Savaitei buvau išvykusi į Londoną, gyvenau pirmoje zonoje, keliavau metro ir dar mokiausi kaip dirbti grupėje. Ir štai ką parsivežiau.
Londone gyvena virš aštuonių milijonų žmonių. Jų gyvenimas vyksta ant žemės, po žeme ir danguje, ore, tinkluose ir dar kokiuose slėpininguose kampeliuose. Ir štai keliaujant metro jaučiausi kaip Matricoje... Metalai trindamiesi cypia, rūdija ir atrodo, kad mašina tuoj žmogų praris. Nesupranti einantysis ar į šiaurę ar į rytus eini, ar link saulės ar nuo jos. O tai ir visai nesvarbu, tik seki rodyklytę "way out" ir per daug nereikia čia jausti ar vėjas rytų ar vakarų. Čia po žeme visą laiką karšta ir vasara be saulės... Kai galiausiai patenki į dimensiją, kur matosi saulė, o tiksliau rūkas ir jame skęstantys dangoraižiai, nesvarumo būsena mane ištiko. Tai ant ko gi aš stoviu? Kai būnu sodyboje, tai viskas aišku: lapai, sniegas, smėlis, molis... O štai šiose džiunglėse taisyklės kitokios... Stoviu ant plytelių, vamzdžių, elektros laidų, metro ir dar nežinia ko. O tai kurioj vietoj žemė? Ei, tai kur aš? Tada sustoju, tariu sau, Milda, ei kaip čia keista. O žmonės pasirenka taip gyventi savo noru. Moka didžiulius pinigus už mažus kambarėlius, kad tik būtų sociumo dalis, kad tik būtų Londono vaizdinio dalimi. O žmonės gražūs, jie stengiasi susikurti savo sėkmingą vaizdinį, jie bučiuojasi važiuodami metro, dainuoja ant tiltų ir žiba akimis. Vaikšto savo didingomis gatvėmis, kurios persmelktos kepintų riebalų kvapu ir ieško laimės. Aš irgi ieškau laimės ir mokausi būti laiminga. Gal labiau ieškau su kuo būti laiminga, nes vienai gerai, bet tikra laimė yra tada, kai gali ja dalintis. Tad vakar antrą valandą ryto grįžinėjau namo. Lapkričio snaigės šoko aplink mašiną ir per kelią ėjo didingi briedžiai. O kai pamatau briedžius, tokiame šokyje, tai tik norisi dėkoti už gyvenimo laimę ir galimybę pamatyti tokius stebuklus. Šalia namų dar pasitiko stirnos, o klevas stovėjo romus ir laukė mano sugrįžimo. Aš jo taip pat pasiilgau, apsikabinau, įkvėpiau žemelės oro. Ir vėl šimtąjį kartą dėkojau. Ir taip gera būti laiminga paprastume ir meilė pripildo širdį ir drugeliai skraido pilve ir žemė po kojomis tvirta ir rankos tiesiasi į dangų.
0 Comments
Sniegenos puošia nuogus krūmus raudonais pilvais. O aš labiau įsiliejusi į socialinį gyvenimą negu į gamtinį. Kur žandai nugarinti vėjo ir saulės, o karštis ir šaltis vienas kitą perdengia. Šiandien, šiandien aš veiksiu namuose. Išboginsiu daiktų, pilna čia visokių nereikalingų kolekcijų. Šiandien skaitysiu apie vilkus, kursiu krosnį, gaminsiu joje moliūgų troškinį, klausysiuos muzikos, verkiu ir šypsausi. Viskas bus gerai, viskas bus gerai. Pasirenku būti laiminga, bet blemba, kaip kartais žiauriai tavęs pasiilgstu. Gulėjimo hamake, šypsenos ir prancūžiškos r :D ai, Tadai, kaip fantastiškai smagu ir lengva su tavimi buvo. Bet realiai dabar yra didesnis bandymas būti laiminga, negu lengvai būnant. Po truputį, po truputį, po truputį. Veidas nuo ašarų tirpsta, bet ei, aš vis dar turiu ką duoti ir kuo dalintis, tai gerai. Gražus šis ruduo be galo. Apkloja žemę visiškai magiškais rūkais, o visai dažnai dangus puošiasi žvaigždėmis. Labai ramiai ir gražiai skamba mūsų žemė. Nuostabu čia viskas, rododendrą gi prieš kelis mėnesius pasodinau, gal užaugs toks nuostabus, kaip Olandijoje matėme. O Taigutės pilvukas auga ir auga.
Gerai, gražios dienos. Iki... Trumpai apie tai kaip gyvenu :) pasižaidžiau šiek tiek su kamera :) Ar žinai kaip stipriai tavęs pasiilgau? Kaip šiandien bėgau įvairias būdais nuo ramaus pasibuvimo su tavimi, net pati to nesuprasdama. Ar žinai, kad jau porą savaičių esi priartėjęs ir kartais ir vėl nieko nesugebu daryti, o tik džiaugtis, kad buvai šalia ir verkti, kad nesi. Įsikvėpiu tavimi gražiai pilnai gyventi, o kartais man tiesiog savęs taip gaila, žiauriai gaila. Nežinau ar šis tavęs netekimas kada nors pilnai praeis. Galvojau, kad turiu atsisakyti tavęs savo gyvenime, kad naujiems dalykams atsirastų erdvės. O dabar galvoju kitaip, esi geriausia kas kada nors buvo man atsitikę, esi didžiausias šviesos šaltinis, mano ateitis tiesiog tai priims, nes tai vienas iš mano didžiausių turtų.
Prieš savaitę, o gal šiek tiek daugiau atradau buitinį video, kuriame šnekamės, viskas labai paprasta. Bet pamačiusi kaip žiūri į mane, kokio švelniu balsu šneki, mano neuronai truputėlį išprotėjo, euforija ir skausmas pervėrė širdį, o nosis pradėjo uosti kaip tu tą dieną kvepėjai ir koks kvapas namuose buvo. Atrodo, kad pakeliavau laiku. Myliu tave, labai myliu. Labiausiai man gaila, kad nėra vaikelio mūsų, vis dar gaila ir skaudu. O aš ir toliau mokausi gyventi. Vieniša jaučiuosi ir mokausi vienatvę priimti. Kitoks gyvenimas, kai šalia nebėra tokio bendraminčio kaip tu, vienišas. Tad bandau ieškotis mažų laimės spindulėlių. Anika štai laukiasi, gražioje mamystėje spindi ir pilvukas apvalus apvalus. Ieškau hobių, bet geriausia, kai lauke pabūnu, pripildau plaučius rudeniniu oru, o širdį spalvomis. Dar daug skausmo manyje, bet po truputį, mažais mažais žingsneliais į šviesų rojų. Spindėki, švieski, mano meile, laukiu tavęs sugrįžtant. O mano ateitis nusimato puiki, bus čia ir vaikiukų ir meilės ir medžiai užaugs dideli. Tvirtais žingsniais ir plačiomis šypsenomis dienos bus lydimos. |
Archives
July 2020
|