"there is a crack in everything, that's how the light gets in" - Leonard Cohen
0 Comments
Nuostabusis antradienis.
Šiuo metu gyvenu pas draugus, nes mano namai sparčiai dailinasi ir sunku ten susirasti kampelį kur ramiai galėčiau pabūti ir visgi... Šiomis dienomis namų reikėjo taip stipriai. O atrodė, kad viskas gerai, net labai, bet tai kas yra tikrasis gėris pilnai pajutau šį rytą. Taigi... Vakar mokykloje diena praėjo puikiai, pagaliau bėgome tvarkingai ir dieną leidome darniai. Po pamokų susikroviau daiktus ir lėkiau į sodybą. Jau ne pirmą dieną taip darau. Bet pradžioje reikėjo mums tarsi vienai kitą prisijaukinti, pasidalinti kuo kvėpuojame. O štai vakar atvažiavusi pirmu taikymu lėkiau į daržą. O kokia aš būnu laiminga, kai užsimanau eiti į daržą. Saulė šviečia, o aš su "plaskariezu" agurkų lysvę purenu, šakneles renku. Po to keliauju į daržinę ir lipu ant aukščiausių šiaudų. Užsilipusi kitkas mėtau žemyn. Pro plyšius saulė apšviečia kylančias dulkes, o šiaudai gudrūs, prilindę po drabužiais ir į batus kutena kūna... Pasikraunu šeštą, dešimtą karutį ir ant lysvių kraunu, žiemai ruošiu. Dvi lysves paruošusi keliauju prie kūdros, kuri sidabriškai atspindi dangų, tik vakaruose atspindi raudoną saulę... Net švendrai melsvu sidabru pasipuošę. O aš guliu ant lieptelio ir pildausi širdį ir taip pildausi, kad širdis palaimoje išsiplečia. Po romantiško lieptelio jau sutemę ir prie klevo kūrenu ugnelę. Porą valandų žiūriu tyloje į ugnį, kol pakyla pilnatis ir ją uždengia debesys. Tik kelios žvaigždelės žiba... Du katinai murkia iš šonų, o šuniukai prie kojų. Atsibundu anksti, pasitaisau pagalvę, kuri, pasirodo, yra Agapė. Žiūriu į tolius ir vis klevu pasistebiu kaip jis keičiasi. tai dabar vėl susitraukusiais lapeliais, šilta spalva nusidažęs, kad bent tiek šilumos bebūtų. O pavasarį vėl bus susitraukusiais lapais, tik žaliais ir vis plėsis į dangų ir plotį. Ir man taip norėtųsi žiemai užmigt, sustot... Vis nenatūraliai jaučiuosi žiemą dirbdama... Na, bet ką dabar... Ryte norėjosi sulaukti saulėtekio žemėje. Tad žiūrėjau į laukus ir laukiau. Praėjo rūkas ir tada atskrido virš dvidešimt zylučių. Jos vos už kelių metrų jaunuose medeliuose čiršėjo viena kitą keisdama. Aaaa, kaip tai buvo nuostabu. O po jų koncerto pakilo saulė, su ja ir aš (verčiau sakyti mes, o mūsų buvo penki :D ). Greitai įsėdom mašiną, o iš ten į mokyklą. Dar žemės pakrašty sutikau stirną. Suskambėjom su žeme. Su nuostabiąja... :) Gražaus Jums rudens. Apkabinu :) Šis ruduo vis kviečia į jungtuves, sesvakarius ir prausynas. Viskas taip prasminga ir man tikros dovanos. Tad šį kartą apie meilę, apie tą nuostabiąją.
