Taigi, prieš savaitę sugalvojau išsimaudyti prūde. Nuotaika buvo gera, namai tvarkingi, o lauke švietė saulė. Tik, mūsų žemės akis užsimerkusi žiemos miegui ir norint joje nusiprausti, reikėjo ją pakrapštyti. Taigi linksmasis vaizdas toks... Išbėgu iš namų rankšluosčiu apsijuosusi ir pasiėmusi rimtą, ilgą pagalį. Laikau jį dešine ranka, nukreipusi bėgimo kryptimi ir pirmyn, kaip laukinė moteris bėgu link prūdo su ietimi rankoje. Aplinkui sniegai, zylės, saulė ir visokie džiaugsmai. Prūde (žinau, lietuviškai būtų kūdra, bet prūdas labai prilipęs mano rate, tad bus prūdas :) ) išdaužiu ledą, adrenalinas pakilęs ir bandau lįsti vidun. Mano kelias nusėtas akmenimis, tad netyčia slysteliu, bandau laikytis už ledų, viskas lūžta, o aš vis krentu. Tad visai neplanuotai niurktelėjau daugiau kartų nei buvo numatyta. Juokiuosi, prausiuosi ir virpu. Ah, gyvastis! Šiaip ne taip išsikapanojusi bėgu namo.
Šiandien prūdas užšalęs tvirčiau, ietimi sugebėjau tik kraštelius prakrapštyti. O lįsti vidun su kastuvu nenoriu dar... Gerai būdavo, kai tu visus ledus prastumdavai, tikra karalaitė buvau :) Tai va, dabar nežinau kaip bus. Mačiau, kad antradienį nusimato šilti orai, gal dar atsimerks mūsų akis. :) Beje, tavo ąžuolas taip ir nenumetė apatinių lapų, vis dar apsirengęs stovi. Ramios nakties Milda
0 Comments
Leave a Reply. |
Archives
July 2020
|