Būna prisižiūriu filmų kaip "The Odyssey", šalia knyga "Bėgančios su vilkais", o savaitgalį lankytasi Ekogyvenviečių šventėje ir tada tikro gyvenimo skonis pumpuojasi kraujagyslėmis. Prisimenu, kažkada kalbėjausi su draugu, senai, gal pirmame kurse. Jis klausė manęs, kokio namo norėčiau. Atsakiau, kad minimalistinio, kuo mažiau detalių, spalvų, kad neblaškytu ir kad lengva tvarkytis būtų. Sterilu, atsakė jis. Tuo tarpu pats gyveno Jogailos gatvėje, mažamė butuke, su paplėšytais tapetais, vieno kvadratinio metro virtuve su išdidžia, geltonais dantimis besišypsančia kriaukle, parūdijusiu kranu... Daugiausiai vietos čia užėmė cigarečių kvapas ir knygų lentyna iš kurios gavau Erich Fromm knygą "Meilės menas".
Šios knygos turinys kaip ir mano draugo žodžiai apie sterilumą vis dar lydi mane. Tik dabar tas sterilumas labiau gąsdina, nei traukia. Gąsdina, kai moterys pasirenka daryti cezario pjūvį, o vyrai pasirenka laukti už durų kol vaikas gims. Mane gąsdina, kad mes tiek mažai suprantame apie gimtį ir mirtį. Kad dažnai bijome gyventi ir drąsiai eiti savo pasirinktu keliu. Mane gąsdina, kad žmonės bijo vaikščioti lietuje ar bėgti per purvynus. Mane veža, kad Marius jau šešis mėnesius valgo tik savo užsiaugintą, gamtoje rastą ir iš kaimynų gautą maistą. Mane veža, kad jis neturi valstybinės elektros ir garsiai sako, kad gamta yra vieta kur kuri ir būni, o namai, tai stogas, urvas. Ir kai mokykloje statėm pavėsinę su vaikais, audėm šunažoles ir rinkom lazdynus - mano širdis taip džiaugėsi. Ir kartais man norisi dar labiau į gamtą. Tupėti ištisas dienas ir naktis lauke, tiesiog būti, žaisti. Gyventi pilnumoje, kur ir uodai, kraujas, purvas, sudraskytos rankos, subadytos kojos, nudegę skruostai, romantiški saulėtekiai ir ilgesingi vakarai. Ne visada man pavyksta ir kartais gamtos man būna per daug ir tada norisi nušienautos žolytės ir šiltų namų. Bet kaip norisi gyventi taip pilnai, mylėti stipriai kaip Panelopė Odisėją ir tapti savo gyvenimu herojum.
0 Comments
Aš kartais taip bijau sustoti, nes tada mano skausmas gali nebesusivaldyti. Greičiausiai kiek bijau ir pilnai jausti, nes juoduma pasipils į aplinką. Atėjo laikas, kai pagaliau suprantu, kad kiek pykstu ant tavęs, kad palikai. Ir tikrai neišeina man taip giliai gyvent kaip su tavimi. Neturiu su kuo taip stipriai dalintis giliausiomis širdies svajonėmis ir pajautimais. Ir blyn, Tadai, sunku man be tavęs, liūdna, nes neišeina be tavęs taip stipriai jausti gyvenimo. O ko aš tik nedarau... Meldžiuosi, vaikštau į savipagalbos užsiėmimus, dalyvauju lūšies programose, akmenukus nešioju, keliuosi sau tikslus ir blyn, vis tiek ne taip gerai. Namus sugebėjau pakeisti, vandenį iš šulinio pati nešuosi, malkas tempiu, vaikus mokinu ir vis dar verkiu, kai jiems skaitau pasakėčias iš Anastasijos. Bet, Tadai, man vis dar neišeina gyventi pilnai atverta širdimi. Tiesiog dar neišeina, Ir mane tai užknisa, juodai užknisa, o aš tikrai taip nuoširdžiai nuoširdžiai stengiuosi. Ir kartais man pavyksta, kai rytais išbėgu ir išsimaudau savam tvenkiny, kai sėdžiu lauke ir grožiuosi savais augalais. Su gamta pavyksta, dar daugiau gamtos reikia, šioje žiemoje kiek užstrigau ties namu ir pritrūko gamtos. Bet tavęs labiausiai trūksta, supranti... Trūksta man tavo meilės, kuri man buvo tiesiog dieviška. Ir vienintėlės vietos, kur aš ją vėl galiu surasti tai mūsų žemėje, gamtoje ir Dieve, maldoje. Supranti? O kaip man tai pajusti taip pilnai su žmonėmis, nes realiai, su jais tai noriu jausti. Svajoju, labai svajoju, kad ateis į mano gyvenimą santykis, kur rasiu aš tą gylį. Bet, rūpūs miltai, kaip aš tiesiog pasiilgau mūsų santykio ir tavęs ir tavo balso ir rankų ir nutrūktgalviškumo. Tiesiog, žinok tai, kad man visai visai nepatinka, kad išėjai, žiauriai nepatinka. Taip, aš jau išmokau dėkoti už viską ką gyvenimas duoda ir atimdamas duoda, bet, mielasis, aš svajojau visai kitaip. Tai va. Myliu tave ir pykstu ant tavęs ir toliau mokysiuos ir kažkaip pasieksiu tą nuostabią gyvenimo kokybę. Tebūnie ji ateina. Myliu.
|
Archives
July 2020
|