Labas, Taduk, Oi kaip pirštukus skauda po šiadieninės gitaros pamokos. Dvi valandas grojau ir daug išmokau, net vieną bar akordą... fis mol... :) mokiausi nirvanos dainą "come as you are". Dabar aš esu cool :) O šiaip tai dabar mokinamės "Odę džiaugsmui" arba Europos Sąjungos himną. :) Na ką, paveikė mus vakarietiška kultūra, kur dėsies. O šiaip tai labai smagu šį kūrinį groti kartu. Vieni gali groti solo partiją, kiti ritmą, o treti bosą. Fainai, tik smilių truputėlį maudžia spaudant klavišus klaviatūros. :) Džiaugsmai. O su Inutės pagalba galima visas dainas paprastais akordais groti, o Donatas, tai tikras įkvepėjas, varo kaip koks profas ir rodo mums ateitį :)) Buvo puiki diena. Vakar ir šiandien pabudau labai laiminga. Vis pasiklausau rytinių paukštelių giesmių ir palaimingai paguliu. Tik kaip vakar viskas visiškai nesidarė, tai šiandien viskas pasidarė :) Taigi, nuvažiavau į lentpjūvę ir prisirinkau pjuvenų, nuvažiavau į seniūniją ir susitariau dėl lapų, namuose pasruošiau duonelę džiovinimui, atsinešiau vandens, pažirniavau, susirinkau dumplainius ir truputėlį paravėjau, apžiūrėjau kai kuriuos augalus, išsimaudžiau, taigiukus paniurkiau, pasiruošiau dailės pamokai. Va. O po to važiavau į mokyklėlę, sulaukiau mokinukų, kurie grįžo iš žygio. Jie matė angį ir buvo mažumėle pavargę, bet labai laimingi. O kokie nuostabūs vaikeliukai, tokie šiltučiai visi. Mmm, įdėsiu nuotraukėlę ką šiandien darėm. Papuošėm mokyklėlę, bandžiau privesti vaikus prie minties, kad svarbiausia žmogaus užduotis, tai tobulinti savo gyvenamąją aplinką. Tobulinti galima įvairiai: būnant draugiškais, padedant vieni kitiems, sodinant medžius, na, ir štai tokiomis dekoracijomis puošiant mokyklėlę :) lai ši girlianda jiems tiesiog tai primena, kad savo mintimis, žodžiais ir darbais jie gali gerinti aplinką. Na, o po visko nuvažiavau pas Ernestą. Pasikalbėjom ir aš visą laiką valgiau. Tik dabar grįžusi namo tai supratau. Tadai, tikrai, aš visą laiką valgiau. :) hm... na, ką darysi :) toks jausmas, kad netelpu savyje, na, bet ryte turėtų būti geriau. Gera buvo pasakoti jai apie tai koks tu tobulas. O ir mes pačios labai fainos. Pasidžiaugėm savimi ir kiek daug kartu padarėme. Prisiminiau, kai pirmą kartą pas ją atvykau ir kaip pradėjome kurti mokyklą. Kaip skambinėjome visiems ir tvarkėm reikalus, neturėdamos nei žalio supratimo, kaip tai reikia daryti, tačiau kartu jautėm, kad galim kalnus nuversti. Ir sukūrėm. Po to ir tu prisijungei. :)
Taduk, myliu tave :) Rytoj atvažiuos keli žmonės patalkavoti. Gal jau ir tipio ruošimas prasidės :)) Laiminga aš po šios dienos, jaučiuosi žvali :) O kad aš taip nepergyvenčiau, kai nieko nesidaro. Juk tikrai yra nuostabi veikla tiesiog stebėti debesis ir svajoti. Na, tuoj ateis žiema ir tada tik tokiomis veiklomis ir reikės užsiimti. Žiema kaime. Šiais metais truputėlį nerimauju, kaip ją reikės pragyventi. Žiema kaime, visai kitokia nei žiema mieste. Viskas sulėtėja tūkstantį kartų ir intravertiškumas užima viršų. Cika žiemą patamsės, o taigiukai jau pupsės naujuose namuose. Na, bent jau Taiga tada mažiau valgys. Dabar ji suvalgo po 500g jautienos faršo kasdien. Sekmadienį Bekupės bendruomenės centre bus rodomas Šarūno Barto filmas, tai va, jei bus noro, bus galimas nuvažiuoti. :) Miegelis jau ateina... :) Labanaktis, mylimuk, Skraidžioji :) Milda Jau tuoj bus septynios savaitės, atrodo, kad gyvensiu :)
