Sveiki, mielieji,
Ši vasara maloniai spalvinga, o mintys kiek padrikos... Šį vakarą noriu su Jumis pasidalinti keliais pamąstymais, nes kartais taip būna, kad širdis prisipildo ir liejasi per kraštus. Tada ateina puikus laikas rašyti. Taigi, pirmiausia pasidžiaugsiu, kad pagaliau atėjo laikas, kai mano žemė mane pilnai maitina ir į parduotuvę visiškai nebereikia važiuoti. Iki šio momento keliavau penkis metus ir pagaliau tai įvyko. Šiek tiek plačiau pasidalinsiu apie tai kaip atėjau iki šios stotelės. Toli gražu mano kopūstai nėra tokie kaip kaimo bobulyčių ir morkų derlius ne toks gausus, bet man vienai visko užtenka. Kad jau prašnekau apie kopūstus, tai pasidalinsiu kaip aš juos šią vasarą saugojau. Pirmiausiai, saugojau juos nuo sraigių. Kai jie praaugo ir aš jau apsidžiaugiau, kad situacija saugi, atėjo... stirnos! Tad naktimis klodavausi lovą prie kopūstų lysvės, o kadangi tinklelio neturėjau, teko įmantriai ieškoti nosies ir kūno pozicijų, kad uodai naktimis manęs nesuvalgytų. Tad teko saugoti ne tik kopūstus, bet ir nosį nuo uodų. Vis dėlto kopūstai apsaugoti ir nosis išlaikė formą. Tik žinoma, dabar atskrido drugeliai. Su šiais sudėtingiau susikalbėti, o ir akį jie labai džiugina. Bet mačiau, kad keli kopūstėliai jau suka gūžes. Atleiskite, už lyrinį nukrypimą, bet kopūstų auginimas labai aktuali tema. Pasirodo juos užauginti ne ką lengviau už paprikas :D O dabar grįžkime prie kitų aktualijų :) Turbūt ne vienas ir ne du iš mūsų įsivazdavome, kad išsikraustę į kaimą maitinsimės savo užaugintomis daržovėmis arba vaismedžių dovanotomis gėrybėmis. Tačiau man, asfalto vaikui, išsikėlusiam į gamtą, buvo arčiau sėsti į mašiną ir nuvažiuoti iki parduotuvės, negu basomis nueiti iki serbentų krūmo. Ir išvis aš tų serbentų nelabai vertindavau, kol praeitais metais šalna nesunaikino žiedelių... O štai šiais metais, pagaliau, laiminga sėdžiu prie serbentų krūmo ir kontempliuoju gyvenimą. Žiūrint į metus atgal suprantu, kad nieko nėra savaime suprantamo ir pokyčiai vyksta labai lėtai. Ypatingai tie pokyčiai, kurie susiję su psichika. Tačiau kai nori, jie būtinai įvyksta. Tai neišvengiama. Atsibundi vieną rytą ir supranti, kad esi daug arčiau to gyvenimo apie kurį svajojai, o serbentai ir agrastai yra nereali gėrybė. Tada pradedi kviestis draugus į svečius, nes gi agrastų metas, tai stebuklų metas ir didžiausia šventę. Po to prasideda persikų šventė ir vasarinių obuolių :) O šie metai greičiausiai bus pirmieji, kai bus ir keli riešutai :O Gimtadienis po gimtadienio :D Šalia to, kad maitinuosi savo užaugintimos gėrybėmis, taip pat pasidžiaugsiu, kad visus šešis mėnesius žaliavalgiauju ir tai taip pat nebeatrodo taip labai sudėtinga. O juk buvo laikas, kai veganiška mityba atrodė didžiulis žygdarbis. Tiesa, būna, kad nuvažiavus pas močiutę suvalgau jos su meile gaminto maisto, tačiau tai nebeišmuša iš vėžių ir nebesukelia smerkiančių vidinių