Dažnai, labai dažnai žmonės iš noro mylėti eina į santykius, kurie yra ne jiems ir ne iš tikros meilės, o tik dėl noro mylėti. O gal dėl noro, kad juos užpildytų, išgelbėtų... Ir tai nutinka taip labai dažnai... O dar būna įsijungia pragmatiškumas, kad štai žmogus iš panašaus socialinio sluoksnio, panašiais pomėgiais, tad turėtų mums būti gerai kartu. Jis su tokiais plaukais, žandais, nagais... Bet meilė yra ne apie tai. Meilė yra stebuklas. Ji nėra protu suvokiama, bet reikia būti drąsiu, kad galėtum ją pajusti. Kad galėtum širdį taip stipriai atverti ir būti pažeidžiamu. Pasakyti, kad noriu būti su tavimi, eime drauge per šį gyvenimą. Ir ne dėl to, kad manęs pusė, bet dėl to, kad esu pilnas ir su tavimi galiu, noriu kurti ir sukurti gražesnį pasaulį. Kartu galime sukurti šeimą ir nuostabią vietą vaikams augti meilėje. Aš tau save dovanoju. Ak... Ir neiti į santykius, kai maždaug gerai. Negalima santykių pritempinėti. Tai labai išsekina, tad reikia būti drąsiu ir savęs neapgaudinėti. O kai sutinki savo žmogų, ech būki drąsus atverti širdį, raudonuoti ir jaudintis. Virpėti iš džiaugsmo ir vien jausmu gyvu būti. Prieš kelias savaites į mano namučius buvo sudėti nauji langai. Pirmas dalykas kurį padariau, tai atidariau virtuvės langus ir šūktelėjau "vaikai, namo!", o kiek žaismingo laimingumo man tai suteikė. Gera įsivaizduoti... Praeitą savaitę viena moteris manęs paklausė, o ką tu darai su meile Tadui. Net pasimečiau. Su skausmu kaip ir aišku ką darau, o su meile? Pradėjau lementi, kad vaikams mokykloje spinduliuoju, rašau, kuriu, medžius sodinu. Bet, o tikrai, o ką aš su ja darau? Iš Taduko didžiulę meilės dovaną gavau... Tad ką su ja daryti? Kasdien galima ja prisipildyti ir dar labiau šviesti. Prisiminti jį, prisipildyti, atsisveikinti su juo, o jausmą spinduliuoti tiems, kas yra aplink. Svarbu... Šiuo metu esu vis dar kiek pasimetusi, vidiniai pokyčiai vis dar vyksta ir ryškiosios linijos, kurios kadaise apibrėžė mane, po truputėlį tirpsta. Tada nežinau ar aš plečiuosi ar tiesiog išnykstu erdvėje. Kai kurie žmonės būna pasiryžę eiti kryžiaus žygius, sava meile pripildyti kitą žmogų, kuris dar nepasirengęs mylėti. Jie tiki, kad gali pakeisti žmogų esantį šalia. Gal net išgelbėti. Gal kartais jiems ir pavyksta, nežinau... Tokie žygiai ne man ir nelabai jais tikiu... Tad pildyti save reikia gražiausiais jausmais ir mintimis, o tada, kai ateis laikas, ateis ir žmogus. Ir nekils klausimas čia jis ar ne jis. Vienai mano mokinukei į rankas pateko knyga, kurios anotacijoje buvo tokie klausimai: "Ar man rinktis turtingą ir atsakingą vyrą ar aistringą ir charizmatišką?". Ech... Kas per nesąmonės, bet šie klausimai realūs... Tai vėlgi, ne tame esmė... Kai sutiksi savo žmogų, tokie klausimai nekils. Bus vienintelis sakinys "Tai mano žmogus". Viskas. Man labai patinka klausytis muzikos, labai. Rytais galiu atsikelti kiek anksčiau, atsiversti kompiuterį ir klausytis. Klausytis ir svajoti, grynas malonumas. Galiu tempti iki paskutinės sekundės kol jau tikrai tikrai nebeliks laiko. Tai gali trukti kelias valandas. O kai daina tikrai labai patinka "replay" mygtukas vargsta. Klausiu savęs, o ką man dar taip tikrai labai patinka veikti? Sako, kai patinka veikla, tai atsiranda energijos. Tad man labai patinka miegoti lauke, tiesiog be galo. Ryte stebėti smilgų šnarėjimą ar kiek klevas paaugo, arba rūką pievoje, tada taip