Šį savaitgalį keliavau į Premą festivalį, norėjau į Norvegiją, į kalnus, bet vyksta remontai ir mano visi finansai keliauja į juos, tad nusprendžiau keliauti į Premą festivalį pajūryje. Po žingsnelį, dabar susitvarkysiu namučius, o kažkada ir į Norvegiją nuvyksiu.
Kelionė prasidėjo penktadienį, saulė švietė priekyje, Taiga su Agape visą kelią pramiegojo, o aš dainavau kartu su Razausku dainavau apie burtininkę ir kaip pastūmus žvaigždę krito karalius. Dangus puoėsi pastelinėmis spalvomis, o širdy plasnojo laisvė. Festivalyje pabuvau lygiai 10 minučių. Po to nuvykau pas draugą, kuris gyvena netoliese, išgėrėm čiobrelių arbatos, pasiklojau patalus jo pievoje ir taip praėjo mano pirmoji kelionės naktis. Kitą rytą keliavau prie jūros, kur, žinoma, pataikiau į nudistų paplūdimį, kuriame galima būti su šunimis. Ačiū :D Būnant prie jūros paklausiau savęs, o kur aš dabar norėčiau būti, taigi prie Šatrijos kalno ugnies. Tad paskambinau draugui, kuris neseniai ten buvo ir paklausiau kaip iki ten nuvykti. Pati iškeičiau savo išmanųjį į cat mygtukinį, su kurio ir vinis kalti galima. Su išmaniuoju reikia daug valios turėti, kad nesitikrinti emailo, messengerio ir facebook ar dar ko, tad susidariau sau aplinkybes, kurios nesiurbtų mano laiko ir įsigyjau begalo nuobodų telefoną. Tad kai keliauju mano gps būna nuorodos susirašytos ant lapuko, o man taip labai patinka, tada būnu labai budri kelyje ir kelio nuorodomis vadovaujuosi bei intuicija. Taigi, bekalbant su Aurimu šis man pasiūly pakeliui ir Lopaičius aplankyti, gerai, pagalvojau. Tačiau prieš vykstant į Lopaičius dar sustojome Palangoje, nes koks tai didelis noras buvo ant Palangos tilto nueiti. Užsidėjau gražiausią suknelę, pasirišau šunytes ir kaip solidžios damutės prasiėjome basanavičiaus gatve. O Palanga šį kartą man priminė Disney land'ą, pramogos, siaubo kambariai, ledai, burbuliniai vafliai ir dar visokios nesąmonės. Dangus mėlynas, visi įdegę ir koks tai surealumas, na ir aš su savo damutėmis :D Nusikalusios po kokių 7km distancijos sėdome į mašiną ir keliavome į Lopaičius. Tik įėjus stendas informavo, kad tai žemaitijos energetinis centras. Ha, galvoju, ir vėl... Na taip taip, pažiūrėsim. Esu gana skeptiška tokiems dalykams, tačiau vos tik užlipus ant piliakalnio ašaros pradėjo riedėti, o viduj giliai suskambo žodžiai "Tėvyne, ačiū, kad esu tavo dalimi". Na, tai mane užpuolė iš pasalų. Jau kurį laiką jaučiuosi ypatingai gerai, o štai čia negalėjau sustoti verkti. Tad nusprendžiau eiti toliau, vos tik paėjus ant dešinės kojos įsikibo rudoji skruzdėlė. Taip ir ėjau vis kelią su palydove ant dešinės kojos. Kelyje sutikau gydantį akmenį, šaltinį, pušeles, tačiau priėjus prie širdies akmens vėl ašaros pradėjo tekėti. Savo ir Taduko istoriją išgyvenau... Tarsi širdis atsivėrė ir dalis neišgyvento skausmo liejosi ant akmens. Nuėjus prie dolmeno mintys kiek pasikeitė, o ašaros ir toliau sruvo. Tad tokie buvo tie Lopaičiai man. Tikrai stipri vieta ir daug metų prireikė, kol aš ten atsiradau. Na, o po Lopaičių keliavome į Šatriją. Tik mums atvykus Taiga mane skubino išipti iš mašinos ir greičiau eiti lankyti naujos vietos. Patiko pilkajai keliauti. Užlipus ant piliakalnio vėl išgyvenau Lietuvos grožį, o po to keliavau link ugnelės. Einant link jos nepastebėjau elektrinio piemens, o kadangi buvau basa, tai smūgį gavau kaip reikiant. Žinant mano ir elektros patirtį, tai truputėlį reikėjo pasistengti, kad neišsigąsčiau eiti toliau, bet išgirdus balsus sklindančius nuo ugnies drąsiau žengiau arčiau. O ten du vyrukai saugojo ugnį, padainavom, palydėjom saulę ir nuėjau miegoti po žvaigždėtu Šatrijos dangum. O naktį sapnavau Tadą. Sapnas buvo tarsi ne sapnas, o tikrovė. Mes šnekučiavomės, kažką veikėm sodyboje, Tadas buvo laimingas iki ausų. Drąsino mane, kad jam viskas labai gerai ir kad aš viską labai gerai darau. Šis sapnas buvo mano savaitgalio kulminacija ir dovana. Kaip gerai, kad važiavau į festivalį ir kaip gerai, kad atsidūriau čia. Ryte, saulei dar nepakilus Darius mane pakvietė eiti kartu užnešti ugnelės ant Šatrijos kalno. Rūkas kaip upė tekėjo tarp medžių. Pradėjus kilti saulei, rūkas taipp pat kilo ir paslėpe visa, kas aplink piliakalnį, liko tik žolė po kojomis ir dangus.
