Esu megėja visokių savipagalbos praktikų: meditacija, gamta ir t.t. Taip pat man patinka tokio tipo knygos. Prieš maždaug metus dirbau su knyga "The artist's way", nuostabi knyga savo vidinio menininko pažadinimui, o dabar nusipirkau "Laimės dienoraštį", čia viskas kiek paprasčiau, bet... Prieš kelias dienas mano užduotis buvo užrašyti šildančius prisiminimus. Labai vengiau šios užduoties, kelias dienas tempiau, šiandien vėl žiūriu į tą puslapį ir paklausiau savęs, kodėl? Ir dabar jau žinau... Esmė paprasta, visi mano geriausi, šilčiausi prisiminimai susiję su Tadu. Taip tiesiog yra... Ir nenoriu jų užrašinėti, nes skauda. Jie labiausiai šildantys, bet tuo tarpu, jo nebėra. Galiausiai supratau kaip šiuo metu gyvenu... Vaikštau viena koja, nes nerandu aplinkoje daugiau tokios kokybės, kokią radau santuokoje. Manau, tai vidinė būsena, tiesiog dar, matyt, pilnai neišsiskaudėjau ir pilnai nepaleidau. Kas padeda, tai gamta, joje tikrai sugebu pilną palaimą pajusti. Šiandien mačiau suopį skraidantį virš daržų ir snigo šiandien nuostabiai gražiai. Taip pat šiandien iškūrenus visas trobos krosnis pabudo ne tik musės, bet ir drugeliai. Du gražuoliai sutūpė ant mano, obuoliais kvepiančiomis, rankų. Tad štai, tokia realija, tai yra mano didžiausi džiaugsmai šiomis dienomis. Būnant su vaikais ir mokyklos reikaluose taip pat jaučiuosi laiminga. Dažnai tiesiog palieku save ir būnu kituose, situacijose ir gyvenimuose. O dabar atostogos, tad sustojau ir... Gera suvokti, kad taip pat manęs vis dar tėra pusė, o kita pusė dar sveiksta ir gydosi. O aš taip vis noriu patikėti, kad jau išgyvenau, kad jau praėjau, bet pasirodo dar ne. Dar giluminiai audiniai nepaleidžia. Mažais žingsneliais, mažais žingsneliais užgims vėl nauja Milda. Ji turės visą kokybę savyje būti laiminga.
0 Comments
Tai taip subtilu ir kartais sunku... Prisižiūriu filmukų iš savo vestuvių ir kitų dienų, kur šypsena net žandus plėšo ir prisimenu kokia buvau sparnuotai laiminga būdama kartu su juo. Lengva ir krykštaujanti, padūkusi ir skrajojanti, širdimi pripildyta. Kaip svarbu tada patikėti, kad tokia didelė laimė gali ir būtinai ateis. Kaip svarbu tuo tikėti, svajoti ir kurti. O ji ateina, kiekvieną dieną vis arčiau. Žengia žingsnius link laimės didelės ir po truputį mano širdis vis tampa jai labiau pasiruošusi. Tad... kvepia pavasariu :) o Tado... būna labai pasiilgstu. Išmečiau šiandien užrašų knygutes, kiek daug visko pasimiršta, bet tavęs, mano sielos broli, pamiršti visai nesinori, tik širdį susigydyti noris.
Turiu visokių baimių... Ar užteks jėgų, įkvėpimo? Ar užteks pinigų? Ar tai teisinga? Ar man tie žmonės tikrai patinka? Ar aš sau patinku? Ar galima taip ir toliau hedonistiškai gyventi? Ar tai sveika? ar... Yra baimė viena didesnė už kitas... Kad tik gyvenčiau drąsiai, geriau pridarysiu nesąmonių... Geriau namą pastatysiu ne pačiu protingiausiu būdu ir šiaip geriau nugyvensiu visą gyvenimą ne pačiu racionaliausiu būdu, bet gyvensiu drąsiai iš širdies ir žingsniai bus pilni romantikos ir gyvasties. Ak, nesąmones surašiau, tai visai nesusiję su racionalumu, labiau susiję su sisteminiu mąstymu, kuris labiau technokratinis, nei gamtinis. O štai gamtinis, atrodo man, pats racionaliausias būdas gyventi. Kai gyveni pilnai. Ir iš kur tos išminties pasisemti šiuolaikiniam žmogui? Tik tikrinti viską savimi gali ir stengtis priimti geriausius sprendimus, o tada tikėtis, kad tada vaikams bus lengviau, nes tu galėsi su jais savo išmintimi pasidalinti.
Kodėl dabar apie tai? Na, atėjo laikas pasitvarkyti namus, pritrūko man šiek tiek komforto ir estetikos (technokratinių patogumų ;) ), tad ieškau kaip tai padaryti. O nuomonių yra daug, vieni sako griauk viską, sutaupysi ir jėgų ir pinigų... Iš tiesų, nelabai kas palaiko mano idėjos restauruoti namuką, tai panašiau į galvos skausmą. Na, bet... Šiuo metu man tai geriausias būdas dėl daugelio aplinkybių. O galiausiai, kažkaip visai smagu pataisyti, tai kas jau yra. Nežinia, kaip po metų kalbėsiu, bet... Verta bandyti ir eiti drąsiai. Drąsiai bandyti susikurti savo svajonių namus ir vis prisiminti pasižiūrėti į dangų, įkvėpti pavasarinio kvapo ir džiaugtis. Džiaugtis. O juk galiu gyventi lauke. Taip, galiu. Lengva gyventi lauke, kai šalia šiltas namelis. Taigi... Naktimis nemiegu ir ieškau įvairių variantų, kaip čia ką padarius, kaip langus įsidėti, kaip sienas apšiltinti (jau sugalvojau!), kaip erdves išdėlioti. Būna paklausiu savęs, o jei man dabar būtų 70metų, ko sau dabar palinkėčiau. Tai vis labai padeda. Vienas iš mano pasiūlymų vis būna - išsimesti puse daiktų, kurie dabar namuose. :) gerai, einu pažiūrėti, ką išmesti. Gražaus vakaro, gyvenkime drąsiai ;) |
Archives
July 2020
|