Laba :) Viena bičių šeima išgyveno, apsimiegojusi bitelė mus (mane, Ievą ir Rapolą) pasitiko prie avilio. Pirmoji šeima, kuri peržiemojo. Džiaugsmas. Ši savaitė skirta statyboms ir kūrybai. Važiavom su Melkio delegacija aplankyti kanapinės statybos objektų, o šiandien aplankiau Fredį, su kuriuo sudėliojome Gamtos terapijos namelio planą. Dabar aiškesni praktiniai aspektai ir jau galima po truputį pradėti :) Štai dar vienas žmogelis atvažiuos balandžio mėnesio gale. Jei viskas vyks taip kaip dėliojasi, balandis bus pilnas. Tačau praktika rodo, kad būna visaip :) Laukiu statybų, žmonių, daržų. Rytoj nusimato mulčiavimo diena. Beje, eketė vis dar neįsileidžia, tačiau prieš kelias dienas sudalyvavau su tėčiu rytiniame mokyklos bėgime, kurio metu išsimaudėm pilnai. Pagaliau grįžau į Lietuvą :) Gervės aplinkui klykauja. Vakar Luna pas mane svečiavosi. Vakaruose matėm dvi stirnas, rytuose dvi gerves. O ankstų rytą kleve genys tvarkėsi. Šiandieninis saulėlydis horizontą nudažė oranžine ir žalia spalva. Naktis giedra, galima žvaigždynus stebėti, o žmonės aplink labai mieli ir šilti. Kaip čia pasakius, širdyje tiesiog labai gera, lengva. Neįsileidžiu liūdnų minčių, tiesiog stengiuosi džiaugtis ir būti ramybėje. Pozityvus mąstymas :) ir apie tave nemąstau, beveik visai negalvoju apie tave. Jaučiu tave savyje, savo gyvenimo būde, pasirinkimuose, reakcijose, problemų sprendime, lengvume. Tiesiog... aš esu tu... Turbūt visi mes esame vienis, tik šiek tiek atitolę, o štai su tavimi buvome susilieję. Pavargau šiandien po apsilankymo pas Fredį. Daug išmokau apie statybas, o dabar virškinu, virškinu. Toks jausmas, kad galva atsijungė :) Prieš išvažiuojant į Indiją Liepa padovanojo atvirutę ant kurios buvo parašytas palinkėjimas "Linkiu tau surasti savo sielos žmogų" :) Ir aš sau to linkiu, jau labai linkiu :) Kelionėje sutikau tokią rusę, kuri prieš 15 metų prarado savo mylimąjį, jį sašaudė. Sutikau indę, kuri būdama 30metų ir su 5metų sūneliu prarado vyrą, ji daugiau neištekėjo. Sutikau izraelietį, kuriam 70 metų, būdamas 60 jis pamilo vyrą ir dabar gyvena kartu su savo vyru, buvusia žmona ir šeštadieniais pas juos svečiuojasi vaikai. Sutikau indą, kuris turi dvi žmonas. Sutikau irakietį - australą, kuris turi didelę širdį, tačiau nenori santuokos. Sutikau amerikietį, kuris išbandė visokius atvirus santykus ir dabar sako, kad poligamija, tai poliagonija... Sutikau draugę, kuri pasinėrė į santuoką ir meilę. Sutikau anglę, kuri visą gyvenimą pradirbo ligoninėse, kuri pripasakojo tokių istorijų, kad ją turėjau stabdyti, nes mano širdis plyšo iš skausmo. Šios moters sveikata sugriuvusi ir ji niekada neištekėjo... Sutikau daug istorijų tarp kurių mano istorija buvo tik dar viena istorija. Indijoje pasijutau niekuo neišskirtinė. Tai buvo labai malonus jausmas. Visi mes tiek pat svarbūs. Nors vakarietiškoje kultūroje mes kaip individai norime būti ypatingi. Prisižiūrime Harių Poterių ir galvojame, kad esame išrinktieji. O visi esame vienodai svarbūs, vienodai dieviški... Skirtumas tik kiek sau leidžiame būti laisvais ir sąmoningais savo pasirinkimuose. Kiek leidžiame kultūriniams rėmams save supresuoti, o kiek leidžiame savęs paklausti ar tikrai tai svarbu? O kas iš tiesų yra svarbu? Bandau prisijaukinti tylą. Baisiai kartais sunku būna neveikti... Neveikti, dar kažkaip, bet neplanuoti... didžiulis iššūkis. Atsisėdau štai kartą pavėsinėje ir žiūriu į