ant lovos buvo kėdė ant kurios buvo padėtas kompiuteris ir mikrofonas lipnia juostele priklijuotas, šalia kėdės gulėjo gitara ir dainų tekstai. Nusišypsojau, toks linksmas šis vaizdas buvo. Pasidėjau daiktus ir išėjau pasivaikščioti, prisipildžiau laimės ir su visais rūbais įlindau į tavo patalus pavėsinėje. Viskas kvepėjo tavimi ir tada gavau iš tavęs žinelę, ilgą žinelę, kurioje buvo surašyta, kur malkos, maistas, degtukai ir visi kiti patogumai. Taip pat buvo parašyta, kad tu įsimylėjęs. Prisimenu, gulėjau laiminga, atsisukusi į trobelę, grožėjausi klevu, snieguotomis pievomis ir linkstančiomis smilgomis. Pirmą kartą per visą savaitę aš saldžiai pamiegojau. Kai atsibudau jau buvo tamsu, tačiau aš buvau pripildyta jėgų ir galėjau grįžti pas savo šeimyną švęsti Kūčių. Gražios naktelės, Taduk. Sako lapkritį vėlės vis dar arti. O man atrodo, kad tu jau savais reikalais užsiėmęs, kartais tik aplankai. Kartais paprašau, kad paglostytum prieš miegą mane. O šiaip, tu būki, Taduk, aš viską čia saugau ir stengiuosi gyventi laimingai. Man visai išeina, o tu dirbki savo darbus. Myliu, Milda Labas,
Šiandiena tiesiog prabėgo. O mūsų pievos papuoštos sniegu. Geras jausmas su šiais pokyčiais. :) o aš namuose su pasišiaušusiais plaukais po pirties. Kelios nuotraukos mūsų rojaus. :) Lapai mulčui, akmenukai - palinkėjimai, ąžuolėlis, radybos lapuose, daržai ir pievos :) Labukas :)
Na štai, vakar vakare sugrįžau namo. Keliom dienom buvau išvykusi, prižiūrėjau seses ir brolį, važinėjau į Vilnių šuniškais reikalais. Juokingiausi šuniški reikalai, tai Taigos grožio procedūros. Taip, mūsų šuo yra vežiojamas po kirpyklas ir dantistus, kol šeimininkė panaši į tikrą kaimo moterėlę :))) na, ką dabar :)) Taigiukai taip pat važinėjo kartu, jiems reikėjo užsakyti pasus :) šaunuoliai mažyliai, išmoko važinėti be garsių cypimų. Šios kelios dienos ne namuose tikrai mane privertė susimąstyti. Na, ko man trenktis į tą Indiją, kai namučiuose taip gera... O kaip čia gera. Vakar grįžau namo ganėtinai vėlai, tačiau įžengus į namus iš karto atsirado energijos. Tad pasikūriau krosnelę, susinešiau gyvūnėlius. Šią naktį Cika, Taiga ir šuniukai miegojo susiglaudę. Vaizdelis širdį šildantis. Prieš tai buvau mokyklėlėje, kurioje buvo graži žibintų šventė. Tėveliai paruošė labai smagų spektaklį. Visą jį pražiūrėjau išsivėpusi iki ausų, man atrodo, kad ir praeitais metais su tokiu pat entuziazmu žiūrėjau. :) Vakar dienos suvokimai. Man pasidarė nelabai svarbu, kas ką apie mane sako. Ne visada taip bus, tačiau... vakar pamačiau, kaip dažnai, žmonės belenką šneka... Štai, kad ir draugiškai nusiteikęs mano atžvilgiu žmogus, gali leptelti apie mane iš savo suvokimo prizmės. Tuo tarpu klausytojas supras iš savo suvokimo galimybių... Tai kam man dar aiškintis ar gilintis, kas, ką apie mane... Koks skirtumas... Gyvenu geriausiai kaip moku, savo suvokimų galimybėse... Anksčiau man labai labai rūpėjo, kas apie mane ir kaip. O dabar, kažkaip stebiu kas vyksta ir viskas. Vaikai, štai kuo vaikai yra nuostabūs, jie nekariauja su aplinka. Žiūri didelėmis akimis ir gyvena. Taigi, aš taip pat visai nenoriu kariauti ir įrodinėti. Prisimenu, kaip po sunkesnių dienų svajodavome... sakydavome, kaip gera būtų būti visiems geru. Sudėtingas dabar pasaulis, labai sudėtingas. Taduk, šiąnakt ir vėl tave sapnavau. Sapnavau, kad stovėjai mano močiutės balkone. Balkonas antrame aukšte... Rankose laikei 3-4 metų berniuką. Žaidei su šiuo berniuku, o jam patiko, tu vaizdavai, kad jis yra lėktuvas ir atlikinėjai su juo įvairius manevrus. Tik kažkuriuo metu vienas sudėtingesnis manevras nepavyko ir berniukas išslydo tau iš rankų ir nukrito ant išbetonuoto grindinio. Tu perbalai, o