Labas, Taduk,
Vakar man suėjo 26 metai. Gimiau per tamsiausią metų parą, šviesiausiu paros metu. Esu žmogus puikiai pažįstantis tamsą ir šviesą. Vakar diena prasidėjo gražiai, pabudau pavėsinėje, o žemėje dar buvo tamsu. Apsirengiau ir nukeliavau prie prūdo, kuriame nusiprausiau veidą, rankas. Aplankiau mūsų medžius, tavo ąžuolą dažnai šiomis dienomis lankau, tarsi kviečia jis mane. Savą magnoliją vis taip pat paglostau, nes bijau, kad ji gali labai nuliūsti, kad ąžuolas gauna tiek daug dėmesio, o ji ne. :) Po rytinių pasidžiaugimų iškeliavau į Vilnių, į watsu masažą. Masažo metu jaučiausi labai linksma, viduje vis kikenau. Masažo metu dingtelėjo mintis, kad gyvenime reikia atsipalaiduoti, būti budriu ir tuo pat metu atsipalaidavus. Taip, mes visi esame šioje žemėje susiję, tačiau negalima visko priimti asmeniškai. Kai kas nors nevyksta taip kaip aš įsivaizduoju, kad turi vykti, tai ne pasaulio pabaiga. Geriau pasižiūrėti, pamatyti ir nusišypsoti. Lengvai, gyventi lengvai ir palaimingai. Prisimenu, kai prieš keletą metų buvau šiame masaže, buvau labai pikta, kai seansas baigėsi, man taip norėjosi dar paplūduriuoti. O šį kartą jaučiausi dėkinga už išnešiojimą ir norėjau veikti. Jaučiausi aktyvi... Po masažo keliavau susitikti su tėvais ir tavo sese. Susitikom sushi kavinėje ir pasidarėme balių. Beje, štai kokie įdomūs pastebėjimai. Po mano masažo baseiną užplūdo šeimos su mažais vaikais, o pietus praleidau su dviem besilaukiančiomis moterimis. Nežinau ar čia simbolika ar ne, bet man pačiai labai smagu, kad mano gimtadienio dieną tokie vaizdiniai aplink mane. :) Ką žinai, kaip čia bus :) Po pietų jau labai norėjosi grįžti namo... Na, čia visada taip, per ilgas būvimas mieste sekina. Tiesiog išsiurbia energiją ir norisi sugrįžti į gamtą pasikrauti. O štai vakare nuvažiavau pas tėvelius, kur lauke vaikų pagamintas tortas ir namų gamybos dovanėlės. Taip pat vaikai ir tėtis sugalvojo mane pakilnoti ant taburetės. Vaizdelis nepakartojamas, veiksmas vyksta prie medinės kolonos, kad galėčiau laikytis ir nenuvirsčiau nuo taburetės, o tie kilnoja ir garsiai skaičiuoja. Na, bent nekėlė visus 26 kartus, kėlė du ir šešis kartus. O, Tadai, ar prisimeni mano 25 gimtadienį? Tą dieną mes pasidarėm stovyklą su vaikais mokykloje, vaikai gamino žvakeles, o vakare gaminamos gimtadienines vaisines salotas. Vaikai mane kilnojo 25 kartus, o džiaugsmo ašaros riedėjo mano žandais. Po gimtadieninių skanėstų žiūrėjome filmuką visi meiliai susėdę skaitymo kampelyje, o po filmuko aptarimo sugulėm į miegmaišius ir klausėm pasakos. Tą naktį nemiegojau, nes bent vienam vaikui krepštelėjus iš karto stebėjau situaciją. O tu miegojai ramiai, gulėjai šalia ir kažką sapnavai. Tadai, na, savų vaikų neturėjom, bet mūsų mokyklinukai tikrai buvo kaip mūsų. Turėjom net truputėlį daugiau nei šešioliką (su Tadu vis juokaudavom, kad turėsim šešioliką vaikų :) ) Kai artimieji pasidomėjo mano svajonėmis pradėjau pasakoti kaip noriu išjausti šią netektį, išgyventi ją ir susitaikyti, kaip noriu susitvarkyti namus šiais metais, svečių namelį pastatyti, dar turiu tokį norą išmokti gyventi lengvai, be įtampų... Tiesiog, kai kas nors vyksta ne taip kaip įsivizduoju, neįsitempti... ir kai neturiu energijos, nedaryti per prievartą. Na čia šita tema galima daug plėstis, kad teisingai ją išreikšti, tačiau dabar to daryti visai nenoriu. Tačiau, kodėl apie visas šias svajones dabar kalbu, nes tėtis man palinkėjo neskubėti. Tadai, neskubėti... Šis žodis suvirpina mane iki sielos gelmių. Aš taip moku įsivažiuoti ir pradėti lėkti, tačiau tame jokios harmonijos nėra. Šiandien sau vis kartoju "neskubėk". Ašaros akyse sužimba ir pamatau kaip gražiai lauke sninga. Šiomis dienomis taip sugebu sulįsti į savo galvą, kad net telefono skambučių sugebu neišgirsti, tiesiog paskęstu mintyse. Na, o dabar trumpa apžvalga buvusių metų. Taigi, jei pamirščiau faktą, kad tavęs nebėra mano gyvenime, tai šiaip esu labai patenkinta. Gyvenu sodyboje, kurioje labai myliu visą augaliją ir gyvunėlius. Prisijaukinau daržininkystę, išmokau sodinti medžius. Turiu pakankamai gilų suvokimą apie gyvenimiškus principus. Esu apsupta tikrai nuostabių žmonių. Turiu labai fainą šunytę ir mielą katę. Na, Melkio mokyklą taip pat galiu tik džiaugtis. Ji vyksta ir klesti. Džiaugiuosi, kad pavyko sukurti tokią nuostabią vietą. Na, tai Melkio mokykla įeitų į veiklų temą, tad turiu prasmingą ir įdomią veiklą iš kurios dar užsidirbu ir į kurią laimingi eina mano sesės ir brolis. Tiesa, didžiąją 2016 metų dalį mes praleidome kartu, Tadai :) Mokinome vaikus, organizavome išvykas, stovyklas, žygius, pastatėme pirtelę, suorganizavom daugybę talkų, keliavome į Olandiją, kur sudalyvavome Anet filmo pristatyme, aplankėme Konradą ir jo tėvelius, vaikščiojomės po parką su Anika ir Janu. Taip pat šią vasarą aplankėme pajūrį, sudalyvavom tėčio giminės susitikime. Šiais metais aš pamačiau elnių bandą visai netoli namų, matėme daugybę briedžių ir stirnų. Vaikščiojomės po mišką, kasėm svogūnines gėles ir sodinome jas pas save. Daug maudėmės, pirtinomės, miegojome po žvaigždėmis. Tadai, o svarbiausia, buvome labai laimingi kartu. Taduli, na ką, geri metai buvo, pilni iššūkių, bet prasmingi. Labai noriu, kad tave prisiminus ne liūdesys pirmiausia užplūstų, o džiaugsmas, kad tu buvai mano gyvenime. Toks švytintis ir gražus. Ačiū, Taduk. MYLIU TAVE, MANO SAULE! Bučiukas, Būkime laimingi Lengvai tekėkime žeme Tavo, Milda Lomanienė :)
0 Comments
Leave a Reply. |
Archives
July 2020
|