jausmų. Kodėl žaliavalgystė? Tai man suteikia labai daug jėgų ir mintys pasidarė daug skaidresnės ir prabėgu dabar 15km. Na, čia gal dar supratau, kad ugnies pas mane labai daug, tai tokia mityba mane daro kiek ramesne... O bėgimas taip pat gerai atvėsina :D Nežinau, kiek tęsis šis mano žaliavalgiavimas, nes greičiausiai prasidėjus mokslo metams tai taps kiek didesniu iššūkiu dėl socialinio aspekto, bet dabar pilnai mėgaujuosi šiuo etapu. Bėgimas. Jau penki metai, kai bent penkias dienas per savaitę bėgu 4km per dieną. O štai šią vasarą atradau ilgesnes distancijas. Tai tarsi mažas žygis kiekvieną kartą. Pirmiuosius kartus ieškojau tinkamų trasų, tad dažnai nugrybaudavau, tai į kokią pelkę ar neišbrendamą kviečių lauką, kol galiausiai atradau savo maršrutą. Dabar turiu du maršrutus, jie abu prasideda taip pat, tačiau prabėgus 5km ir pribėgus kryžių kalną reikia pasirinkti, sukti į kairę ar į dešinę. Kairėje - laisvės gatvė, o dešinėje kryžių. Laisvės kelias tvarkingas žvyrkelis, kuriuo galiausiai pasiekiamas senasis Molėtų kelias, kalva nuo kuriuos matosi Giedraičiai ir galiausiai reikia prabėgti pačius Giedraičius. Laisvės kelias patogus net ir tada kai lyja. O kryžių kelias dinamiškas. Jame drebulė yra sukūrusi arką lyg vartus, važiuojant šiuo keliu yra didelė tikimybė mašiną pagadinti... O jei gerai palis, tai ir batus. Bet būtent šiame kelyje pajutau laisvės pojūtį... Matot, kartą išbėgau vidurdienį, kai kaitriai kepino saulė. Prabėgus pusę distancijos pamačiau tvenkinuką. Pagalvojau, jei sustosiu, tai tada nebūsiu pilnai prabėgusi visų 15km, tai tarsi nesąžininga (taip... mano galvoje kartais būna toks nuostabus kietumas, kai reikia tik taip ir ne kitaip). Tačiau, pagalvojau, jei dabar sustosiu ir išsimaudysiu, tai bus laisvė. Tad sustojau, taškiausi ir nardžiau kaip vaikas, labiau džiaugiausi savo vidine laisve nei gaiviu vandeniu karštą vasaros dieną. :) Na ką, visi turime savo keistenybių :D Na, o kokia metaforą sugalvoti su laivės ir kryžių keliu... Čia paliksiu vietos jūsų kūrybiškumui :) Tad tokie tie maži dideli pokyčiai. Ai, dar iš moteriškos pusės. Tėvai mano sako, kad jei taip valgytų ir sportuotu kiek aš, tai kaip olimpo dievai atrodytų, na, o su manimi pokyčiai minimalūs ir moteriškos formos išlaikytos. Nažinau, tas mano kūnas toks pat užsispyręs kaip ir charakteris :D Turbūt šiam vakarui tiek :) Apkabinu ir linkiu Jums laimės. Milda Svarbi mintis. Būti tobulu yra taip pat sudėtinga kaip ir nuodėmingu. Tai pradeda kelti lūkesčius ir varžyti, kad turi būti kažkoks. O po to gali dar ir kaltė kilti, kad netelpi savo susikurtuose rėmuose. O aš visokia esu. Ir pasiutusi ir jautri, atvira ir uždara ir dar kažkokia. O tikrai esu visko nesuprantanti ir neaprepianti :D Tad belieka tik pasidžiaugti, jei kažkas sekasi šiuo momentu ir padėkoti, o jei nepavyksta, tai nenusiminti ir padėkoti, kad nepavyksta...
0 Comments
|
Archives
July 2020
|