0 Comments
Taduk, labas :)
Šiandien man niekas nesidarė. Nuvažiavau į lentpjūvę pjuvenų, tai prieš mano nosį sunkvežimis viską susikrovė... Nuvažiavau į seniuniją, nes noriu, kad man lapų atvežtų medelių mulčiavimui, tai kažkokie žmonės taip ilgai ten kalbėjosi, kad neužteko kantrybės laukti... Nuėjau į vaistinę vatos nusipirkti, tai ji kažkodėl dvigubai brangesnė negu Vilniuje, tai nepirkau... Taip nieko nepešusi grįžau namo, prisivalgiau aviečių ir nuėjau filmų žiūrėt. Visai nebuvo jėgų eiti į daržus... Šiaip šiomis dienomis mažai motyvacijos veikti. Tačiau ryt nusimato keli darbai, o šeštadienį talka, tad tikiuosi sumotyvuos mane tai pakrutėti :) Vakare dar nuvažiavau į Vilnių, nusipirkau naują bateriją telefonui. O šiaip tiesiog reikėjo išvažiuoti, prasiblaškyti... Kad visai neištirpčiau namuose... Vėl aplankiau tėvus :) Mašiną teko palikti prie vartų, tai dar ir pasivaikščiojau truputėlį. O viskas aplink taip trapu, atrodo, kad mirtis visai šalia. Kad ji visai netyčia ir netikėtai galėtų pasiimti. O gal ji nieko neima ir gal visai jos nėra. Tačiau, tik būtis galėtų visai staiga pasikeisti ir tektų pereiti nežinomybės ir žinojimo klodus... Trapu, tiesiog trapu :) Vėl turiu ieškoti būdų kaip išbūti ramiai... Ai, Tadai, pasiilgau tavo apsikabinimo. Žiauriai, tiesiog žiauriai... Ir dėl to kad labai ir dėl to, kad plėšo iš vidaus... O dabar dar niekas nesikeičia. Arba keičiasi taip lėtai, kad vos pajuntama. Nepraeina nei ta meilė tau, nei skausmai, nei prisirišimai... Nieko negaliu paskubinti. Tai ir leidžiu dienoms slinkti. Kartais pradedu jaudintis, kai pradedu galvoti kaip čia kas gyvenime... Pilve drugeliai ir laumžirgiai pradeda skraidžioti. O po to pagalvoju, kad kam čia jaudintis... Viskas susidėlios geriausiu įmanomu būdu. Na, dabar truputėlį neaiškus periodas, o po to viskas išsigrynins ir sustos į savo vietas. :) Nemėgstu aš tų neaiškumų, na bet ką dabar :) ne juose esmė. Daugiau esmės yra augalų glostyme. O vakar visai netoli namų sutikau kiškį, lapę ir stirną. :) Tuo tarpu naminiai gyventojai, taigiukai, labai juokingi. Vaikšto kaip cepelinukai ant degtukų ir vartosi. Tokie nerangūs, nerangūs :) Tai, gal ir tiek :) reikėtų kada užrašyti tos nakties prisiminimus ir šiaip, nes atmintis pradeda žaisti savo žaidimus ir labai daug kas pasimiršta... Labanaktis, Tadai, Milda O skaitantiems, tai šį šeštadienį, nuo ryto lauksiu svečių, kurie norėtų pasidarbuoti. Rinksime obuolius, ruošime daržus pavasariui. Na o jei darbų bus per mažai, bus galima ruošti kartis tipiui, kuris stovės Gamtos terapijos erdvėje. :) Jei bus noro galima pasilikti ir keliom dienom. Mano numerį galite rasti konaktų skiltyje, o gyvenu netoli Giedraičių. Labas, mylimuk,
