Atrodo, kad tiesiog nemoku nebūti įsimylėjusi... Tiesiog skraidau tokioje būsenoje su pasimėgavimu, nors ir iliuzijoje. Tado nebėra, o aš tiesiog labai ilgiuosi, kad mane kas taip stipriai mylėtų, apkabintų, norėtų kurti kartu. Atsivėrė širdis vienam žmogui, stipriai... O jaučiuos kaip iliuzijoj, atrodo, pati sau prisikuriu... Ir vėl paleidžiu, paleidžiu, paleidžiu. Per pastaruosius metus tiek visko daug paleidau, kad, atrodo, jog pati savęs nebeturiu. Įdomi tokia būsena, kai nieko man pačiai nebereikia. Reikia, iš tiesų labai reikia, bet, kad neateina kol kas tai, ko man reikia. Ir tada visą tą meilę, kurią norėčiau skirti vyrui, skiriu projektams, žemei, žmonėms. Bet man visai nesinori būti jokia Motina Terese (nuostabi ji), aš noriu būti žmona. Viskas. Noriu kurti mylinčius namus ir per tai skleisti šviesą pasauliui. Man nereikia jokių grand sociumo gelbėjimo veiklų. Esu už tai, kad pradedi nuo savęs, savo šeimos ir tada eini į išorę. O dabar tyla... O energijos viduje daug, kai nėra ko mylėti, tai ir belieka visam pasauliui tą meilę dovanoti. Vienatvė, iš tiesų, vienatvės pojūtis, kai ne su vyru einu per pasaulį. O mano draugai jau keturiais vaikais džiaugiasi, o aš juk jau buvau tame kelyje, buvau su žmogumi, kuris taip pat svajojo apie vaikų pėdutes išmindžiotas žemėje. Paleidžiu, paleidžiu, paleidžiu. Tik medžiams šnabždu, kad spinduliuotų, kad ateitų žmogus. Tai va, tokios ir būsenos. Svajoju, paleidžiu, pasineriu veiklose, sveikinu tylą ir vienatvę, uostau karklų žiedus. Stebiu žemę ir džiaugiuosi kiekvienu nauju pumpurėliu. Kai Tado nebėra ir šiaip ilgiau pagyvenus gamtoje, pradedu vis daugiau matyti, jausti, kas čia vyksta. :) Dabar prisimenu Aistę, kuri dieviškoje meilėje skrajoja. Tai ką, kas man belieka... :) na, ateiki, žmogau, ateiki, kad su tavim skrajoti, o ne dieviškoje meilėje :D Dievas savų reikalų turi, o aš savų :D o šiaip žinau, nepriforsuosi ir neprikontroliuosi šitų dalykų. O į internetinius portalus lysti man nedrąsu. Pasitiki gyvenimu ir džiaugiesi tuo kas yra, nors kartais, oi kaip norisi truputėlį gyvenimui įspirti gerai į užpakalį ir dar pakratyti :) na tai va, tokios šiandieninės problemos. Džiaugtis tyla ir dieviška meile, na ką, nėra taip blogai, tik oi, kai myli tai gyvybė kaip koks šaltinis sruvena. O kai abu myli, tai ir upės susikuria su žuvimis ir vaivorykštėmis. Tai va, aš neturiu dabar žmogaus, o jūs, kas turit, tai davai mylėkit visą širdimi ir už mane :D
Gražios dienos :) Milda
0 Comments
Vis susiduriu su žmonėmis, kurie idealizuoja mano ir Tado meilę. Lygina ją savomis, lygiuojasi ir svajoja taip pat mylėti... Tai va, šiandien noriu apie tai parašyti. Taip, mūsų santykiai klostėsi labai lengvai ir mes buvome labai panašūs, bet vis dėlto po trijų mėnesio būvimo kartu ir mano eilinio supsichavimo metu, kad namuose yra labai svarbi estetika, buvo iškeltas klausimas, ar mums pakeliui. Tiesa, to vieno karto ir užteko. Daugiau niekada klausimas nebuvo iškeltas, mano estetikos kaprizai sumažėjo, o Tado pastangos