Labas,
Gyvenimas turi puikų humoro jausmą. Taigi, pirtis žadėjo man gera miegą, o knyga ramius sapnus, tačiau nors ir nuėjau anksti miegoti apie 3 valandą turėjau atsikelti kadangi Taiga jautėsi labai blogai. Aš spėju, kad po vaikiukų jos imuninė sistema nusėdus... Taigi iki septintos valandos ryto visaip ją bandžiau raminti, o po to važiavom į kliniką. Taiga šiaip yra ypatingo pakantumo šuo, tad jei ji inkščia, tai jau suprask, kad situacija tikrai labai rimta. Klinikoje jai pastatė lašelinė ir visokius tyrimus padarė... Dabar ji jaučiasi geriau, o gražiausia tai, kad net ir dideliame skausme ji vis tiek vizgina uodegytę. Naktį iš tiesų išsigandau ir į kliniką važiavau susirūpinusi... Pramušė mane jos skausmas. Man taip atrodo, kad Taiga tarsi mano emocinis rodiklis, kai tik per daug išsibarstau aplinkoje, jai vis kas nors atsitinka, kad būtinai turiu sustoti. Šiomis dienomis turėjau daug planų. Rytoj jaunatis, tad buvau paskyrusi šią dieną svajonėms, kūrybai. O, bet, tačiau ryt vėl teks važiuoti į kliniką. Gal ir visai gerai taip, negaila Taigai skirti šį laiką. Šią naktį, kai ji taip blogai jautėsi labai stipriai pajutau, kokia ji man brangi, tad gera ja rūpintis. O ji tokia gera, atsidavusi ir pakanti. Grįžusios namo abi griuvom į lovą ir tik pradedant temti aš išsiropščiau. Išsiropščiau dėl to, nes dar keli lauko darbai laukė manęs, vienas iš darbų buvo parsivežti malkų, kad Taigai galėčiau prišildyti namus. Taigi su tokia motyvacija atsikėliau. O lauke oras švelnus. Aš vis stebiuosi, kad kaime visada būna šilčiau, nei mieste. Nesuprantu kodėl. Šiaip termometrai rodo vienu dviem laipsniais daugiau mieste dėl žmonių kiekio ir judesio, tačiau savo žemėje šiandien net trumpom rankovėm vaikščiojau ir nesušalau. Mistika. Pas tėvus pojūtis lygiai toks pat. Prisimenu per didžiausius šalčius pas juos išeidavau tik chalatu apsivilkusi ir normaliai būdavo. Balansai. Viena diena ekstazėje, išorėje, kita diena ramybėje ir viduje. Tik tavęs labai pasiilgau. Šiandien rūšiavau kojines, tavąsias esu sau pasilikusi. Kai mano rankose atsirado kojinės, kurias tau padovanojo mano tėtis, pratrūkau. Tiesiog labai tavęs pasiilgau. Šiomis dienomis vėl sugrįžo vaizdinys, kad susismeigiu durklą į širdį ir pasuku rankeną devyniasdešimties laipsniu kampu. Nuo šio veiksmo nemirštu ir kraujai neteka upeliais. Tačiau veiksmą kartoju kelis kartus iš eilės, tarsi tiesiog būseną išreiškiu. Šį vaizdinį reikia keisti, būtina keisti, tad pradėjau glostyti savo širdį ir užlieti ją šiluma. Savimi reikia rūpintis, o ne kankinti... Būtina linkėti sau visko, kas geriausia, tada galime tuo gerumu dalintis su pasauliu. Tu išties išmokei mane būti sau švelnia ir šiaip su tavimi pilnai realizavausi, tarsi sužydėjau. Ačiū tau :) Myliu tave, Milda
0 Comments
Leave a Reply. |
Archives
July 2020
|