Kai daug visko vyksta, nespėju nei prisėsti, parašyti. O vyktsa visko įvairiai... ir išorėje ir viduje. Daug minčių praplaukia, pamąstymų, daug pamirštu ir lieka tik dabar. O vis dėlto, prieš kelias dienas paskendau tavo rašliavose. Kadangi panirimas užtruko, tai likau miegoti namuose - urve. O mintys ir sapnai buvo apipinti tavo balsais. Taip visą naktį ir prabudravau besikalbėdama su tavimi. Kalbėjomės apie pasaulius ir esmes, o dabar nieko neprisimenu. Tikiuosi, kad bent pusė į pasąmonę įsirašo. Šiomis dienomis vėl sugrįžau prie temos apie vertinimus ir kitų žmonių problemų sprendimus. Priėjau prie tos pačios išvados, tik dar giliau išjaustos. Na, štai, pavyzdžiui. Žmogus man papasakoja savo istoriją, kažkas sudėtingo pas jį vyksta (o vyksta pas visus, nežinia, kažkokie keisti laikai, bet tikrai pas visus problemų yra. Tik kaip žmogus pasirenka jas spręsti, tai jau asmeninis reikalas. O čia pasirinkimų būna ir labai gerų). Galiausiai žmogus nori, kad ir aš pasidalinčiau savo pamąstymais, kas irgi yra gerai. Tačiau didelė problema atsitinka tada, jei žmogus pradeda galvoti, kad kiti turi geresnius sprendimus jo situacijai. Sprendimas gal ir geriausias bus kito žmogaus patartas, tačiau jis niekada nebus geriausias iš esmės, jei žmogus sprendimo neišjaus pats. Mano manymu, yra daug svarbiau šiame pasaulyje patiems išjausti pasaulį esantį aplink mus ir patiems priimti savo asmeninius sprendimus, kad ir kokie nesąmoningi jie kartais atrodytų. Tačiau tik taip besielgiant psichologija gali susitvarkyti ir pasidaryti įgali. Tokiu atvėju turėtų dingti ir dar vienas pomėgis - spręsti kitų problemas ir vertinti kaip kas pasielgė. Kai pats tampi atsakingas už savo veiksmus pilnai, supranti, koks iš tiesų didelis ir svarbus tai žaidimas. Koks kartais jis be galo sudėtingas, tačiau tai padaręs pradedi labiau suprasti žmones esančius aplink. Gyvenant taip, tikrai nesugalvosi teisti kitus už jų pasirinkimus. Žinoma, kai atrandi kažką gero, dalintis reikia. O ar žmogus tavo patirtį panaudos ar ne, tai jau jo laisva valia. Tai va, sprendimus žmonės turi priimti patys, o dar gerai būtų, kad mes būtumėm gyvi ir gajūs kaip gamta, tai net ir rudenį nusispalvotumėm gražiausiomis spalvomis (žinoma, čia tik laukiuose ir miškuose taip būna. Miestuose viskas tik dar labiau nupilkėja ir reikia degioti visokias lemputes, kad būtų gražiau. O čia ir taip labai gražu, atsiguli pievoje naktį ir stebi krentačias švieseles, keliaujantį mėnulį ir gali kurti žvaigždynus ir pavadinimus, bei svajones. Tai va, reikia į gamtą :) ). Tai čia šiaip mintys plaukia tokiomis kryptimis... O man gera, net kai matau, kad žmonės neteisingai elgiasi, reaguoju ramiai, nepriimu asmeniškai, tiesiog praplaukiu, suprantu iš toliau, kiek galiu - padedu. Gera, man tai taip pat nauja. Ne visada man išeidavo taip ramiai, be pykčių, o dabar išeina. Gal ir tai pasikeis :) Šiandien nusipirkau