Šiame upės vingyje
Moterys gyvena laimingos. Svajonėmis suknias išsipuošusios Suka gyvenimo šokį. Jos myli vaikus palaimingai, Supuoja, kikena, rankas aukštyn kelia. Čia vyrai - didžiavyriai... Meška su lokiu labu labu tokiu. Jie myli ir mylisi, Rankomis apsikabinę, Plaukais persipynę Iš vieno kupko geria.
0 Comments
ai ai kaip kaista žandai...
vasarai pasibaigus raudonuoja putinai... tyliai, tykiai, patalus keičiu... mikstūras ir smilkalus į burtus gaminu... juokučiais ir dumplainiais kelelį tau išklojus, susikuklinus iki beglybės laukiu rytojaus... avietėmis lūpas pasidažiusi, šulinio vandeniu suknią išskalbusi... ateisiu pas tave visa balta... va, kokia tobula :D Šiandien aš rinksiu giles...
Po vieną kelsiu nuo žemės, Ąžuolo laja spinduliams keliaujant, Kruopščiai į drobinį maišelį. Skambinsiu einant per mišką, Kad visi vėjai ateitų į progumėlę. Sustos keturi karaliai ir saugos, Apsupę, atnešę lietų ir saulę. Sėsiu po vieną į juodąją žemę, Su kepurytėm ir be jų. Kiekvieną su tyra svajone, Kiekvieną iš giliausių gelmių. aš skarą vandens užsirišus,
plaukus paslėpus purslų nėriniuos... į žvaigždžių taką šią naktį išeisiu, kad tik arčiau būčiau tavęs. skliauto skraiste pasipuošus, rasų perlais padalkas dabinu... atsisėsiu šalia po klevu, lauksiu dainuodama lakštingalų balsu. o aš taip norėčiau mokėti, taip drąsiai stovėti kaip medis... šaknimis į žemę įsiliejus, pasaulio išmintį aprėpti... būt didele tvirta žemyna... tikėti, jausti, skristi... aš taip giliai norėčiau galėti... išgirst mylinčios širdies širdį... tad laukiu... pasipuošusi... kantriai... mėnesiui sukant dar vieną ratą... rūkams kuriant pievose upes... dar pabūsiu... tyliai... laukuos... būna, kad neša...
ir ačiū... kad liejas į naktį, nedrąsiai garsiai kaukia... būna, kad šviečia, pilnumu ir skrieja... ieško kur tikra, o kaip dar tikriau į gyvą... tada su vienu, į vienį... tada su dievu, į žmogų... Kai grįžus namo nepasitinka net tavo šešėlis,
Vasara keičiasi rudeniniu rūbu.... Gervės trimituoja, sklando ratu virš stogo, Tokia viena sugrįžtu žvyrkelio taku... Be žmonių... tik pilnomis rankomis gamtos.. Nugarą kuteną lietaus lašeliai, Liepsnelė vėl nuo šakos ant šakos. Gal persikai dar spės prisirpti... Dangau, leisk papasakot, kokia laiminga šiandien buvau. Obuolių pilnomis kišenėmis Įkvėpiau saulės raudonio... Išsimaudžius rudens rūko vonioj... Aš dar kartą mokinausi braidyti rasotoj pievoj, Naktimis skaičiuoti žvaigždes. Ilgesingai, stipriai ilgėtis to, Ko ilgisi vienatvėje širdis. Aš truputėlį bijau
Ir kalbėti noris vis mažiau... Ir į žmones ir žmonių... Truputėlį pasislėpti pievoj, Apsiklojus pilnatim Ir rudeniniu lietum... Dar pasaugoti noriu, Saugiau delnuos išlaikyt, Arčiau širdies, kad nepaklyst... Tyliai, dar truputėlį tyliau, Kūryboje spindėt, Tyrą meilę šviest... Ar matei kaip rudeniškai saulė raudonuos nužengė?
Kaip dangūs angelų sparnais pasidabino? Kaip zylės pakrūmiais dar serbentų ieško Ir juodasis nakties paukštis kelią kloja? Širdis atvėrus dureles, kad net vyriai persisukę. Prisirpusi rojaus kvapų ir vaizdų... Taip nesinori tų durų priverti, Bet taip baisu, kad kas neužgautų... Naivi... kaip jaunas stirniukas pievoj, Dar nepažinęs medžioklės skonio... Auseles virš rugių varpų pastatęs, Akeles išplėtęs geria pasaulį... O ašaros bėga upeliais supratus... Kad netobulas šis žemės plotelis. Kad skauda, kad liūdna, kad pikta ir dūžta. Kad kova ir pavydas... viskas čia pat.. Kraujuoja širdužė... Vakarui žengiant į naktį... Per dangų į ežerą, nupjautais laukais. Ir taip noris pabėgti kur gyventi laisvai... Dar laisviau... kur auga laukiniai miškai... Į glėbį mylimojo... Medžio šakomis vaikams besisupuojant... Pilnai atsivėrus ir saugant šiltai, Prie krūtinės priglaudus ateina šviesūs rytai. Ten, kur prie upės rymojai kadais,
Laivelį į tėkmę paleidau... Žvaigždės išpuošė tavo kūną Oriono ir sietyno ornamentais... Šiąnakt sapnavau... Pietuose Venera spindėjo... Tu gaudei žaibus ranka, Puokštes jų dovanojai man. Vasaros vidury pradėjo snigti, Tu sėdi ramus iš Indijos grįžęs, O aš tokia beprotiškai išsiilgus Tavęs ir tavo ramybės. Ne man vienai tu priklausai, Dalintis tenka su kitais... Kaip katinas meiliai glaustausi, Dar truputį pabūki šalia... Ar girdi?
Kai mintys nutyla, skverbias gamta... Per odą gilyn į kraują, Per plaukus sruvena... Atminki mane... Žalią, amžinai žalią it eglę... Stiprų ąžuolą, besistiebiantį į dangų, Žaibus gaudantį, žemę įkraunantį... Atminki mane... Rytuose plunksnas kedenasi gervės, Žaros rūkuose trimituoja pabudimą. Vandens gaivoje pražydo lelija... O tu vėl basomis brendi į žolyną... Ar girdi? Gaivališka... Ošia klevas į mėlyną dangų. Senoji liepa nuvirtus, medžiais atgimsta. Taip ir aš tūkstančius metų Per motiną gamtą sugrįšiu namo... Į supuojančias gluosnio šakas... Išmoksiu vėl drąsiai skraidyti... Apkabinęs pasaulį širdim atvira, Sugrįšiu į savo tėvynę... Atminki mane... |
Archives
October 2020
|