padidėjo. Esmė tokia, kad nebuvom mes tobuli ar labai pažengę. Turėjom savo minusų, ir kiek buvo anksčiau santykių, nei vieni neišsilaikė... Taigi... :) O štai būdami kartu atidavėm save vienas kitam ir visada vienas kitą keldavom. Visada jaučiausi esanti pati gražiausia ir geriausia jo akyse. O man, net nekildavo klausimas, štai, dievas jis vaikščiojantis ant žemės. Ir vietoj to, kad aiškintumėm vienas kitam ko mums vienam iš kito reikia, tiesiog atiduodavom visą save. Kai žiūri į žmogų mylinčiomis akimis, tada jis atsiskleidžia ir užauga. Moterys, žiūrėkit į savo vyrus mylinčiomis akimis ir užauginkit jiems sparnus. Manęs pavyzdžiui visiškai nemotyvuoja kritika, neturiu aš kario gyslelės. Tad ir vyro nekritikuoju. Tiesa, jei jums santykyje kažkas netinka, tai būtina išsakyti, tiesiog reikia sulaukti tinkamo momento (važiuojant mašina tokių dalykų daryti tiesiog negalima). Būti tyliom pelytėm po šluota ir apsimesti, kad viskas gerai, kai taip nėra, uždaro santykį. Būti reikia nuoširdžiai ir mylinčiai. Na, paskaitykit jūs "Anastasiją", kur nuostabi moteris įsimylį, na kaip čia švelniai pasakius, nevykėlį. O meilės energija mistiška, vaikšto kaip nori ir atsitinka su ja tokie dalykai. Ir ką? Ši nuostabi, stipri moteris ir toliau augina savo meilę, neišrašydama jokio čekio. Myli, nes myli ir dovanoji savo meilę. O visatos dėsniai sukasi savo ritmu ir viskas susidėlioja. Noriu palinkėti, niekada neprarasti vilties išlaikyti šeimą, mylėti savo vyrą ir auginti jam sparnus. Mylėkite be saugiklių, kad galite būti įžeista, išnaudota ar dar kaip... Mylėkite ir saugokite meilę. Ji kaip naujas šeimos narys, kuriuo labai reikia rūpintis ir kuris viskam suteikia prasmę. O vaikai, tai dviejų žmonių meilės materiali forma. Na, bet čia jau kita tema. :)
Nežinau ar būna gyvenime tobuli atitikmenys, kur viskas klojasi super lengvai. Bet žinau, kad galima pasirinkti žmogų, galima susituokti ir pasirinkti eiti per gyvenimą kartu. Galima sąmoningai auginti meilę ir būti drąsiu. Tiesiog svarbu eiti kartu. Kai žmonės visą dieną praleidžia darbe, atskiruose pasauliuose ir susitinka tik vakarais, sakyčiau, labai gerai jei dar nesusipyksta, juk tada ir vėl reikia iš naujo susiderinti atvykus iš skirtingų pasaulių... O kuo mažiau laiko praleidi atskirai, tuo mažiau ir derintis reikia. Bendros praktikos yra labai geras dalykas :) O dabar viską pamirškit ką skaitėt. Gyvenime reikia vadovautis tik savo galva ir prisiimti už tai atsakomybę :) :) :) Rankose laikiau dievą, glosčiau jo plaukus ir kiekvieną dieną meilės pripildytu žvilgsniu jis glostė mano judesius. Kiekvieną mano juoką, ašarą, užuolaidų plėšymą ir skrydį jis laimino savimi. Ir jei aš kada nors įkvėpsiu kitą žmogų jaustis tokiu mylimu, kokia jaučiausi su tavimi... Tai gali būti ir gyvenimo prasmė. Ar sakiau tau ačiū už tai, kad įkvepi mane gyventi... be saugiklių, dogmų, baimių. Atvira širdim drąsiai keliaut per žemę. Myliu tave, Taduk, ačiū, kad leidai prie tavęs prisiliesti ir nuspalvinai mano gyvenimą gražiausiomis spalvomis.