bilietus į Estas Tonne koncertą ir tėvai eis su manimi kartu. Ryte buvome su tavo tėveliais pas notarą nuvažiavę. Nesutiko jie už mano pasiūlytą kainą parduoti žemelės. Man nepatinka, kad turiu dėl savo namų derėtis, išsipirkinėti... Ką darysi... Tikiu, kad vieną dieną priimsim sprendimą ir bus visa ši žemė mano. O dabar yra kaip yra :) O yra visai gerai, gražiai pasibuvome, prisišnekučiavome, o atsisveikinus tavo mama paglostė mane kaip savo vaiką, šiltai ir pajutau, kad jai rūpiu. Mano širdis suvirpėjo. Gera, kai taip gražiai ir artimai. Kažkaip visai ramu. O žemė, na galvoju, kad ji ir pati turėtų susiorganizuoti, kad mano būtų, nes juk aš ja ir rūpinsiuosi, o ne kas kitas. Virgis šiandien rulonų atvežė, sakė, kad jie visiškai ekologiški. Tai dabar jau bus galima daržus mulčiuoti. Šį šeštadienį kaip tik nusimato talkelė. Arvydas nori užsiimti obuolių rinkimu, o man gal motyvaciją su daržais atsiras. :) Po šitų dienų tai nelabai darbuojuosi. Lakstau ir virškinu, o daržai toli. Užtat žvakelė rytoj jau turbūt sudegs. Net truputėlį nerimauju. Dienos gražios, šiltos. Prifolosofavau čia, o dabar galvoju, kam čia? Štai šviečia žvaigždės lauke ir gera. Taigiukai puškuoja ir šilta širdy. O ten tie pamąstymai, parašiau, tai parašiau. O gali būti visaip. :) Tad visai nesvarbu. Gerai pamąstyt, o štai daug svarbiau kaip darosi :) Šį vakarą buvau pas savo tėvelius. Tėtis labai kruopščiai stato priestatą, jaučiasi jo išglostymai, o su vaikais dalinomės prisiminimais. Prisiminėm kaip jie gimė, augo. Liepa man labai didelė, ji nuostabiai gražiai dėsto savo mintis, įdomu jos klausytis. Apie mokyklą pripasakojo, kaip ten kas su kuo :) tai dabar žinau :) Labanaktis, mylimuk, Milda Cikorija su vaikais... Kasdieninis vaizdelis :) Labas, Taduk :) Šiandien buvo saulėta diena, o savaitgalis pilnas.... maloniai pilnas :) Penktadienį turėjom kūrybos pamokėlę su mokinukais, vėliau buvo gitaros pamokėlė, o dar vėliau lygės ir derliaus šventė. Kas man patiko per šią šventę? Na, man labai patiko mūsų gitaros klubo pirmasis pasirodymas :) Grojom Landsbergio "Obuoliai". Pasikabinau gitarą ant kaklo ir jaučiausi kaip tu per mūsų vestuves. Labai laiminga, žaismingai besimaivanti. Tadai, pasižiūrėk :) O po to atėjo šeštadienis, keli taigiukai jau atsimerkė. Cika vis apsikabinusi mažuliukus. Tomui gimė septyni šunyčiai, tai vis paskambina pasidalinti naujienomis. Šeštadienį nuo pat ryto ruošėmės pirtelei. Apėjome visas žemes ir radome Gamtos terapijos erdvėje puikią vietą pirtelei. Vėliau atvyko Jovita, dar vėliau Vaida, o pakutinis atvyko tėtis. Gera buvo ruoštis pirtelei, tokia visai kitokia veikla. Tarsi praktinė, tačiau visai nepraktiška. Miške prisirinkome sausuolių ir lazdynų, mūsų žemėje radome akmenų. Gera leisti pasauliams susiliesti ir turėti pakankamai erdvės atitolti. Prisipildyti saulės spindulių, miško kvapų ir pievų paglostymų. Pirtis. Tarp pirties ir ugnies buvo vėžliukas (molinukas). Vaida pasiūlė uždegti žvakelę dvaselėms, žmonėms, kuriuos mes