Paleisk, na ir kiek tu gali vėl apie tą patį, kad ir kitokiu kampu. Gal visiems jau atsibodo... Ši tema jau ne tokia aktuali kitiems ir tada net čia nedrąsu parašyti, kad ne, nepraėjo. Bet juk jau praėjo laiko, tu veiki, gyveni pilnai, bet ne, nepraėjo. O kartais įeinu į būsenas, kad taigi turėjo praeiti, bet vis tiek, kai tik sustoju ir labiau pagalvoju apie tave, ašaros upeliais teka iš akių. Ir šią savaitę gavau padrąsinimą, taip, man vis dar labai aktualu ir kai žydi ievos, alyvos, narcizai, raktažolė ir braškės aš dėkoju tau, kad net nebūnant šalia aš esu apsupta gėlių ir jų kvapu, jaučiuosi aprūpinta ir mylima per mūsų augalus ir žemę. Poreikis paleisti yra stiprus, nes kitaip išsigąstu, o jei nebūsiu paleidusi ar ateis kitas mylimasis į mano gyvenimą, ar ateis šeima, vaikai. Bet... atsiranda drąsos, kad ateis tas žmogus, kuris pamils mane visą, su savo dovanomis ir praradimais. O tu esi mano dovana ir praradimas, daug, daugybe kartų jaučiuosi geresniu žmogumi, nes buvai mano gyvenime ir esi. Mūsų mylimieji, mylimiausi juk lieka amžinai, neįsivaizduoju, kad kitaip galėtų būti. Ir tai natūralu, natūralu susigraudinti, natūralu beprotiškai pasiilgti, natūralu sėdėti po ąžuolu ir kalbėtis, dalintis, o man taip reikia dalintis kaip aš tavęs be galo esu išsiilgusi, kaip jaučiuosi, kad keičiuosi ir kaip vis dar priimant sprendimus tariuosi su tavimi. Kaip man vis dar beprotiškai gaila, kad ne su tavimi sukursiu šeimą ir kaip per pirmosios pagalbos paskaitą pasakojant apie gaivinimą ir kaip daryti širdies masažą aš visomis jėgomis priešinuosi prisiminti kaip tave gaivinau ir kaip žvaigždžių prašiau, kad padėtų. Kaip man begalo, begalo gaila, kad nėra mūsų vaikelio ir kaip aš vis dar kartais išsitraukiu tavo geltonus marškinius, kad prisiminčiau tavo kvapą.
Darausi remontą namuose, taip kardinaliai. Bus bėgantis vanduo, skalbimo mašina. Kuriuosi namus sau, tai man puikus gydomasis procesas. Jaučiuosi įgali tai padaryti, galiu priimti sprendimus, galiu uždirbti pinigus, galiu bendradarbiauti su kitais žmonėmis. Galiu stovėti ant dviejų kojų ir kurti. Kurti naują savo gyvenimą, atversti naują knygos puslapį. Glostyti praėjusias istorijas, branginti ir ant jų statyti dar vieną etapą. Gyvenimas visapusiškas, labai norėčiau sakyti tobulas, bet labai įvairiapusiški procesai vyksta. Gal net neverta tikėtis kitaip ir tada darnesnis pojūtis ateina. Tik save kurti, kurti save kantresnę, išmintingesnę... Pasiilgau tavęs, labai... Pasiilgau mūsų gylio ir supratimo, kartais taip be galo vieniša jaučiuosi be tavęs. Taip ir įvyko, dalis manęs išėjo su tavimi. Išėjo, o dabar ta tušuma norisi pasirūpinti. Apgaubti ir išglostyti. Priimti save tokią labai (ne)tobulą. Dalis tavęs liko su manimi, ta dalimi taip pat rūpinuosi. Sudygo žirniukai ir morkos :) o savaitgalį Ieva atveš kopūstų daigų ir pomidorų. Gedulas, atsisveikinimas, esi, tiesiog esi didelė mano gyvenimo dalis. Gyvenimas visapusiškas, čia yra visko ir tu esi. Esi ir ačiū tau, kad esi. Myliu tave, Milda
1 Comment
|
Archives
July 2020
|