Pavasaris, tikras pavasaris. Pavasariniai darbai ir paukščiai, laukas, pievos, pirmosios garšvos ir kiaulpienės. Mmm... Buvau apsilankiusi vienoje sodyboje šiomis dienomis. Ten buvo lauko virtuvė, kabantys karoliukai, arbata ir juodas šokoladas. Viskas truputėlį kvepia seniena, o troboje nuimti tapetai ir rąstai gražiai matosi. Šviesos pritemusios ir viskas kvepia romantika. Romantika, mano žodyne, tai kai viskas žmogaus rankomis padaryta, o energija sodyboje džiaugsminga. Dažnai pati būdama sodyboje labiau mąstau apie tai ką reikia padaryti ir kaip čia viską sutvarkyti ir pamirštu tiesiog džiaugtis. Kai su Tadu gyvenome kartu, buvau įsitikinusi, kad reikia skalbimo mašinos, bėgančio vandens. O dabar atrodo, kad tereikia būti kartu ir kartu kurti svajones. Dabar iš viso kai kas pasikeitė... Dar prieš kelis metus, atrodė, kad vyras turi būti kažkoks tobulas, kažkoks ir toks. O dabar tiesiog klausausi širdies, ar ji virpa ar ne. Atsirado lengvesnis priėmimas, tuo tarpu, ji jau ne taip lengvai įsimyli kaip kadais ir tik vieną kartą suvirpėjo. Taip, yra vienas žmogus, kuriam ji labai prašosi spinduliuoti, o aš ją vis raminu... Nervina toks jausmas žiauriai :) atrodo, štai imtum už rankos ir bėgtum per pievas, bet ne, jausmas vienpusis ir ką dabar, per prievartą mielas nebūsi, tai ir raminu... burtais visokiais ją užkalbinėju. sakau, širduž, jei ne tai ne, pasitikėk gyvenimu, kai ateis laikas, tai ir ateis. Tačiau didelė pagunda pasvajoti, o kaip būtų, jei būtų... Pavasaris :) :) :) Grįžtant prie sodybos romantikos... Kuo daugiau "kultūros" sodyboje, tuo mažiau romantikos. Romantika kuriasi tada, kai savo rankomis viską džiaugsmingai darai. Vis bandau susikurti planą sodybos darbams... Tačiau, planai čia neveikia, o veikia pasivaikščiojimai ir vis kažko pajudinimai įkvėpti dabarties. Dabartis ir būvimas lauke kuo daugiau, štai kas kuria romantiką. mmm... romantika... Jaučiuosi, tarsi tai būtų mano pirmas pavasaris. Žiūrėjau mūsų vestuvines nuotraukas, žiūriu į jas, matau mus kaip simbolius, kad aš Milda, o tu Tadas. Tačiau nebesijaučiu ta moterimi nuotraukoje. Ji nuostabi ir tu nuostabus, tačiau jie liko praeityje. Tiesa buvau pirtyje prieš kelias dienas, pirtis atrodė rami, tyli, tik paskutiniam ratui atėjus, kai garai paslėpė pirtį naktyje ir šaltas vanduo bėgo plaukais, didelis jausmas perbėgo per mano kūną ir pažadino miške gyvenančius šauksmais. Džiaugsmingus šauksmus pakeitė ašaros... Jos bėgo ir bėgo, bėgo panašiai kaip tuo laiku, kai Tadas išėjo. Tačiau skirtumas buvo tas, kad jokių minčių nebuvo ir gaila nebuvo, o jausmas, kad galiu verkti iki pirmųjų gaidžių. Gerai, kad šalia manęs buvo labai supratingas žmogus ir galėjau jaustis laisvai. O pojūtis toks, kad kūnas žino, jis turi savyje informaciją, kuri atėjus laikui pasirodo. Šiuo atvėju ašaromis, kitais kartais ligomis. Šiandien nusiėmiau facebook'e, kad esu ištekėjusi... Prireikė laiko, kad tai padaryčiau. Vis dar turiu jausmą, kad nelabai žinau kas aš. Einu žingsniukais mažais ir stebiu. Stebiu. Džiaugiuosi pavasariu, tik kad labai norisi mylėti :D va taip ir būna, prisiskaitai Anastasijos ir žiūrėk, vienintelė tikroji prasmė dalintis meile ir kurti šeimą. Ir galima ieškoti tų prasmių kitur, ieškoti kitų stiprių patirčių ir vienai auginti savo asmenybė. O man labai gražu, kai du žmonės susijungia, džiugina vienas kitą, mato vienas kitą visumoje. Myli ir kartu