Labas
Žiema mūsų krašte. Vairuoti turiu dvigubai lėčiau nei įprastai, keliai slidūs. Viena mašina tiesiai priešais mane nuslydo į griovį. Viskas baigėsi gerai, nei apsivertė, nei susižalojo. Žiema, viskas sulėtėja... O garsai, garsai pagarsėję. Medžiai numetė lapus, tad kaimynystės šunys dabar garsiau loja, o miško aidas pradėjo labiau reikštis. Trys šuniukai iškeliavo į naujus namus, liko tik Kalista (šunytė, kurią norėjau sau pasilikti, tačiau su kelione į Indiją ir šiaip didelių atsakomybių vengimu, nusprendėm ją perleisti kitiems). Nuostabūs mūsų šuniukai ir Taigutė su Cika juos labai gražiai augino. Šiandien išardysiu gardą, tad pusė kambario atsilaisvins... Kelias dienas vis keliavau kur nors, tad šiandien pagaliau praleidau dieną namie. Puse dienos prakompinau, tarsi išnykau kitoje realybėje, nes nebuvo energijos tvarkytis su tuo, kas yra... Kol galiausiai pasijutau baisiai vieniša ir ašaros pradėjo lietis. Išėjau į lauką, aplankiau tavo ąžuolą, išrėkiau dalį skausmo, o aidas viską atkartojo. Truputėlį išsigandau... Nenorėjau mūsų žemės išgąsdinti... Išbučiavau tavo ąžuolą, sniegu veidą nuprausiau. Ir pagaliau atsirado jėgų veikti, kurti. Tiesiog reikėjo išleisti visus užsistovėjusius jausmus. O vaikščioti gera, sniegas skleidžia įvairius garsus, kai kojos juo eina. Taip lengva būti čia ir dabar. Aš tavęs labai pasiilgau. Labai... Kartais vėl netikiu tuo, kas atsitiko. Kad kėlėm tavo kūną į mašiną, kad vežėm. Kad glosčiau tavo pėdas, šukavau plaukus. Tadai... ak... ar tikrai? Einu tvarkytis, klausytis muzikos... Rytoj visą dieną būsiu namie, tad einu šiai šventei pasiruošti :)) Myliu tave Milda
0 Comments
Labas,
Pilnatis slepiasi už debesų ir žemėje maloniai šviesu. Taduk, atėjo gruodis. Tai mano trečioji žiema mūsų žemėje. Praeitą naktį pagaliau išsiruošiau miegoti pavėsinėje. Dabar turiu naują miegojimo sistemą. Ryte parsinešu patalus į vidų, kad jie išdžiūtų ir sušiltų, o vakare viską nešuosi į pavėsinę. Vakar vakare girdėjau kaip iš manęs švelniai juokeisi, kai bandžiau viską susinešti ir nieko neišmesti ant šlapio sniego. Smagu, toks stovyklavimo jausmas aplanko. O naktį buvo šilta ir jauku. Užmigau bežiūrėdama į mūsų klevą ir besilankstančias smilgas. Prisiminiau savo pirmąjį miegą čia. Šiomis naktimis sunkiai užmiegu, neateina miegas taip ramiai... O rytais sunkiai išsikrapštau. Šiandien su tavo sese arba manąja moša nuėjome į patyriminį spektaklį. Geriausia spektaklio dalis ir buvo pasibuvimas kartu. Įvyniojimas į dekiukus, žiūrėjimas į akis, pasakymas, tai ką matai gražiausio kitame žmoguje. Mylimuk, prieš kelias dienas radau mažą lapelį su medžiu nupieštu ir šviečiančia saule... Kitoje šio lapelio pusėje tavo rašytas eilėraštis man... Te šviečia saulė virš prūdo, miškų... O širdyje tyliai, jaukiai ramu... Ir eina dienos lėtai, pamažu. Pažvelk į dangų, kaip skaidriai gilu... Iš paskaitų vakare sugrįžti Ir mane dirbantį pirtį randi :) Taduks :) Piešinys Lunos Taigi, širdyje vienu metu sugeba sutilpti didžiausias džiaugsmas, dėkingumas ir skausmas... Baltai pasipuošė mūsų beržai ir laukai... Visi keliai matosi, rankose žibintą laikai. Mano dienos byra greitai, kaip pajūrio smėlis pro pirštus. O dangus apsiniaukęs pilkumu Nors širdyje visai giliai ramu... Niekur iš namų beveik neinu... Nei pirties, nei tavęs nerandu... Mildutė :) Šį vakarą mačiau pelėdą. Na, man bent jau taip susirodė, pamatymas truko trumpai, nes ji nuskrido... Spektaklyje buvo užduotis nupiešti savo svajonių vyrą... Išsidraskiau truputėlį tame spektaklyje. Per daug man emocijų, kai grupėje žmonių reikia dirbti su giliomis patirtimis... Per daug skirtingų jausmų ir per sunku viską pakelti. Per daug žodžių, per daug chaoso... Tave aš nupiešiau, nes tikrai ir buvai mano svajonių vyras ir dar paturbintas variantas. Net pati nebuvau taip gerai sugalvojusi kaip gavosi. Skaitantiems šiuos laiškus noriu pridėti, kad... Taip, Tadas ir aš atitikome vienas kitą nuostabiai, tikrai buvome, esame labai panašūs žmonės. Tačiau mes taip pat turėjome savo nesutarimų ir pasipykdavome. Daugiausia pykdavomės dėl ekologijos ir estetikos, kartais man tiesiog būdavo per sunku tepti savo lizdelio sienas senais smirdančiais dažais, kad ir kokia ekologija tai