Labas, Tadai,
Už lango šviečia saulė, o aš lovoje. Vakar turėjau grandiozinį išsekimą... Šią savaitę vis važinėjau ir dalyvavau. Sekmadienio naktį nemiegojau, ryte vežiau Taigą į kliniką Vilniuje, pirmadienį klinika ir mokykla, antradienį klinika ir susitikimas prie Kauno, trečiadienį Vilnius, tėvai, ketvirtadienį šventė Melky, penktadienį Sen Svajos koncertas. To ir užteko, kad vakar po koncerto pasijusčiau kaip niekas. Krūtinėje atsivėrė didžiulė juoda ertmė, net prilietus ją skaudėjo. Kairėje krūtyje jautėsi dūris, o visa galva ir rankos nutirpo... Jaučiausi kaip niekas, visiškas niekas... Namo šiaip ne taip parvažiavau. Kelionės metu besikalbėdama su Ernesta, vėliau su Konradu, kad palaikyčiau gyvastį. Atvažiavus į kiemą paskambinau Radai, kad parvestų mane namo. Greičiausiai atrodžiau kaip nusigėrusi nuo emocijų pertekliaus. Negalėjau ant kojų pastovėti, verkiau ir rėkiau... "Nebegaliu daugiau, daugiau nebegaliu..." Krentant pusnyse šiaip ne taip atėjom iki namų. Gera buvo pajusti savo žemę, šiek tiek nurimau. Drebėdama atsiguliau į lovą, dantys kaleno. Rada padarė arbatos, pavalgydino gyvunėlius. Kaip gerai, kad turiu ją. Be jos nežinau kiek būtų užtrukę kol būčiau nusigavusi iki namų. Apkamšė Rada mane ir užmigau. Vakar jaučiausi, kad esu ant išprotėjimo ribos. Man negalima, tiesiog negalima tiek daug išvažinėti. Būtina būti daugiau namuose. Mažiau bendravimo su žmonėmis, daugiau su gamta. Aš vis neišmokstu to... Taip norisi dalyvauti... Tadai, o tavęs aš labai pasiilgau. Tėvai palinkėjo man sielos žmogaus. Tikrai, nes nelabai turiu su kuo dalintis savo gyvenimo. Visi juk turi savo gyvenimus, mylimuosius, o aš kartais tokia baisiai vieniša jaučiuosi. Turiu aš medžius, žemę, prisiminimus su tavimi. Tačiau, kai užeina juoduliai jų kalba per subtili mano grubiai būsenai. Šiandien judėsiu lėtai. Myliu, Tadai, tave ir pasiilgau. Sveikstanti Milda
0 Comments
Leave a Reply. |
Archives
July 2020
|