0 Comments
Labas :) šiandien štai išėjo sukurti filmuką, kuris jau kurį laiką buvo many. Filmukas apie gyvenimą sodyboje, apie kasdienius mažus - didelius stebuklus. Ne visada gaunasi taip tobulai dienas nugyventi, bet kai gaunasi, tai... o ko daugiau reikia :) Malonaus žiūrėjimo :) Yra tokių dainų, kurias visada gera išgirsti, sustato viską į savo vietas, širdį pažadina ir taip viskas suskamba. Šį vakarą prisiminiau dainą "Akmenų kareiviai", prieš gerą pusmetį, kai Lietuvėlė dar buvo šalta ir tamsi, turėjau šios dainos žodžius ant lapelio užsirašiusi, kad turėčiau visur su savimi ir vairuodama galėčiau vis dainuoti. Gražaus jums vakaro :) O kaip reikia visokių stebuklų, kai būnu čia ir dabar. Kai užsisėdžiu troboje ir tas pirmas kvapas pravėrus lauko duris, rasota žolė, svirplių skambesys, mėnesiena ir žvaigždės ir medžiai. Kažkaip sunkiai save susirenku šią vasarą, kūnas koks tai pasenęs jaučiasi, o aš išdidėjusi, net nejauku kartais į veidrodį pažiūrėt, nes kokia tais apsileidusi. Ir tada ieškau ieškau pateisinimų, priežasčių kodėl čia taip? Kaip susirasti tą ramybę? Na, kas kas, o kompas tikrai daug energijos išsunkia iš manęs, sunkus maistas taip pat, net jausmas, kad pilve nesisuka energijos. Čia mano amžina problema, su kiekvienais metais kažkiek gerėja, bet šiaip. Kai varau, tai varau už dvidešimt, bet kai krentu, tai taip pat už dvidešimt. Ir kaip rasti tą darnesnį būdą, dar nerandu. Lygios linijos nenoriu, ne, patinka man kalvelės ir daubelės, bet kasdienis Everestas ir Čalendžeris, truputi per daug. Taigi ir vėl šį vakarą planuoju, kaip nuo rytojaus gyvensiu truputėlį geriau, truputėlį sveikiau, truputėlį darniau.
