Paskutinė diena prieš įžengiant į gruodį. Nuostabųjį gruodį, kurio gale, kažkur ties mano gimtadieniu saulė vėl pradės džiuginti kiek ilgiau. O dabar dienos trumpos, o kai jos tokios trumpos, atrodo, kad visai nėra laiko. Tiesiog pasidarau svarbiausius dalykus ir žiūrėk, jau miegoti laikas. Šiomis dienomis man iškilo finansinis klausimas. Būna kartą ar du per metus šis klausimas vis iškyla. Tokiais momentais pasidaro neramu ir pradeda gerklę spausti. Bet prisimenant praeitus metus, kurių metu dirbau beprotiškai daug ir nebeliko niekam energijos taip pat nežavi... Tada vėl viską perkračius nusprendžiu, kad viskas yra energija, man svarbu yra daryti tai, kas džiugina mane ir kitus, kas tobulina šį nuostabų pasaulį. Na, Milda, tai kas džiugina tave? Kam tau patinka dovanoti savo laiką? Man labai patinka rytais įkvėpti oro savo sodyboje, pajusti tos dienos nuotaiką, tarsi iš naujo susipažinti. Man labai patinka rytai, jie tokie pilni magijos ir vilties. Jie tokie pilni ramybės, dar neužteršti žmonių minčių. Jų metu man patinka pasigrožėti dangumi ir augalais. Štai šiandien horizonte prieš saulei pakylant virš medžių viršūnių driekėsi ryškiai oranžinė spalva. Taip, tokie rytai yra tai, kada aš atsikvėpiu ir džiaugiuosi pasaulio grožiu. Mane taip pat labai džiugina, kai Agapė žaidžia su Taiga. O ypač, kai Agapė žaidžia su Cika. Tūso šmikė katę už kojos. Cikorija rėkia, bet vis tiek nesitraukia ir nepabėga. Ir taip kiekvieną dieną. Man taip pat labai patinka vaikščiotis. Šiandien buvau nuėjusi aplankyti savo seno draugo ąžuolo. Seniai pas jį buvau. O jis toks galingas, atsirėmiau į jį ir žiūrėjau tiesiai į saulę, dangus buvo mėlynas... Per mūsų pirmąją pažintį, prisėdus prie jo, pajutau galingą energiją pereinančią per stuburą, kad šis lyg net trakštelėjo. Man laabai patinka, kai aš žmones džiuginu. Patinka, kai galiu juos palaikyti, kai jie mane pamatę nušvinta. Patinka, kai vaikai mokykloje gerai jaučiasi. Šiaip man labai patinka bendrauti ir kai santykiai sveiki būna. ŠMan įdomi žmonių psichika ir kaip ji veikia. Patinka dirbti su savo kolege Vaidute, kuri pilna gyvenimo ir visada džiaugsmingai sveikinasi, prižiūri, kad kupolas būtų jaukus, o lįsdama į eketę visada džiaugsmingai šūkauja. Tuo tarpu Sofija (mokinukė) taip pat džiaugiasi, kad su Vaidute smagiausia yra maudytis. Man patinka dainuoti ir tai tarsi šiek tiek neišsipildžiusi svajonė. Išties norėčiau turėti drąsos sukurti kelias dainas. Taip pat vis svajoju parašyti vaikams knygą. Kaip ir svajoju užsiauginti savų daržovių. Bet, matyt, viskam savas laikas. O dabar yra laikas susitvarkyti savo namučius. Kaip nors išgramdyti tą nelemtą fūgą iš plytelių, kuri, iš kitos pusės pasižiūrėjusi, priverčia mane įeiti į meditaciją. Vakar dvi valandas gramdžiau fūgą, sutvarkiau lygiai puse plytelės. Taip, po tokių rezultatų lengvai gali apimti neviltis. Bet nenusiminiau ir kita pusė plytelės gal nebuvo sutvarkyta taip preciziškai, bet užtat teužtruko dvidešimt minučių :) Taigi. Išvadas pasidariau :) Svarbu įsivardinti, kas mums patinka, kas mus tikrai nuoširdžiai džiugina. Kai dalykas tikrai džiugina, tada būna toks lengvas malonus jausmas pilve, tarsi suptumeisi hamake. Tad labai jums linkiu įsivardinti, kas Jus džiugina. Kas jus daro laimingu. Ir skirkime tiems dalykams daugiau dėmesio. Mąstymas, kad dabar atitarnausiu, kad vėliau galėčiau džiaugtis yra klaidingas. Nes mūsų smegenų vingis užsikoduoja "atidirbsiu, o ateityje džiaugsiuos", o kai ateis ateitis, tai viskas kuo galėsime pasidžiaugti, tai ta nuostabia mintimi "dar padirbėsiu, kad po kelių metų džiaugčiausi" ir jei nieko nekeisime taip ir bus iki paskutiniosios. Tad geriau pasiimkime savo gyvenimą jau dabar ir džiaukimės juo. Gražaus Jums gruodžio :) Linkiu Jums visiems laimės :) Milda
0 Comments
Kai meilė Jus ištiks, jūs nedvejosite.