auga, augina vienas kitam sparnus. Ir tai visai nereiškia, kad tada negali gauti vienatvės, ar kad laisvę prarandi. Iš tiesų, niekada nesu buvusi santykyje, kuriame nebūčiau turėjusi laisvės ar laiko sau... Mano meilė mane išlaisvino nuo visų dogminių gyvenimo būdų. Mano meilė visada leido man būti tuo kas esu ir ji man padėjo eiti link ten kur norėjau. Meilė neatima laisvės, ji ją suteikia, kad galėtum pilnai būti savimi. Taip, meilė gali būti ir dieviška, kai nebereikia vyro ir moters sąjungos, kai sąjunga yra tarp žmogaus ir Dievo. Tada skleidi savo meilę visam pasauliui ir gyveni visumoje. Galima, bet aš taip visai nenoriu, noriu pažinti savo vyro širdį pilnumoje, matyti jo akių spindesį vaikuose, kurie lakstys tarp giminės medžių ir su laiku augins savo vaikus. My face is mine. My hands are mine. My mouth is mine. But I am not. I am yours. - Captain Fantastic Vis mažiau norisi kalbėti apie jausmus ir vis labiau pasinerti veiklose. Štai vakar bitės apsiskraidžiojo, dūzgė, kalbino ir man suteikė įkvėpimą ir toliau tęsti tavo projektą, ieškoti būdų kaip joms padėti ir atstatyti. Taip pat Gamtos terapijos projektas po truputį po truputį juda į priekį.
O dabar šiek tiek apie jausmus :) :) :) bijojau, labai bijojau tave paleisti, nes bijojau, kad pamiršiu, kad nebeliks tavęs, o su tavimi ir manęs. Tačiau, kai tai įvyko, kai paleidau, tu tik išėjai keliauti savo kelionės, niekur nedingai... Tiesiog patapai draugu, broliu, artimuoju... O iš kitos pusės, vis tiek esi manyje. Kaip čia aiškiai išsireiškus? tiesiog mums būnant kartu įvyko visiškas susiliejimas ir tapome vieniu, tad nors tavęs fiziškai gal ir nėra, bet manyje gyvuoji tu. Aš pasikeičiau mums būnant kartu ir tapau mumis, tad ir toliau esu tas junginys. Sunku perduoti žodžiais kaip čia viskas tiksliai įvyko, bet viskas labai gerai. :) Kartais vis dar atsiranda didelis troškimas būti mylima ir taip labai norisi, kad vyras apkabintų, paklaustų kaip jaučiuosi. Na, bet ką dabar :) telieka pasitikėti gyvenimu ir stebėti, viena dieną kitas mylimasis ateis, apkabins ir susilies. O kai taip pasitikiu, tai ir ramu. Dabar įsikvėpiu veiklomis ir džiaugiuosi. Būna rytais prisvajoju vyrą, meilę ir vaikų, o po to taip ramiai po žemės skambesius pasileidžiu. Nežinau, koks čia teisingiausias būdas... Kartais stebiu ar ne per daug neužspaudžiu savęs, ar viskas gerai, kad neleidžiu sau savęs gailėti dėl praeities įvykių... Mažais žingsneliais, stebint etapus po truputį dėliojasi. Prieš savaitę su Rima pastebėjome gaisrą netoli nuo Melkio, tad suskubome padėti. Daug jausmų kilo važiuojant link vietos, ne tiek minčių įtampos, o kūno... širdis įsitempė, krūtinės lasta pradėjo virpėti... Mums privažiavus ugnis buvo užgesinta ir jokių nukentėjusių nebuvo, tik žolė nudegusi... Tai sužinojus, norėjosi ir verkti ir juoktis ir didis chaosas atsibudo. Kartais taip būna, šį penktadienį taip pat labai moteriška pasijutau, emocijos keitėsi kas valandą ir labai džiaugiausi, kai atėjo dienos pabaiga. Ir ne, tai nebuvo moteriškų dienų įtaką, gal pilnaties ar šiaip visuotinio nukvakimo :D Taigi, tiek apie jausmus. Manau, kad dabar labiau persikelsiu į https://ridvoniskiai.weebly.com/ kur bus galima sekti "Gamtos terapijos" namelio augimą, bei kelminės bitininkystės procesus. Visi, norintys prisidėti prie šių projektų, eate labai laukiami. Gražaus ir šilto pavasario :) :) :) Milda |
Archives
July 2020
|