Etapai. Dar vienas etapas. Jau kurį laiką jaučiuosi, kad ruošiuosi kitam etapui, dabar vyksta pasiruošimas kažkam. Dar neaišku kam, gal kad gyventi pradėčiau. Taigi ruošiu namus, ruošiu savo kūną. Namus vis tvarkau, gražinu. Štai šiomis dienomis po gerą pusdienį skyriau betono nuo mozaikos krapštymui, tad kolidoriukas vėl pagražėjo, o veiksmas absoliučiai meditacinis. Visi šie statybiniai tvarkymaisi kainavo siurbliui gyvenimą, šiandien stebėjau kaip iš jo, tyliai beburzgiančio, kilo paskutinieji dūmai... Viskas, užsilenkė. Tad taip ir eina dienos, keliuosi apie šeštą valandą, rašau rytinius puslapius, meldžiuosi, tada arba į mokyklą arba einu tvarkyti kažko namuose. Štai artimiausiomis dienomis bandysiu iš tvarto parsinešti spintą ir lovą, bei juos kaip nors sukomplektuoti. Šiomis dienomis taip pat daug skaitau ir jau kurį laiką žaliavalgiauju. Tad čia puikus dalykas ir atėjo laikas, kai tai pasidarė visai nesunku. Bet štai, kadangi šiomis dienomis apsirgau, tai daug laiko namuose praleidžiu, tylumoje, vienumoje ir kažkoks ilgesys prabudo. Kažko, gyvenimo skonio, kai labai myli ir labai rūpi ir labai nori. Tai gali būti įvairūs dalykai, santykiai, projektai, tiesos, kelionės... Bet degti kažkuo labai stipriai norisi. O aš dabar tokioj ramybės būsenoj, kai viskas gerai, pažįstama, po truputį tobulinu save ir aplinka. Jei pasižiūriu iš šono, tai gal ir visai nemažai dalykų vyksta, bet jausmas, kad ramu viskas. Jau kurį laiką taip gyvenu. Tai gerai viskas, pasiruošimui tokia ramybė tikra dovana. Tad stebiu toliau ir jau kuriu naujas veiklas galvoje. Beje, neužilgo savaitės kitos bėgyje bus Taigiukų :) :) :) Tad neužsibus čia ta ramybė per ilgai :D O šiais metais esu užsibrėžusi tikslą daržuose praleisti pavasarį ir pagaliau savo maisto labiau užsiauginti ne tik vasarai. Labai norėčiau. Dar norėčiau žeminę susitvarkyt, bet prie jos prieisiu, kai namai bus sutvarkyti. Tad štai, svajonių daug, metų jau irgi nemažai :D šiomis dienomis, kai jau labai sirgau, pagalvojau, kad sužinočiau, kad mirtis arti, ką daryčiau. Pirmoji mintis buvo, kad daugiau gamtoje būčiau. Be jokių dvejonių. Dievo širdies plakimą joje girdžiu. Dar daugiau gamtos. Ir šiaip daug šiomis dienomis mąstau apie tai, kas realiai turi kokią nors vertę šiame gyvenime, tai sumąsčiau, kad tai jausmai, patirtys ir buvimas su gamta, augalų sodinimas, satykiai. Viskas, kas susiję su gyvybe ir gyvavimu. Tada persižiūrėjau kur aš skiriu savo laiką ir tikrai yra kur stengtis. Tad ir stengiuosi ir po truputį augu. Gera dabar, išgyvenu mokinės poziciją, supratau, kad labai daug ko nesuprantu ir akys atsivėrė, kad kiek daug dar galiu pažinti. Dar mokausi atskirti kas yra mano ir ne mano atsakomybė, tai irgi labai fainai. Taigi daugiau paprastumo ir atsipalaidavimo, daugiau esmės. Linkiu Jums visiems laimės, Milda
0 Comments
Labas vakaras, o ši diena buvo pilna saulės, tad po truputį pradėjau tvarkyti aplink namuką. O kiek čia šiukšlių po statybų, oi. Taip pasižiūrėjus net nežinau ką su jomis visomis daryti. Na po truputį, truputį... Kaip tik greitai atostogos, tai galėsiu švęsti savo šiukšlių karalystėje. O šiaip gera kai saulė pripildo akis ir širdį ir net visai nesvarbu, kad pasimetu nuo ko pradėti, svarbu, kad būti lauke ir rūpestingu žvilgsniu ir akimis viską apglėbti. Ir kad tvarkau viską, tai man pačiai nuo to tik geriau. Jausti rūpinimąsi yra labai praturtinantis jausmas. O kada riba? Šiandien patyriau ribą kelis kartus...
Pirmasis buvo naktį, o kiti du šiandieną. Tai šūvių garsas miške. Kiekvieną kartą išgirdus šūvį, atrodo, kad širdis kiek įplyšta. O aidas ilgai dar skamba galvoje... Šį vakarą paskambino vienas draugas, pasakojo, kad jam priklausančiame miške vis kelis medžius randa iškirstus. Paklausiau jo, kaip jis tai išgyvena. O jis ramiai atsakė, sako, ką, aš darau, kas yra mano pajėgomis. Va kamera pastačiau... Tik svarbu ant tų žmonių nepykti, o kaip tik gero palinkėti... Tai va, štai kur riba. Nieko gero iš to, kad pykstu aš ant tų medžiotojų ir save silpninu. Tik va būna taip, kad išgirdus šūvį po to kurį laiką nesinori tame miške lankytis. Bet nemąsto tie medžiotojai ką daro. O gal tikiuos, kad nemąsto. O miškas tas puikus, ten sąmanos minkštos, šventvietės ir milžinkapis. Ten lapių olos ir briedžiai tankmėje, na gėris. Dar apie pyktį, kam jį skiri ar tam, kuris jį sukėlė ar artimiesiems. Aš vis dažnai taip pasielgiu, kad ant to kurio supykstu nepasakau, o po to savo artimiausiems dalinuosi savo brudu. O jie juk priima, nes myli. O vat reikėtų išsakyti tam, kas ir sukėlė, o tiems, kurie spindulioja meile, jiems spinduliuoti. Na, bet čia ilgas dar kelias, o kažkur galima ir pradėti. Na, o dabar po truputį pradedu kraustytis į naują puslapį. Formatas panašus į šio puslapio bus. Tik mažiau Tado ir daugiau dabarties. Gražios ateinančios savaitės. |
Archives
July 2020
|