norėtumėme pasikviesti, kad jie būtų kartu šį vakarą. Nenorėjau tavęs kviesti... pasidarė liūdna. Kodėl nenoriu tavęs kviesti? Gal norėjau šios patirties tik sau, pajusti save be tavęs. Dar nesi tu tik angelas, dar kalbu apie tave tarsi tu vaikščiotum šia žeme ir bet kada galėtum sugrįžti. O gal su tavimi nebūtumėm ėję į tokią pirtį... Vaikščiotumėme po žemes, glostytumėme medžius... O gal ir būtumėm sudalyvavę. Dabar Gamtos terapijos erdvė įsukta. Ji pradeda veikti ir kviestis žmones. Gal kada moterišką pirtelę pasidarysime :) Taduk, kai pirmą kartą buvau tokioje pirtyje prieš kelis metus - labai norėjau tokią pirtį vesti. Šį norą buvau tiesiog paleidusi, o štai, dabar, pas mus stovi tokia pirtelė ir tikrai galėčiau ją vesti :) pažiūrėsim :) Pirtis buvo nuostabi, įėjusi į ją visą save palikau už durų, viską palikau, viduje buvome apie 3-4 valandas. Gera buvo būti tamsoje, visai nesudėtinga. Dainos liejosi ir pildė vidų. Po visko susirinkome trobelėje. Visi susinešėme labai sveikų skanumynų (džiovintų bananų, moliūgų, mėlynių ir t.t.). Valgėm tol kol miegas pradėjo imti viršų. Naktis buvo žvaigždėta, prieš užmiegant pamačiau kelias krentančias žvaigždeles, kelioms ašaroms leidau nuriedėti. Atsiprašiau, paprašiau :) Šį rytą pasikalbėjau su Sauliumi. Atvirai ir iš širdies. Ačiū jam už tai, kad jis viską moka taip gražiai priimti. Man tai padėjo viską labiau suprasti ir išjausti, bei paleisti. Matai, panašūs jūs man truputėlį ir visą meilę, kuri neturėjo kaip realizuotis... man norėjosi dovanoti jam. Ar tai dėl to, kad jam ar dėl to, kad jame randu dalelę tavęs... Turbūt dėl abiejų priežasčių. Šis jausmas mane stebino, truputėlį kankino. O kaip taip gali būti? Juk tu išėjai visai neseniai? O iš tiesų, tai tiesiog buvo... yra dovana, kuri man parodė, kad gyva mano širdis, kad ji gali atsiverti, ji gali mylėti. Kai tu išėjai man buvo baisu, kad aš daugiau niekada... Tad ačiū už šią dovaną. Tačiau, kad būti su žmogumi reikia matyti tik tą žmogų, o ne atspindį kieno nors kito. Aš atsiprašiau, kad aš taip... Nesąmoningai tai dariau, tarsi bandžiau taip laikytis kranto... O vakar vakare prisiminiau, koks tu buvai, kai mane pamilai. Skrajojom abu ant sparnų ir norėjome visada viską kartu... kurti, bėgti, juoktis, tylėti. Toks tas jausmas, kai įsimyli. Abipusis. O vėliau jis tik auga ir tvirtėja... Grįžtant prie rytinio pokalbio... Buvo aišku, kad šis mano jausmas buvo vienpusis ir su visa pagarba jis tai išsakė. Ačiū. Dabar lengva paleisti ir suprasti, kad dar ne laikas tokiems jausmams. Dar ne... :) Vakar naktį pajutau, kad ir tu manęs dar nepaleidi :) Tadai, kaip čia taip? :) Šiandien pagaliau pasidarė ramu, anksčiau nežinojau kur visas šitas dvejones ir nesusipratimus dėti. Dabar viskam atsirado vieta ir lengvumas. O atvirumui galėčiau kurti dainas. O, atvirume, kaip gera gyventi su tavimi. Kaip viskas aišku ir lengva pasidaro, kai atvirai galiu išsakyti savo jausmus. Kiek daug nereikalingos energijos susitaupo, kai nieko nebelieka