O sugrįžtat prie stebuklų, jie labai padeda gyventi darniau. Štai šiuo metu truputėlį jaučiuosi begyvenanti laukime. Laukiu kol baigsis namo remontas, laukiu kol į mano gyvenimą ateis meilė, laukiu, kol mano trobelė taps mano svajonių nameliu, laukiu... Šis laukimas mane pastato į tą tarpinę stotelę, į traukinių stotį, į oro uostą. Tą būseną dar būtų galima pavadinti "nei pakartas, nei paleistas". O šią būseną išbūti pilnai - yra ką veikti, tada kaip mantrą sau primenu, kad aš viską turiu, kad jau šiandien galiu gyventi emocinėje būsenoje, kurioje noriui ir tai nepriklauso nuo remonto, aplinkos ar dar ko (iš tiesų priklauso, nes yra ir kolektyvinė sąmonė, arba kaip Jungas rašė sinchroniškumas).Na, bet vis tiek, gera pabūti mano žemės dalyje kur mažai civilizacijos, kur medžiai, prūdas, laukai. Ten save išlaikanti pilnai sistema ir ten viskas jau yra ir nieko daryti nereikia, tik džiaugtis ir būti. O man dar reikia abiejų dalių laukinės gamtos ir civilizuoto namuko. Prisimenu, kai su Tadu žiūrėjome filmą "Captain fantastic". Filmas apie off grid gyvenančią šeimą, tik mama apsirgo bipoliniu sutrikimu. Ir aa, kodėl taip, bet kiek apsižiūriu aplinkoje, moterys labiau paveikiamos sociumo, daugiau išgyvena emociškai socialinius skirtumus, priešpriešą. Žinomą, išimčių visokių būna, bet tądien su Tadu tokią išvadą priėmėm... Tai ir man dabar taip panašiai dabar... Kai su Tadu gyvenau, tai ir beveik pilnas off gridas gerai buvo, o kai viena - sidėtingiau. Prieš kelias dienas lankėsi draugai ir kalbėjomės kaip tik apie tai ir taip, gal 50proc., kodėl dabar darausi remontus yra dėl sociumo. Nes tada galiu dalintis bendresnėmis praktikomis. Štai kai pasakoju žmonėms kaip su vejapjove kultūringai pjoviau aplink namą žolę, kaip po to kultūringai nešiausi dėžę su mulču į daržą ir kultūringai mulčiavau burokus, tai klausytojai dažniausiai džiūgauja ir patys gali pasidalinti savo istorijomis. O kai pasakoju kaip gulėjau vidury prūdo ir žiūrėjau į debesis, o debesys pasakojo istorijas apie angelus, tai aaa... :D Arba kaip mano nenupjautos žolės pripildo orą žiedadulkėmis, kurių aš prisikvepuoju ir pasimaitinu ir išvis čia dievų maistas. Na, pagaunat turbūt. Taigi, bendros praktikos labai svarbu, ypatingai šioje individualistinėje visuomenėje, ypatingai moterims, ypatingai žmonėms (iš tiesų visiems, ir gyvūnams ir augalams, štai miškas stipriausia ekosistema) Dažniausiai miegu pavėsinėje, tačiau ši naktis giedra ir uodų nėra, tad miegosiu lauke po žvaigždėmis. Pavėsinėje taip pat gerai, bet kai atsigulu pievoje, ak, su niekuo nesulyginsi tokio miego. Tokiomis naktimis prieš užmiegant žiūriu į skliautą ir nebelieka tada vietos nereikšmingoms mintims, dvejonėms. Telieka įsilieti į visatos išmintį, skristi ir mąstyti apie gyvenimo prasmę, nes o ko daugiau reikia? Aišku, jei šalia dar būtų keli skrajotojai, tai dar geriau būtų, nes žmonėms reikia žmonių, man reikia žmonių su kuriais galiu dalintis gyvenimo džiaugsmais, patirtimis, kūryba. Bet kol yra kitaip, tai didelis stebuklas yra tiesiog miegoti lauke, o prieš miegą nepatingėti ir išsimaudyti prūde. Tai... Labanaktis :) Remontai ir toliau vyksta, o su jais ir didžiulis noras atsikratyti visais nenaudojamais daiktais, kuriuos "gal kažkada, kai...". Tad, kai tik pagalvoju, kad gal kažkada, tai ir padedu į kruvą "išboginti". Taip norisi suteikti sau daugiau erdvės nuo visų daiktų. Tadas buvo kitoks, jis kaupdavo ir panaudodavo kur nors, o man nėra erdvės mąstyti, kai tiek daiktų. Mama taip užaugino, pirma susitvarkyti reikėdavo kambarį, o tada jau galėdavau ką nors daryti. O tvarkytis aš nelabai mėgstu, tad man geriausias sprendimas - mažiau daiktų, tada mažiau tvarkytis reikia. Kaip vieno draugo močiutė pasakė seneliui: "Mažiau daiktų turėsi - laimingesnis būsi". Tai ir man galioja, man reikia to, ko reikia, o visa kita tik svoris, o juk taip norisi lengvumo. Lengvumo ir žiūrėti į žvaigždes ir šokti. O šoku kiekvieną dieną, tiksliau naktį. Gera, kai atostogos, dabar tiek daug juokiuosi ir džiūgauju ramiai. Štai nematyta gėlė sužydėjo, rytinė sraigė ant lango šliaužė, po lietaus išlindo šilta saulė ir kaip tais vasariškai gaivu ir lengva, vaikystę primena, kai nieko nereikėjo daryti, o tiek daug norėjosi.