gamtą. Suprantu, kad tiek ir užtenka, kad būčiau laiminga. Tiesiog jausti gamtą ir gamta, girdėti ir būti jos dalimi. Tyloje, ramybėje, džiaugsme, balanse. (čia dabartiniam etape taip, šiaip dar kelių dalykų labai norėčiau :) ) "Vienintelis skirtumas tarp manęs ir jūsų yra tai, kad aš žinau, kad manyje yra dieviškumas, o jūs to dar nežinote" Sai Baba Būnant Aurovilyje sudalyvavau keliuose šokių užsiėmimuose. Dažniausiai šokant mano kūne užsidega ugnis, šoku energingai ir atiduodu visą save, tačiau šį kartą išsikėliau sau naują tikslą - girdėti save, savo kūną. Girdėti ko mano kūnas nori, nesistengiau šokti gražiai, kartais net klausydavausi labiau savo kūno nei muzikos. Šis mano eksperimentas buvo labai pavykęs. Per įsiklausymą savęs, sukūriau kelias nuostabias draugystes šokių aikštelėje. Ne per ekstravertiška kontaktą, o per vidinį būvį, mano šokis susitiko su kito šokiu. Taip ir gyvenime, jei gyveni nuoširdžiai, atvirai, įsiklausydamas į save, susilieji su kitais pasauliais, kuriuos pats prisikvietei. Ir visai nebūtina lakstyti akis išdegus, svarbu išmokti klausytis, nurimti, kad kai kitas gyvenimas prisiartins, galėtum išgirsti. Labos, Milda
0 Comments
Dešimt dienų namuose. Visos jos kitokios. Nebeleidžiu sau tavęs ilgėtis. Šiaip neįsileidžiu nereikalingų minčių, keičiu jas kuo teigiamu ar ramiu. Bandau kurti naujus įpročius. Šiandien nupirpo sniegai ir gervės jau ne trumpam klykavo pavasiriniais norais. Gera. Tačiau eketė, kurią jau visą savaitę krapštau, vis dar neatsivėrė. Taip man kelias dienas nerimaujant, kad štai nėra kaip išsimaudyti savo prūde, atsitiko linksmas nuotykis gamtos terapijos žemėje... Šį savaitgalį gamtos terapijos žemėje bus moteriška gamtinė pirtelė, tad nuėjau patikrinti, kaip ten reikalai su žemele, su prūdu... Kadangi mūsų prūdas kietai neįsileidžia, tai maniau, kad ir gamtinės terapijos prūdelis toks pat užsispyrėlis. O, bet, tačiau, net nesugebėjau susivokti, kai jau įkritau iki pusės. Pirmą kartą gyvėnime įlūžau. O kiek tai sukėlė džiaugsmingų emocijų. Pilnais botais bėgau link namų ir džiaugiausi, kad bent pusė manęs jau tikrai sugrįžo. Grįžimas namo man asocijuojasi su miegu lauke ir maudynėmis prūde. Kai šios dvi praktikos įvyksta, tada atrodo, kad grįžau. Tad lauke jau miegojau ir iki pusės prūde išsimaudžiau. Tiesa, kadangi niekaip nesugebėjau išsimaudyti savajame vandenėlyje, tai sukčiavau su sniegu. :) Štai su Fredžiu šiandien šnekėjausi, tad ir jis jau kuria svajones savyje gamtos terapijos nameliui. O balandį savanoriai pradės važiuoti. Štai pradėsime su vokiečių porele. :) :) Valio! Tebūnie vyksta :) Tiesa, yra ir liūdnesnių dalykų... Šiandien patikrinau kelminį avilį... Jo durelės buvo pravertos, o viduje korys išdraskytas ir visos bitutės išmirusios... Manau, kad kiaunė bus pasidarbavusi... Kito avilio dar nepatikrinau. Ryt Ieva atvažiuos, tai gal kartu tai padarysim :) Kas dar? Tyla. bandau mažais žingsneliais susidraugauti su ja. Ne visada man išeina. Daug lengviau pasineriu į pliurpalus ir socialinius reikalus. Bet aš po truputį. Štai rytais jau kokteiliu mėgaujuosi gonkelėse su Taiga. Kai dviese, tai kažkaip ramiau, išeina ta tyla lengviau mėgautis. Vienai gerai būna, bet įpročio dar nėra. Kartais pradedu su savimi šnekėtis. Vaikštau linksmai po žemę ir juokelius skaldau, o kad juokinga pačiai iš savo pokštų :D Taigi va :) pavasariu kvepia ir skamba. Artėja veiklų metas :) Grįžau, o gal atėjau.