aš bėgau žemyn gelbėti vaikelio. Vaikas jau buvo ant vyresnio vyro kelių, galvelė praskelta ir gal jau nebegyvas. Tau buvo labai liūdna, o aš jausmais nesibarsčiau, saugojau tave, kad tu savęs nesuvalgytum. Intensyvūs sapnai šiomis naktimis, o jausmas, kad mes kartu. Šiandien net vėl keista pasidarė, kad nėra tavęs... Ryte atsibudau rami. Šiandien tingumo diena. Leidžiu sau išsiilsėti be užpelkėjimų ir savigraužų. Patirtis rodo, kad gerai pailsėjus, gyvenimo kokybė pagerėja. Negalvoju apie tai, kiek visokių veiklų yra. Tiesiog mėgaujuosi :) Kai buvau pas sesutes ir brolį, vieną dieną buvau pavargusi po visos dienos Vilniuje. Iš miesto grįžau jau sutemus, vaikiukai taip pat grįžo iš mokyklos panašiu metu. Mes visi buvome šiek tiek nusikalę. Ne tik nusikalę, o ir išalkę. Lengvai tuo metu galėjau susinervinti, nes reikėjo susitvarkyti, pasigaminti valgyti ir t.t. Tačiau prisiminiau tave, tavo atsipalaidavimą, prisiminiau, kad visai man nebūtina visko tobulai atlikti ir pareigingai aprtarnauti namus. Reikia tartis ir pasidalinti pareigybėmis. Tad ramiai išreiškiau savo pamąstymus ir... visi kartu smagiai pasigaminom vakarienę, susitvarkėm, pažaidėm stalo žaidimą. Superiniai vaikai. Jie tiesiog labai labai geros širdies. Gražios naktelės, Milda Šią naktį mane aplankei ir laikei šalia iki ryto. Ačiū. Atsibudau palaiminga, apdovanota. Kaip gera buvo su tavimi keliauti, būti tavo stipriai apkabinta. Keliavom, buvom trobelėje ir Jonas su Ieva buvo. Vėliau atidūrėme palapinėje. O vėliau aš važiavau, kaip dažnai būna mano sapnuose - stabdžiai neveikė. Tu buvai ramus, laimingas ir mes vėl buvome vienyje. Aš barstausi, Tadai, nemoku uždaryti durų žmonėms... O po to, beprotiškai išsitaškau. Greitai laikas prabėga. Savaitės tokios trumpos... Būna, visai būna tokio skrydžio pojūtis. Atrodo sėdžiu, o ir skrendu tuo pačiu metu. Vis kartoju sau, kad tik neišprotėčiau. Kad tik išliktų sveika galva. Atrodau, normaliai, visai kaip normalus žmogus. Tik būna, kad skrendu. Didelis mano skausmas, visa krūtinė tuščiai skausminga ir man tik norisi, labai norisi, būti tavo apkabinta. Norėčiau rėkti tau į krūtinę, o tavo rankos, kad laikytų, stipriai laikytų, didysis žmogau. Matau, įsimylėjusius žmones ir tik meldžiu, labai stipriai meldžiu, lai jie sugeba išsaugoti meilę. Tik lai išsaugo, visa kita nesvarbu. Tik lai užaugina, lai nesišvaisto, lai girdi jos kuždėsius, lai myli. :)
Baimės. Keistos jos, iš vienos pusės, jausmas, kad nieko nebijau, o iš kitos pusės, kad nelaimės gali atsitikti visur. Tik turiu prisiminti, kad kai nelemta išeiti, tai nelemta. Elektros srovė bus ir mano širdį truputėlį sutraukusi. Tiesiog jaučiu, kad ji vis dar įsitempusi, susitraukusi, dar neatsipalaidavusi pilnai. Apkabinki mane stipriai, aš tau noriu išrėkti savo širdgėlą. Paleisti upeliais jausmus. Be žodžių, tik garsais ir akimis. Bandau sutvarkyti jausmus savo kūne, nenoriu gąsdinti aplinkos. Šunys labai išsigąsta, kai emocijos pradeda taškytis. Dar truputėlis. Šiandien privežė lapų su šiukšlėmis, tad galėsiu išrūšiuoti Giedraičių šiukšles, o lapais pamaitinti mūsų augančius medžius. Taduli... Pasigirsiu, kad prieš kelias dienas zujau žemėje kaip bitutė. Sumulčiavau tris rulonus, sutvarkiau visus gėlynus, ramunėles ir jonažoles pasodinau, biteles aplankiau. O pastarosios mane šiek tiek išgąsdino :)) Atidariau kelminį avilį ir žiūriu - tuščia. Nei vienos bitelės ant korių, oi... negi išmirė, pagalvojau. Pradėjau surinkinėti šiuklšlytes, gal kaip nešvelniai sujudėjau ir pasirodė mūsų bitelės. Pasirodo, jos tiesiog buvo aukščiau sulindusios ir šildėsi, tad dėl to jų nepastebėjau. O jų yra ir jų daug. Tik sirupo nesuvalgė... Milda |
Archives
July 2020
|