Medikams pranešus, kad mano vyras mirė, įsijungiau į tvarkymosi rėžimą. Tai reiškia, kad viską reikia, kuo greičiau sutvarkyti, kuo greičiau palaidoti. Gal tai mano bėgimas iš situacijos, tiesiog turėjau sutvarkyti visą šitą reikalą...
Tačiau, kaip man pasisekė, kad niekas nevyko greitai. Tadas iškeliavo tryliktosios naktį, tad keturioliktosios rytą nuvežėme jį į ekspertizę. Penkioliktąją dieną buvo žolinės, tad nedarbo diena ir kūną mes atgavome tik šešioliktąją dieną. Taip pat mamai buvo labai svarbus pašarvojimas, tad tai užtruko dar vieną parą. Kodėl tai yra taip labai gerai, kad nevyko greitai? Pagrinde dėl to, kad tada protas ir jausmai bent šiek tiek sugeba prisivyti įvykius. Kadangi viskas įvyko taip labai staiga, tai net ir nelabai supratau kas įvyko... Per Žolines mūsų žemėje susirinko daugybė žmonių, visi tvarkė pirties griuvėsius, rinko stiklus, vežė šiukšles. O štai kitą dieną su tėčiu vežėm Tado kūną į šarvojimo salę. Šarvojimui patys paruošėm kūną. Tiesiog taip turėjo būti, turėjau pilnai pasirūpinti juo. Mintis, kad nepažįstamas žmogus ruoš mano mylimąjį buvo nepakeliama. Tad kartu su tėčiu ruošėm jo kūną, iššukavau savo vyro plaukus, apvilkau drabužėliais. Tada dar nesupratau pilnai, tačiau šis veiksmas man buvo labai svarbus, aš galėjau juo pasirūpinti, paruošti jį. Nebuvo nemalonaus jausmo, buvo tiesiog, tai, kad rūpinausi savo artimiausiu žmogumi. Viena iš pagrindinių mūsų gyvenimo linijų buvo ta, kad mes viską norėjome daryti patys, norėjome savo energija pripildyti aplinką. Tad pati norėjau jį paruošti. Šarvojimas. Nebuvau šarvojimo šalininkė, pati idėja man atrodė net šiek tiek atgrasi. Na, bet mamai, tai buvo būtinybė, tad čia didelės diskusijos net ir nebuvo. Tačiau, kaip gerai buvo pabūti su Tado kūnu dar kurį laiką. Iš tiesų, tai buvo nuostabu, kad įvyko šarvojimas. Žinoma, jei tai būtų mano šarvojimas, tai daryčiau jį namuose arba po klevu. Tačiau pats procesas pabūti su kūnu, ypatingai, kai mirtis tokia staigi, yra nuostabus. Gera buvo paglostyti Tadą, padainuoti jam dainas, pabūti ramybėje su juo... Toks atsisveikinimas, mano manymu, tikrai gali labai padėti artimiesiems. Tad dabar esu šarvojimo šalininkė. Tiesiog man tai padėjo... Nežinau, ar kam tai padės, tačiau mano palinkėjimas būtų toks... Jei jūs atsidūrėte situacijoje, kad reikia atsisveikinti su mylimu žmogumi, neskubėkite jo užkasti ar sudeginti. Pabūkite dar su idėja, kad siela iškeliavo iš kūno. Paglostykite savo mylimąjį, padainuokite jam, pasimelskite už jo kelionę, padėkokite už viską ir jei reikia atsiprašykite. Būtinai suraskite gražius santykius su šeima (su Tado mama turėjome labai skirtingus išlydėjimo įsivaizdavimus, tačiau sugebėjom rasti kompromisą), manau, išėjusiai sielai nėra nieko baisiau, nei artimųjų barniai. Jums visiems skauda taip pat stipriai, tad vietoj pykimųsi, raskite bendrus taškus, raskite kaip galite vieni kitus palaikyti. Atsisakykite ambicijų... Tai labai svarbu. Dabar maždaug kas savaitę susiskambinu su Tado mama ir tai veikia kaip vaistai mano širdžiai, nes joje randu atramą. Su Tado sese taip pat turiu labai šiltus ryšius, slapta ją vadinu savo sese. Tadas ypatingai ją mylėjo, tad ir aš ją labai pamilau... Tad tikrai yra geriau atsisakyti savo dogminių įsitikinimų ir ieškoti bendrų taškų, nes kas kas, o šis bendrumas tikrai padeda. Taip pat, jei turite stiprybės, pasistenkite viską daryti patys. Dalyvaukite kiekviename žingsnyje, tai jums padės suprasti, kas vyksta, kas įvyko. Žinau, kad pati tikrai norėčiau, kad mano kūną praustų ir ruoštų tik man artimi žmonės... Taip pat, žinau, kad bučiau norėjus, kad Tadas būtų už viską atsakingas, nes juo labiausiai pasitikėjau... Ir išjauskite, išjauskite kaip jūs norite atsisveikinti... Su Tadu atsisveikinome savo žemėje. Visi susirinkome giminės erdvėje (tai erdvė, kur esame pasodinę medžius savo protėviams, o taip pat ir sau. Tadas sau pasodino ąžuolą, o aš sau pasodinau magnoliją). Sustojome ratu aplink ąžuolą ir prie jo kamieno išbarsčiau dalį pelenų (kita dalis buvo atiduota mamai ir palaidota Alytuje). Tada pasiėmusi akmenėlį pasidalinau prisiminimu ir padėjau netoli ąžuolo. Visi svečiai buvo pakviesti atsinešti akmenėlį. Kai kurie padėdami akmenėlį pasidalino pasakojimais, dainomis, kai kurie tylomis pabuvo. Neskubėti ir girdėti širdies balsą, gyventi drąsiai ir švelniai :) Čia dar būtų galima trumpai pridėti, kad norint išgyventi tokį atsisveikinimą, labai patartina turėti savo žemę ir augalus, kurie tiesiog palaikys jūsų gyvastį. Reikėtų valgyti tik žalią maistą iš savo žemės, nes bent kiek grubesnis maistas gali susukti smegenėles. Pirmąją savaitę nebūkite vieni, būtinai turėkite žmogų, žmones, kurie su jumis pabūtų. Čia taip trumpai :)
0 Comments
Leave a Reply. |
Archives
July 2020
|