Jūs negalvosite ar čia Jis ar Ji, o gal ne... Kai meilė Jus ištiks, Jūs nemiegosite naktimis ir maistas Jums nebebus toks aktualus. Kai meilė Jus ištiks, pamatysite veidrodyje gražiausią savo atvaizdą. Kai meilė Jus ištiks jūs bėgiosite pievomis kartu ir norėsite sukurti gražesnį pasaulį. Ji pakutens jūsų pėdas ir įkvėps jus būti pilnu savimi. Kai meilė Jus ištiks, Jūs nebijosite pamesti savęs ir savo ritmo, nes visa visuma jausite, kad tai geriausia, kas Jums kadanors įvyko. Kai meilė Jums save dovanos, Jūs save taip pat dovanosite ir nebijosite prarasti savo laisvės, nes dar niekada nesijautėte toks laisvas kaip mylėdamas. Kai meilė pasibels į Jūsų širdies dureles, būkite pasiruošę, ji didelė ir jai reikia Jūsų viso, tad jei dar nesate pasiruošęs, neapsimeskite ir nešvaistykite jos. Neprižiūrima ji pasitraukia... Tik drąsiausieji pajunta ją pilnumoje. Nevyniokime jos pragmtiškumo rūbu, ji pati iš savęs graži. Būkime drąsūs jai atsiverti. Labas rytas,
Gyvenimas yra apie džiaugsmą. Tik būdami laimingi įkvėpsime kitus būti palaimingais. Manęs klausė, kokia mano svajonė. Aš ją sumaišiau su realybe, matydama tai, kas vyksta aplinkui. Bet šį rytą svajonė pati save pakuždėjo į ausį. Man reikia laisvės nuo įsitikinimų, kurie mane augino nuo vaikystės. Ir eiti savo pasirinktu keliu. Labiausiai man noris meilės, vyro žibančių akių bežiūrint į mane ir mano spurdančios širdies, besidiaugiančia šiuo artumu. Tačiau, tam, matyt, turi ateiti savas laikas, tik aš kiek nekantri esu... :) Mane kiek gąsdina, kai matau, kaip žmonės atsargiai eina į meilę. Jie bijo prarasti save, savo laisvę, bijo savo jausmų... Aš juk tokia pati buvau. Pilnai realizuodavau save veikloje ir man pasisekė, kad buvo toks Tadas, kuris buvo visas pasiruošęs meilei ir pasiruošęs save pilnai dovanoti. Kuris prisijungė mano veiklose ir suteikė man ramybę savimi ir gamta. Taip, tikrai pasisekė Šiandien prisiminiau tą nuostabią kokybę gyvenant su juo. Ji subtili, bet gyvenome mes ne į plotį, o į gylį. Džiaugdavomės ąžuolu, kuris tris pumpurus sukrovė ir išgyveno žiemą. Džiaugdavomės oro kvapu. Tokie maži dalykai, bet tik gylyje gali pajusti jų galią. Apie tai esu aš, apie tuos mažus ir paprastus, didelius džiaugsmus. Kuriuos gali rasti, kai kuri savo erdvę ir kai įsileidi tikrą meilę į atvirą širdį. Aš jums visiems labai linkiu, kad kai meilė pasibels į jūsų duris, atverkite duris plačiai, džiaukitės ja, spinduliuokite, prisipildykite ir branginkite. Juk ne taip dažnai ji pasibeldžia. O aš dabar kantriai laukiu. O belaukiant yra puiki galimybė ruoštis jai. Tai ir tvarkau save, savo namučius. Realiai, mano svajonė vis dar yra užsiauginti visiems metams savo maisto. Va, kai pradėsiu maitintis savo maistu, tai daug pasiekusi jausiuosi. Gerai, o dabar yra laikas pripildyti save. Myliu, apkabinu. Būkime drąsūs, labai drąsūs. Norėčiau sakyti, kad pilnatis manęs neveikia, bet oi kokia netiesa, tai būtų. Bet šiandien viskas kiek geriau negu vakar ir dėkodama atsibudau ryte. Mažos mano problemos, o gal ir ne visai...
