Sninga. Žiema kutena nosį, o snaigės lydi žingsnius. Gera, tikra žiema atėjo. O aš tavęs baisiai ilgiuosi. Šiandien prisiminiau savo pirmus atvažiavimus pas tave. Nors šis namas iš pažiūros man atrodė negyvenamas, su tavimi jis turėjo savotiško šarmo ir jaukumo. Gera man čia buvo, norėjau čia gyventi su tavimi. Džiaugiausi, kad vidury žiemos galima saulės kelią stebėti pro langus įsitaisius tavo glėbyje ir paausy jausti tavo šiltus kvėpavimus. Ieškojau šimtų priežasčių pas tave atvažiuoti, o važiuojant iš tavęs būdavau ant sparnų. Kartą taip belėkdama apsisukau 180 laipsnių, lėkdama 90km/h greičiu snieguotu keliu. Matyt, įsimylėjeliams niekas negresia, įpratęs pasaulis, kad įsimylėjęs, tai be galvos, tad nesugeba saugotis. O visi tokį žmogų nori saugoti, nes prie įsimylėjusių žmonių labai gera. O kai praleisdavome naktis atskirai, eidavome miegoti tuo pačiu metu ( ne miegoti, o gulėti, naktys juk bemiegės atskirai), kad jaustumėm vienas kitą, kad kartu keliautumėm. Vėl pradėjau savęs klausti, ar tikrai nesugrįši...
Naktys dabar vėl bemiegės. Prieš kelias naktis sukūriau didelį laužą, sudeginau dar vieną dalį tavo drabužių. Sėdėjau prie laužo įsivyniojusi į tavo juodą paltą ant kurio etiketės buvo užrašyta tavo pavardė. O ugnis degė ir savo plaukais šoko virš akmenų. Vieną naktį nuėjau miegoti jau prašvitus. Kūriau mūsų namus, dėliojau strateginį veiksmų planą, o vėliau išsiaiškinau, kad turime pelėsį namuose. Tad dabar užsiimu jo naikinimu. Kažkaip gerai tas pelėsis, jis toks įveikiamas mano pajėgoms. Štai langus nežinau ar pati sugebėčiau pakeisti. Neįsivaizduoju savęs su pjūklu pjaustančios rąstus ir kilnojančios langus. O štai pelėsį tereikia nuplauti, išpurkšti, perdažyti sienas, kelis dar dalykus padaryti ir viskas. Po truputį keičiu namus. Su tavimi jau buvome pakeitę nemažai, o gražiausio mūsų kūrinio neliko. Dabar tęsiu darbus. Buvau mokyklėlėje. Vaikų meilumas neišpasakytas ir mokytojų šiltumas įkvepiantis. Tikrai nuostabiai nuostabiai gera mokykloje. Tiesiog atgaiva joje būti, būti tarp tokių žmonių ir tokioje aplinkoje. Teko šiek tiek pabūti Kęstučio vedamoje matematikos pamokoje, tai net pajutau kaip pati norėčiau eiti į mokyklą. Labai gražią atmosferą jie sukūrė, džiaugsmas. Taduk, žinai, dabar sunki dalis ta, kad tavo prisiminimas visur su manimi. Važiuoju keliais, kuriais visada važiuodavome kartu. Stalčiai pilni tavo daiktų, kompiuteryje pilna tavo failų. Kur tik pasisuku ten tu arba mes. Žinai, dabar sugalvojau pakeisti langus ir apsišiltinti namus (būtini darbai norint įveikti pelėsį galutinai) . Tokiems darbams man reikia pagalbos, pačiai tai atrodo per dideli darbai. Tada pagalvoju, su tavimi juk patys viską kartu darytumėme. Jei tu būtum likęs, tai taip pat viską pats darytum, o gal nedarytum, medžius sodintum :) O aš žiūriu į savo pajėgumus, galimybes... Jos dabar kitokios, nei kad buvo su tavimi. Tad persitvarkinėju psichologiją, skaičiuoju dėlioju ir netgi svajoju. Tadai, tu esi labai mylimas. Vis sau bandau priminti, visata yra vienis ir kad tavo būtis ji vis tiek yra čia, tik kita forma. Skauda, kad ne su manimi ir ne ant žemės, bet visumoje tu esi ir aš esu. Tad vis tiek kartu esame. Tavo Milda
0 Comments
Leave a Reply. |
Archives
July 2020
|