Mėnesis praleistas Indijoje. Didžiausias pasiekimas, o iš tiesų jų ne vienas. Iš Indijos nieko per daug nesitikėjau, net nežinojau ko keliauju. Šiandien žinau. Pirmiausia, tai buvo atitraukimas nuo namų, nuo žmonių, nuo savo istorijos. Himalajai yra puiki siena, kuri neleidžia prasiskverbti artimųjų mintims. Tad po dešimties dienų būnant Indijoje galėjau papasakoti savo istoriją nepažįstamiems žmonėms. Galėjau ją papasakoti pagarbiai ir neišsidraskant širdies. O tai didelis pasiekimas. Vasario tryliktosios naktį, arba kai buvo lygiai šeši mėnėsiai po tavo išėjimo, Indijoje buvo didelė Šivos šventė. Kas nežino, Šiva yra vienas iš pagrindinių Indijos dievų, kuris yra atsakingas už griovimą, kad nauja galėtų atsirasti. Priėmiau šiuos sutapimus simboliškai ir paleidau tave kaip savo vyrą. Paleidau ir pajutau, kad pati galiu stovėti ant kojų. Tu esi manyje, esi mano artimasis, gal net artimiausias, esi kaip brolis, draugas, bendramintis. Turbūt visada čia būsi, bet nesi mano vyras. Dabar vienintelė užduotis, tai susiduriant su sunkumais, vėl už tavęs neištekėti :) Taigi, tai buvo pirmasis labai svarbus įvykis. Antrasis svarbus įvykis atsitiko kelionės pabaigoje, Rišikeše. Praleidus kelias dienas Rišikeše, nusprendžiau prisijungti prie grupės žmonių ir nuvažiuoti keturiom dienom į Himalajus. Dėl netikėto sniego mūsų pradžiamokslių žygis patapo patyrusių trasa... Kopiant septintą valandą 45 laipsnių kampu ir nežinant kiek dar liko, mano bendrakeleivių veidai tįso, tuo tarpu aš užsidirbau superwoman pravardę. Gera buvo pajusti savo kūną ištvermės pareikalavusioje situacijoje. Gera buvo pamatyti, kad kūnas tvirtas, o galva tikslinga, nesiblaškanti, net į Superwoman komplimentus nereaguojanti :) Tiesa, vis dėlto, komplimentai mane įtikino ir kitą dieną būnant ant kalno, kuris buvo padengtas sniego ir kaitinančių saulės spindulių, net nepamąsčiau, kad reikėtų pasisaugoti. Tuo metu pasekmių nejutau, tačiau kitą dieną, jau nusileidus keliais kilometrais žemiau, negalėjau savęs atpažinti. Veidas ištinęs, tad padvigubėjęs, lūpos kaip Pamelos Anderson, pripumpuotos nežinia ko (mama sakė, kad aš jai tokia labai graži :) akys susiaurėjusios, žandai raudoni, lūpos per visą veidą... :) ). Na, ir prie visa ko, svaigulys... Tad tokia pervargusi ir apsvaigusi grįžau į Rišikešą, į savo kambarį ir vienintelis dalykas, kurio labai norėjau, tai kad kažkas mane apkabintų ir paglostytų, nes, na... sunku buvo. Tačiau, vietoj paglostymo pas mane atėjo kita draugė. Vienatvė. Tai buvo pirmas kartas, kai tikrai stipriai pajutau, kad esu viena. Taip turiu artimųjų, mylimų draugų, tačiau tik pabuvus santuokoje ir jos netekusi, tikrai supratau, ką tai reiškia būti vienatvėje. Tad pasisveikinau su šia drauge, turbūt dabar atėjo laikas bičiuliautis su ja. O kai patampi draugėmis su ja, žiūrėk ir ramybė ateina į kompaniją ir harmoniją. Žiūrėsim, kas čia gausis iš mūsų draugystės, bet gal gausis :) O šiandien aš savo žemėje. Namai jau iškūrenti, o keliuką jau šiek tiek nusikasiau. Mano žemė. Kai grįžau, pusnis buvo apkloję saulės spinduliai, stovėjau, žiūrėjau į šį džiaugsmą, ašaros riedėjo ir grožis užpildė širdį. Mes ir vėl kartu. Sapnuodavau Indijoje sodybą. Kalbėdavausi su ja ir jos dvasiomis. Tačiau kaip gera prisiliesti. Ir tave sapnavau. Oi... Taigi, atsitiko taip, kad tu prisikėlei. Tačiau prisikėlei tik vienai dienai. Žinojo mūsų šeimynykščiai, kad taip atsitiko, tačiau negalėjo suprasti, tad nieks neatvažiavo. O mes iš to neišpūtėm burbulo, kaip visada tiesiog toliau kuitėmės po sodybą. Kol vienu momentu atsisukau į tave ir klausiu: -Tadai, ar norėtum vaikelio? Tu neatkeli iš karto galvos nuo savo veiklų. Matau, kad truputėlį šypsaisi, o mano širdis spurda. Kai galiausiai atsitiesi, matau tavo žvilgsnyje, kad bandai atsakyti lengvai, kad neužkrauti... -Gerai būtų,- nusišypsai ir vėl lenkiesi prie darbo. -Aš užauginsiu, būtinai užauginsiu,- visa drebanti tau atsakau skubiai, tačiau širdis drąsi ir žvilgsnis ryžtingas, nors ir prisikaupęs ašarų. O tu ir vėl atsitiesi. Žiūri su kuklia šypsena ir spinduliuojančia širdimi. Akyse pasirodė kelios ašaros. Taip ir žiūrim vienas į kita... Taip dabar ir yra. Ko labiausiai norėčiau, tai šeimos. Užsimerkiu pamatau lakstančius vaikus po pievas, mylintį vyrą šalia ir pajuntu tose svajonėse gyvybę. Na, o kol šių dalykų nėra, tai padraugausiu su vienatve, pradėsim statyti gamtos terapijos namelį. :) Jaučiuosi gerai. Labai gera girdėti tylą :) Sveika, Vienatve :) Milda |
Archives
July 2020
|