Kurį laiką išgyvenu, kad nesu pilna... Tarsi kažko taip visatimi trūksta. Savirealizacijos? Gyvenimo skonio? Jo?... Visa apsiašarojusi paskambinau artimam draugui, pasakojausi kaip ne taip mano gyvenimas vyksta kaip norėčiau... O jis man ir sako, Milda, kiek mes pažįstami, metus? Na, taip... Pasižiūrėk kiek pas tave visko pasikeitė. Kaip tavo namas pasikeitė ir tu pati, štai, net pradėjai svajoti kaip maistą gaminsi (tai tikrai didelis pokytis :D )... Ir tikrai, kiek daug per metus viskas pasikeitė. Praeitą rudenį tokiu metu buvau Anglijoje, atnaujinau ryšius su broliu, dirbau visai kitame kolektyve ir pergyvenau dėl mokyklos. Po truputį atsigavinėjau po Taduko išėjimo. Kas dar įvyko praeitais metais... Pradėjau kardinalius namų remontus, pradėjau po truputį jaustis žmogumi. Pradėjau kurti filmukus, išdrįsau parašyti kelias pasakas. Buvau nuoširdi. Ir tada pradėjau dėkoti, kad juk šiaip, man taip puikiai sekasi gyventi. Ir gausa pilna mano gyvenime. Tad, dabar stengiuosi tiesiog labiau dėkoti už tai ką turiu ir kas esu, nei baksnoti į viską, kas yra ne taip. Tai va. Ačiū :) papildymas. O mylėti reikia drąsiai. Tik drąsiai įmanoma įsileisti meilę, kitaip tai ne ji. :) Apie grožį... Kaip turėtų būti...
Žiūriu į save, į namus, į kitus. Tu turėtum būti... o čia jau galima prisigalvoti... Ilgesniais sveikesniais plaukais, skustomis kojomis, lygesne oda ir t.t. Šios mintys prasideda ties manimi ir po to truputį plečiasi į aplinką... Mano namai turėtų būti... Mano mokiniai turėtų būti... Mano draugė... ir t.t. Man visada labai patinka skustų kojų pavyzdys, jis toks labai aiškus. Daug metų gyvenau pasaulyje, kuriame neskustos kojos buvo vos ne nusikaltimas ir gėdykis, mergaite, kad neskustomis kojomis vaikštai. Prisimenu, būdama septyniolikos sutikau Gedimino prospekte savo ankstyvos paauglystės draugę - Adelę. Tokia nuostabią boheminę fėją. Ėjome su ją į kažkokį koncertą Mokytojų kiemelyje. Ji rūkė, aš turbūt kažkelintą kartą buvau metusi. Ji buvo pasipuošusi gėlėtu sijonu iki kelių ir plaukuotomis kojomis. O aš tvarkingai nuzulintomis blauzdomis... Prisimenu, žiūrėjau į jos tas kojas, taip neįprasta, o taip gražu man buvo. Po to praėjo penki metai kaip išsilaisvinau iš kojų odos kankinimo katorgos. Bet dabar ne apie tai, dabar apie tai, kad yra idėja, kad skustos kojos yra gražu. Bet tai tik idėja, įsitikinimas. Ir tada merginos vos pajutusios augant plaukelius juos rauna, skuta ir net su lazeriais kankina. Vietoj to, kad priimtų, kad tai yra natūralu ir gal, o gal, geriau pasirinkti priimti save kokią esi, pažinti tai ir pavadinti tai "gražu". Įsivaizduojat? O kas jei pradedant nuo kojų plaukelių ir keliaujant toliau. Miškai? Kuriuose yra stuobrių, pelkių, šabakštynų ir erkių. Mokiniai? Dirbu su trečia ir ketvirta klase. Kokie turi būti žmonės, vaikai? O jei atsiverti ir be kontrolės priimti ir pažinti jų nuostabiuosius pasaulius ir pasakyti "gražu". O jei gražu tai, kur yra ne kontrolė, o tyla pamatyti ir pajusti... O jei gražu plaukuotos kojos, sengirės ir natūralūs vaikai... Aš būna turiu įsivaizdavimus, kaip turėtų būti. Gerai tai, padedea turėti vertybes. Bet nesu čia kategoriška. Šiuo metu išgyvenu periodą, kai man įdomiau yra pažinti pasaulį koks jis yra, nei užverti duris pasakant "turi būti taip..." Labai įdomu ir šiek tiek lengviau. Ir štai mano ketvirtadienis buvo toks, kad su mokyklinukėmis turėjome mergaitiškus ratus tipyje susėdusios aplink ugnelę ir besidalindamos tuo, kas širdy slapčiausia. O penktadienį mokykloje buvo orientacinis, tad gulėjau pievoje ir laukiau komandų, kurios atbėgs atlikti anglų kalbos užduočių. Po to pasiėmusi popierius, pieštukus ir medines lenteles keliavau beveik du kilometrus atgal į mokyklą. Einu, debesys gražiai nuspalvinę dangų, šilta, o širdy ramu ir tylu. Gražu. Tylos... Jos taip reikia. Gamtos. Jos gyvybiškai įkvėpti. Tadas. Tadas. Tada tas aidas. Verkiau per Ilges besigrožėdama ąžuolu. Obuolėlį rankose laikydama dainas dainavau, o trobelėje krosnelę kūriau. Vis dar ilgiuosi, vis dar myliu, vis dar dėkoju, vis dar prisimenu. Vis dar arti... Myliu |
Archives
July 2020
|