paslaptyje. Taduk, tu prisimeni, kai mokykloje vyko europinė eko konferencija? Mes ten susipažinome su tokiu Thomu. Labai simpatišku vyru iš Vokietijos. Ilgi plaukai, laimingos akys, švelnus balsas... Tai buvo šaltasis metų laikas. Pajutau jam artumą, mes apsikeitėme kontaktais. Jis man siuntė gražias dainas ir pasakojimus apie savo sapnus, o aš tas dainas dainavau. Apsikeitėme keliais laiškais. Po savaitės su tavimi ėjome į pirtį... Papasakojau tau apie susirašinėjimus ir kad man tai sukelia pakilių emocijų... Tik nežinau kur jas talpinti. O tu truputėlį sujaudintas, tačiau ramiai paaiškinai, kad man trūksta romantikos mūsų santykyje, dėl to ir priėjo šis vyras prie manęs. Jei aš būčiau pripildyta, jis nebūtų priėjęs. Nusprendėme pasidaryti pasimatymus, kurių metu nekalbame apie mokyklą, pirtis ir buitį, o jautriai išjaučiame vienas kitą. Thomui atvirai parašiau, kad šie susirašinėjimai man netinka, kadangi jų metu jaučiu jam jausmus, kuriuos noriu skirti tik savo vyrui. Daugiau jam ir neatrašiau. Jis kelis kartus dar parašė. Jo rašymai pasidarė atviresni, konkretesni - apie meilę visiems ir poreikiu ja dalintis. O mano požiūris kitoks, aš noriu savo meilę skirti tik savo vyrui ir su juo kurti šeimą. Gera, kai taip atvirai. Gera taip atvirai su tavimi ir su visu pasauliu. Ačiū tau, Tadai, kad to mane išmokei. Jei mes visi būtumėm atviri - sutaupytumėme labai daug energijos, priimtumėme sprendimus greičiau ir efektyviau. Lengviau priimtumėm ir paleistumėm. Saugokime vieni kitus. Toliau apie nuostabią šiandieną :) Su Vaida pasivaikščiojome iki Giedraičių. Giedraičiuose buvo turgelis, kur Vaida rado jai patinkančią medinę apyrankę už 30 centų, tačiau mes turėjome tik kortelę, tad nuėjome į koopsą, kad išsiimtumėme pinigų, o pas juos pinigų nėra. Ir ką tu sau galvoji? Pardavėja tiesiog pasiūlo mums 30 centų. Maždaug še turėkit. Dėkingos pasaulio stebuklams, pasišokinėdamos keliavome namo. :) Vėliau atvyko Inutė su Joringiu. Ina mane supažindino su kai kuriais mūsų augalais. Niekaip nesugebėjome rasti ievos prie daržo. O obelų nuo kriaušių aš beveik neatskiriu. Su slyvomis situacija taip pat sudėtinga. :)) Na, su laiku... Šiandien visko prisirašiau ryt darysiu vizitacijas ir bandysiu surasti skirtumus. Saulė man nurausvino skruostus, o vakare mama su spalvinukais ir Liepa atvyko pasidžiaugti mažaisiais šuniukais. Prisifotografavome ir nukeliavome į Gamtos terapijos erdvę. Šiandien Ernestos gimtadienis. Daug čia visko privyko, bet viskas į gerą. Pojūtis lengvas ir malonus. Mačiau jauną mėnulį ir vieną žvaigždyną pavadinau laumžirgiu. O Sietyno žvaigždynas puikiai matosi. Na, atrodo, papasakojau viską, kas svarbiausia. Pavargau, einu miegoti :) Labanakt, mylimuk. Myliu Milda Kelios nuotraukos iš šių dienų Labas