bebūtų... Tačiau vis tiek tepdavau, ašaros liedavosi žandais, o lūpose kaip mantrą kartodavau "aš myliu Tadą". Tačiau, mano manymu, kas tikrai mus padarė šeima ir nuostabia pora, tai yra tai, kad mes vienas kitą pasirinkome. Aš už jo ištekėjau visa, o jis mane vedė visas. Ir kai namuose atsirasdavo nesutarimai mes juos spręsdavome ne galvodami apie save, o galvodami apie kitą. Žinoma, abu buvom dideli ir abu turėjom gan tvirtą nuomonę kaip kas turi būti, tačiau abu taip pat labai norėjome suteikti kitam laimę. Tai ir yra pasirinkimas, kai nori, kad tavo vyrui su tavimi būtų labai gera, nes ir tau su juo tiesiog be galo gera. Būdavo, tikrai būdavo dienų, vakarų, kai aš verkdavau. Pavyzdžiui, vieną kartą labai stipriai verkiau, nes norėjau išsiurbti namus. O siurblys su kuriuo mes pragyvenome metus laiko vadinosi "Dirt devil". Kaimynė jį išmetė, Tadas jį susitaisė ir naudojo. Siurbimas šiuo įrenginiu mane nervindavo, jis greitai užsikimšdavo ir reikėdavo jį prapūsti... Vienu žodžiu... nereali ekologija, kuri Tadą vežė, o kiekvienas mano tvarkymasis man eidavo per nervus (dabar ši situacija kelia šypsena ir juoką :) ). Taigi per vieną mano tokį tvarkymąsi. Turiu pastebėti, kad tą vakarą buvau gan geros nuotaikos ir turėjau įkvėpimą pagražinti namučius. O viskas baigėsi tuo, kad paėmusi siurblį pradėjau taip nervintis ir verkti, kad mes niekaip negalime įsigyti normalaus siurblio, kad viskas baigėsi tuo, kad net užuolaidos buvo išmestos, o Tadas pagaliau sutiko nusipirkti naują siurblį. Tačiau šiame pasakojime gražioji dalis yra ta, kad aš siautėjau po namus su visomis savo didelėmis emocijomis, siurblys dūzgė, o Tadas tiesiog bandė mane suprasti. Jis nepabėgo, jis manęs neramino ir nesiutino, tiesiog stebėjo, palaukė kol nurimsiu ir tada mes sprendėm situaciją. Kaip gera, kai gali būti su žmogumi pilnumoje gražiausiu ir negražiausiu. Kaip gera, kai pasirenki žmogų ir išgyveni su juo viską. Na ir tada, kiekvieną rytą atsibudusi ir pamačiusi Tadą, pagalvodavau "koks nuostabus ir tikras Dievo vaikas". Ir visada, visada jis man buvo pats gražiausias. Taigi, skaitantiems, pamilusiems ar pamilsiantiems... Pasidalinsiu savo požiūriu, kas yra meilė. Kai sutinkate žmogų ir įsimylite, tai yra be galo stebuklingas reiškinys, net nepaaiškinamas. Tarp dviejų žmonių atsiranda trečias - meilė. Ji apsilanko pas du žmones ir pripildo juos savo jausmu. Jūs gaunate jos avansu, todėl tuo metu būnate energingi ir dieną iš dienos galite gyventi be maisto ir miego. Paragavus meilės laukia kitas žingsnis. Ji yra kaip mažas vaikas, kuriuo reikia pasirūpinti ir prižiūrėti. Ji subtili, labai subtili... Jai nepatinka grubūs žodžiai ir veiksmai, ji nesupranta nepagarbos ir ją patyrusi gali lengvai pabėgti. Tačiau, jei patyrę ją, jus ją priimsite ir priimsite žmogų, tokį, koks jis yra. Jei savo meile jūs įkvėpsite ir pripildysite savo mylimąjį, o taip pat apšviesite visą savo aplinką, jūs savo meilę sustiprinsite ir užauginsite. Mes visi turime laisvą valią ir visi galime pasirinkti. Pasirinkime mylėti ir užauginkime meilę... Pasirinkime vienas kitą, o ne galvokime, kad kažkur gali būti geriau. Būkime geriausiu savimi žmogui, kuris yra šalia mūsų. Padovanokime save. Susiderinkime. Vyras ir žmona nėra du individai susitinkantys vakare ir pasidalinantys savo sėkmingais/ nesėkmingais atskirais gyvenimais. Vyras ir žmona, tai viena asmenybė, tai vienis, kuris dalinasi vienu gyvenimu. Tai vienis pripildantis vienas kitą ir kuriantis gražiausią pasaulį sau ir aplinkiniams. Kai nebereikia derintis, visa energija lieka kūrybai ir džiaugsmui. Mano manymu, tai pats nuostabiausias dalykas. Tačiau, tai aš... ir tai mano požiūris, mano pasirinkimas... Tadas yra pasakęs "Vyras turi padaryti viską, ko jo prašo moteris. O moteris turi džiaugtis viskuo, ką jos vyras padaro" Jei mano gamtos vaikis dėl manęs buvo pasiryžęs net į banką eiti dirbti, o aš išmokau kiaurus metus praustis prūde, tai tikrai, viskas yra įmanoma :) Džiaukimės vieni kitais, supraskime ir palaikykime. Praleiskime daug laiko gamtoje ir sodinkime medžius. Lai vaikai auga laimingi matydami mus - įkvepiančius suaugusiuosius... linksmus, atsakingus ir laimingus Labanaktis, Milda |
Archives
July 2020
|