Kiek kartų dar pabusiu, atversiu naujus gyvenimo puslapius? Kaip džiaugsiuos, kad mažiau įsitempiu ir vėl priimsiu sprendimus. Ir sukasi ratas, gyvenimo ratas ir vėl klausiu, o kas yra mano atsakomybė? Mama vis mane mokindavo - padaryk daugiau nei tavęs prašo, nei reikia. Vis įdėk tą papildomą savęs dalelę. Ir tai nuostabu, kai darbas ne darbas, o gyvenimo būdas ir kai matai, kad aplinkai tikrai geriau nuo tavo būties. Ir natūraliai norisi būti gerai aplinkai, kad tik aplinkiniams būtų geriau. O tiems, kurie kaip parazitai parazituoja, tai pff.... Ne mano jie atsakomybė ir ne man juos gelbėti... Vis anksčiau atrodydavo labai svarbu padėti, rūpintis jaudintis... Padėti svarbu, kai prašo, kai reikia. Meškos paslaugų nereikia, kaip ir kiaulių perlais šerti nereikia, kaip ir parazitų fermos auginti nereikia. O dėl nuostabių žmonių reikia stengtis ir kurti ir mylėti ir tada tikrai po truputį pasaulis taps vis geresniu.Ir savim pasirūpinti reikia, vienatvėje su gamta pabūti, tyla savo apipinti žiedadulkėmis, miglėmis ir bijūnų kvapais.
Senelis manęs vis klausdavo vaikystėje: "Milda, o kaip tavo valia?" Senelis kiekvieną dieną bėgdavo į Nemuno salą, bėgiodavo valandą, o po to Nemune išsimaudydavo ir visai nesvarbu ar tai buvo vasara ar žiema. Matyt, iš senelio mano ir atėjo toks pasiryžimas Melkio mokykloje bėgioti rytais ir maudytis, valią savo ugdyti. O dabar dar kitaip mąstau, kad valia geras dalykas, tai net klausimo man nekyla. Bet, kad kartais man jos pritrūksta - tai irgi faktas, ypač, kai nuovargis didelis ir didžiausias komfortas filmas ir ledai. O kaip gera tada atsijungti ir bent jau dabar išmokau savęs dėl to per daug negraužti. Ir vis dėlto galvojant apie valią, reikia taip pat ir įpročius paminėti. Daug kartų jau rašiau, kad žmogaus psichika keičiasi po truputį ir svarbu, kad pokytis būtų malonus, tad valia padeda žengti mažus žingsnelius kuriant naujus įpročius. Štai kur ji man naudingiausia, nes kai užsibrėžiu per didelius tikslus, tai palūžtu, o štai įgudžius formuoti labai smagu ir padeda. Taip, tikslų siekimas su komanda taip pat labai padeda, bet čia jau ne apie valią ir įpročius, o apie komandinę energiją, socialinį palaikymą, kolektyvinę sąmonę. Stiprus reikalas, vienas stipresnių. Po truputį įsivažiuoja atostogos, malkas štai žiemai ruošiu, trobelę šiltinu ir gražinu. Taip ir vyksta gyvenimas, po truputį, po truputį. Kalbėjausi štai su drauge savaitgalį apie visokias gyvenimiškas patirtis, malonias ir skaudžias. Bet kas man šiuo metu yra svarbiausia, kad aš sau vėl leidžiu liūdėti dėl Tado. Su pagarba apgaubiu šį jausmą ir kiek man tai ramybės suteikia, daug daugiau nei bandymas būti laiminga ar sėkmingai paleidusia. Mano vyras išėjo tuo momentu, kai buvo mūsų pats pakilimas, kai ruošėmės kurti šeimą. Atrodo, kad prie pat lūpų medus buvo, kvapas toks stiprus, kad net burnoje skonį jaučiau, o tada sekundės greitumu viskas dingo... medus, Tadas, aš pati... O vaikelis... O dar matymas kaip Tadukas iškeliauja, žvaigždėtas dangus, milžiniška ugnis, besilydanti oda ir skaičiavimas iki dešimt. Ir viskas, viskas... Ir didelė dalis manęs išnyko, mano gražiausios svajonės, mano skambiausias juokas, mano artimiausias žmogus, didžiausias palaikymas, mano tyriausia ir didžiausia meilė. Ryt kalbėsiuos su savo mokinukėmis apie meilę, moterų ir vyrų ryšį, sąjungą ir į ką remiuosi? Į savo ryšį su Tadu, kaip mes mes vienas kitą mylėjome, gerbėm, kokie drąsus buvome būti savimi ir priimti kitą. Kaip būnant su juo, visai aplinkai tapau geresnė. Kaip mums būnant kartu aš tiek daug išmokau ir kaip jam išėjus sugebėjau būti šviesiai ir kiek net dabar palaikymo ir gyvenimo prasmės jausmo gaunu iš mūsų bendrų patirčių, pokalbių. Kaip su juo pirmą kartą tikrai suvokiau, kad darna ir harmonija yra, kai tamsa ir šviesa apsijungia ir eina kartu. “No tree, it is said, can grow to heaven unless its roots reach down to hell.” ― Carl Jung Ir vėl ratu, tik kojos dar giliau žemėje, o rankos dar arčiau aukščiausių debesų ir vis mokausi, mokausi ir mokausi gyventi. Gera, įdomu, daug ašarų, daug juoko, daug tylos ir triukšmo, daug gamtos. Svarbiausia, kad daug gamtos, vandenų, žolių, usnių, karkvabalių, varnėnų ir žvaigždžių. Myliu Sveikas, mano mielasis,
Sausmedžiai jau vaišina uogomis ir bijūnai žydi, ąžuolas visas pasipuošęs lapais ir įgavęs pagreitį augti. O aš štai praleidau vakarą ant liepto besigrožėdama paaugusiais medžiais, plaukiojančiais karosais, geriančiomis bitėmis, besileidžiančia saule ir mėlynu dangumi. Kažkaip žiūriu į žemelę ir džiaugiuosi gaisrenėmis, kurių pavadinimą tavo dėka žinau. Ir taip jaučiuosi, kad tavo akimis į žemę žiūriu ir kartais visai be kančios elemento gaunasi pagalvoti apie tave, o tik su džiaugsmu ir tada kartais išeina lengvai pasvajoti kaip kitas vyras mane rankomis apglėbs ir laikys kaip savo. Ir besimaudydama vandeny ir plūduriuodama bei žiūrėdama į dangų prisimenu kaip tu mūsų paskutinį vakarą maudeisi besileidžiančios saulės šviesoje. Jau pradėjau jausti, kad gyvenimas ir be tavęs gali būti ir kad dar daug gražių metų manęs laukia šioje nuostabioje žemėje. Taduli... Myliu tave ir saugau tavo dovanas, pamokas, džiaugsmus ir žemę. Tu toks tyras, bijūnais kvepiantis, Tu toks stiprus, ąžuolo lapais apaugęs, Tu toks mylimas, kaip pavasario saulė. Esi, kiekviename įkvėpime... Mano žingsniai, tavo išmindžiotais takais. Širdies plakimas, tavo kurtomis dainomis. Aš tavo pažadinta žemė, Tu mano mėlynakis vaikis. Na, jau kelintos atstogos taip prasideda, sustoju, pripildau plaučius mūsų žemės kvapo ir ašaros plauna akis ir veidą. Pilna gyvume ir drąsi pasirinkimuose. Taduk, myliu tave. Myliu tave. Ačiū, kad saugai. |
Archives
July 2020
|