Tačiau, noriu sugrįžti prie daiktų. Vidinis noras, tai išmesti beveik viską, tačiau tai nėra taip paprasta, o kur juos visus dėti, kad būtų vėl kaip panaudoti, o ne tiesiai į sąvartyną keliautų. O kiek iš jų nešiojasi kokį prisiminimą, kurį dažniausiai sunkiau paleisti, nei patį daiktą. Rūšiavimas, šitas "plastikas", kitas "metalas", trečias "džiuginantis prisiminimas", "svarbi patirtis", penktas "ne, kiek tu laikysies praeities", "o gal ateitis?", "o jeigu pamiršiu". Bogint viską lauk! Bet ar tai nereiškia, kad nevertinu to, kas buvo? Vertinu ir tai kas tikrai svarbu prisiminsiu. Štai, skaitau Jungo autobiografiją, skaitant jo prisiminimus, prisimenu savuosius, tad gal jau paleisk tą sijoną. Ir tada valandą stoviu Mados angare ir jaudinuosi, kad tik tą sijoną priimtų ir kas panaudotų, o ne į šiukšliadėžę. Facebookas taip pat puikiai pasitarnauja naujų namų daikteliams beieškant. Tad natūralaus pluošto drabužius ne tik maloniau nešioti, bet ir sumulčiuoti galima, o tai yra labai gerai, tik siūlai dažniausiai plastmasiniai, o natūralių siūlų reikia paieškoti. Bet darau geriausią ką galiu, tiek kiek aprėpiu. Taip, kai prasidėjo atostogos, pirma mintis buvo, kaip efektyviai išnaudoti laiką. Atremontuoti namą, paruošti malkas, pastatyti malkinę, pastatyti gamtos terapijos namelio stogą. Tad susirašiau savaites, išsidėliojau darbus, kaip priklauso, gerai įsitempiau ir tada supratau... Taigi, Milda, ką tu darai??? Mėgaukis gyvenimu, veik nes nori, nes gera veikti. Kiek padarysi - tiek bus gerai. Ir ne iki atostogų pabaigos skaičiuok, o gyvenimą skaičiuok. Tad nusiėmiau naštą nuo pečių ir atsipalaidavau ir priėmiau tylą, o su ja gera, štai vaikštau po pievas ir GERA. Tai va, dabar pasidarau, tik tai, kas tikrai svarbiausia, o kas taip vidutiniškai, tai ateis laikas ir bus, užtat turiu laiko kūrybai, rašymui, filmukams, šokiams ir žirnių valgymui, ir saulės grožėjimuisi. Ak, kaip gera gyventi. Nusprendžiau, kad kitais metais taip pat šiek tiek mažiau dirbsiu. Nėr čia ko! O tai po labai intensyvių mokslo metų reikia labai daug laiko atsigauti, numesti prikauptas įtampas ir sugrįžti į geresnius įpročius :D Tiesiog sutikau vieną pažįstamą iš vaikystės, štai jai trisdešimt metų suėjo praeitą savaitgalį. Ir pasakojo ji man kiek ji daug dirba, o nori šeimos, vaikų. Aaa, žiūrėjau į ją ir save pamačiau. Ir ne, aš daugiau nenoriu sakyti su beviltiškumu ar pasididžiavimu, kad aš labai daug dirbu. Aš noriu sakyti, kad aš gyvenu taip kaip noriu. Ir jei norėsiu dirbti daug, taip ir bus, bet greičiausiai ne. Man vis reikia visai nemažai laiko pasibūti sodyboje vienai, o ne mokykloje. Reikia laiko kūrybai, tylai ir svajonėms. O veikti man patinka labai ir kai pabūnu tyloje pilna nuostabių minčių ir idėjų galvoje gimsta, bei noro veikti, bet tam reikia sustoti. Tačiau su mokykla yra tokia slidi vieta, kad joje daug žmonių, daug fainų žmonių su kuriais gera būti ir kurti kartu. Su kuriais tikiu, kad kuriu šiek tiek geresnį pasaulį ir tada oi oi oi, kiek galima dėl to geresnio pasaulio padaryti ir savo limitų nepajusti. O tai labai slidu, geresnis pasaulis yra tada, kai gerai save jauti ir sugebi pirmiausia savimi gerai pasirūpinti... Pamiegoti, pavalgyti, pamatyti rytinę saulę. Na, užteks, gražios ir ramios nakties :) Ką čia pridursi, voverytei suėjo vieni metai. Diena prasidėjo ilgu apsikabinimu, toliau sekė žaidimai, kelionė į kirpyklą, žaidimai ir didelis nuovargis. Geriausia tai, kad sužinojau tik dienos gale, kad šiandien gimtadienis. Nuostabu, kaip puikiai galima tiesiog intuityviai gyventi :) |
Archives
July 2020
|