pat būnu labai laiminga. Dar patinka rytais vaikščiotis arba bėgti gamtoje, o po to lįsti į vandenį. Ir dar kai kas naujo atsitiko apie ką svajoju, bet čia labai nauja ir nežinau ar prilips, bet svajoju apie maisto gaminimą savo naujoje virtuvėje. Bet taip konkrečiai... Įsivaizduoju kaip orkaitėje troškinsis daržovės, kaip plausiu pomidorus ir rozmarinu juos gardinsiu... Net pačiai iš savęs juokinga, bet net kartais pasižiūriu maisto gaminimo laidas ir svajoju apie virtuvę. Pramušė, matyt, sociumas :D Dar man patinka bendrauti su draugais. ŠOKTI, labai patinka. Patinka eiti į masažus ir labai patinka gulėti karštoje vonioje. Oi kaip man patinka praustis ir gulėti karštoje vonioje. Gal sunku tai suprasti, bet pagyvenus keturis metus be vonios... Pirtintis labai patinka. Dar patinka švarius skalbinius, kvepiančius ir šlapius kabinti ant virvės lauke ir į juos žiūrėti. Tai man yra visiška romantika. Negaliu paaiškinti kodėl ir iš kur tai, bet mane tai užburia. Dar labai labai patinka stebėti saulėlydžius ir paukščius. Svarbu įsivardinti gyvenime, kas tikrai džiugina iš širdies. Labai svarbu. Man labai patinka matyti tikrus žmones, drąsius savo netobulume. Pati kartais bijau save pilnai pamatyti, pati sau būnu kaip uždara knyga ir nežinau kas vyksta. O kaip dar kitam paaiškinti, kas su manimi vyksta... Ir atrodo viskas gerai, vyksta tai apie ką svajojau. Bet dar kažko trūksta. Save pripildyti reikia, tad po truputį, po truputį. Galiu bent pasidžiaugti, kad nebėra poreikio filmų žiūrėti ir serialų. Tarsi išgaravo... Noriu namo... Jau greitai :) labos iš tų gražių dainų :) Šiandien norėjau eiti anksčiau miegoti, bet vėl virpėjimas pripildė širdį, buvo aprimęs kai buvau pilnai atsidavusi performansui, o štai dabar ir vėl... Širdy ilgu, gyvenimo, kuris, norėčiau sakyti, turėtų būti. Toks keistas jausmas, kai gyvenimas toks tyrai gražus, o vis tiek ilgesys pilnas. Štai savaitgalį dar vieną mergelę nuprausėm, jungtuvėm paruošėm. Mėnulio nušviestos ežere maudėmės ir basomis sušalusiomis pėdomis bėgome pieva atgalion. Glostėm plaukus, plovėm pėdas, druska ištrynėm nugarą... lengvai... subtiliom dainom pritarinėjo vandens burbuliavimas, garavimas akmenimis. Tokios gražios visos, meilę patyrusios, meilės išsiilgusios, švelnių prisilietimų belaukiančios. Nuostabiai gražios... Ir aš buvau pakviesta būti tarp šių deivių, oi kaip brangu. Ačiū.
Sunku man rasti gyvenime balansą. Šeštadienio rytą verkiu, kad nebespėju visko, kad per daug, man taip norisi pievose paslampinėti. O štai šiandien šiek tiek paslampinėjau ir vėl virpėjimas pargrįžo... Nieko baisaus, savaitė užimta kaip reikalas. Bet apie ką tu? Ko taip virpa krūtinė? Kažkoks laukimas, didžiulis... Gal kažkas įvyks, gal tuoj? Jau atšalo ir naktis greitai apgaubia žemę. Štai pirmieji sniegai tirpo ant plaukų... Gal mane tiesiog žemė manoji kviečia, išsiilgusi. O kaip išsiilgusi... Šiuo metu kelioms savaitėms išsikrausčiau pas draugus, nes remontas namuose išsiplėtė per visus kambarius. Bet jau tuoj tuoj aš pargrįšiu į savo pievas, pas savo medžius. Ak, dar pasidžiaugsiu, kad lindyhopą pasimatavau. Ir patiko, labai patiko. Dar tešokau tris kartus, bet kolkas gerai, tai gal prilips. Močiutė ypač džiaugiasi, sako "pagaliau tu iš savo kaimo šiek tiek išlendi. Taigi jaunas žmogus... Reikia, reikia". Močiutės klausau, širdelės klausau :D Labanaktis |
Archives
July 2020
|