Pasiilgau tavęs... Mano širdy daug meilės, o tavęs nėra... Šiandien po miegų grįžau namo, turėjau planą išravėti braškes. Planuoti dar negalima. Neturėjau visiškai jėgų ką nors veikti. O pagalvojus apie veiklą tik dar labiau norėjosi pasislėpti. Tad susisukau į kamuoliuką, užsiklojau dekiuku ir žiūrėjau kaip už lango lyja. O lijo šiandien visą dieną. Liūdesys persimaišė su lietumis ir ašaromis. Pašnekesiai ir stebėjimas, stebėjimas. O po pietų nuotaika truputėlį pagerėjo. Telefono ekranas nebeveikia, tai nebegalėjau nei paskambinti, nei atsiliept... nieko. O man ta idėja - būti be telefono- visai patinka. Deja, dabar įsidėjau kortelę į tavo nokia. Tai ji kažko šnypščia, kai kraunasi. Cika ją stebi kaip kokią pelę, bet susidomėjimas greitai išblanko. Buvau šiandien mieste, katedros aikštėje buvo renginys "Dainuojanti Lietuva". Sutikau Titą, Giedrę, Tomą... Giedrė apibėrė mane gražiausiomis žiniomis. Per daug čia nesiplėsiu kas ir kaip, vis dėlto žmonių asmeninis gyvenimas. Bet viskas apie esmę ir labai gerai. O dainuoti buvo gera. Tik kai dainavom eisva mudu abudu, ašaros liejosi. Prisimenu kaip dainavom šią dainą per vestuves, o jos žodžiuose glūdi svajonės. Nieko, aš jau po truputėlį susitaikau, kad nesu mama. Tik kai skaitau mūsų giminės knygą, širdį paspaudžia. Ją rašydama jau buvau mama. O dabar, kas aš? Taduk, tarsi vėl turiu ieškoti savęs iš naujo. Puikiai buvau tavo žmona, mūsų namų fėja, deivė. O dabar esu pilna meilės, pilna skausmo, dėkingumo, liūdesio. Aš Milda, aš didelė ir labai trapi. Myliu tave, Taduk, labai myliu. Kaip viskas būtų paprasta, jei sugrįžtum. Žvakė vis dar dega. O šeštadienį Gamtos terapijos erdvėje indėniška pirtis. Vakar jau atkeliavo dekiukai ir kažkokie keisti pagaliai, gal ragai, dabar sudvejojau. Kelionės. Močiutė ryt ryte su Angėle išvažiuoja į Krokuvą. Jos jau seniai norėjo ją aplankyti, tad pagaliau :) Sakė Krokuvoje yra du pasaulio stebuklai :)) Sėdėčiau su tavimi ir stebėčiau lietų ir mums daugiau nieko nereikėtų... Laikytumėme vienas kito ranką ir džiaugtumėmes, kad mūsų žemėje yra rojus. Labanaktis, Milda Labas, Taduk,
aš čia. Taiga guli man prie kojų, o Cika laižo, tvarko mažylius... auklytė :) Mm... Šią naktį miegojau pievoje, dangus buvo giedras, o mėnulis pasislėpęs už horizonto. Daug žvaigždių suskaičiavau, daug norų sugalvojau krentančiomis. Ilgai negalėjau užmigti, o atsikėliau gan anksti. Jaučiausi pailsėjusi. Naktis buvo šilta ir rami. Jokie vakariniai vėjai netaršė sapnų. O sapnų buvo. Buvo daug vandens, žaidimai, buvo ir vyras... Vyras buvo iš praeities, keista, kad jis... O žaidimai buvo su tavimi, tokie, kuriuos žaidėme mūsų prūde. Visokie nardymai, adrenalinas ir labai skambus juokas. Gera buvo, labai linksma. O ryte visokiausi paukšteliai skraidžiojo virš galvos, grupelėmis ir po du. Atsibudau laiminga, prasibėgau ir jaunaties proga panėriau kūdron. Bandžiau surasti gerąjį peiliuką panėrusi, kurį vakar beplaunant indus pamečiau ir kempinę, kuri puošia dugną jau keletą parų. Paieškos buvo nesėkmingos... Tik tikiuosi, kad niekas nesusižalos :)) O indus kūdroje man plauti patinka. Primena skautų stovyklas. O tada ir iš šulinio vandens mažiau temptis reikia :) Šiandien pasidariau super kokteilį su avietėmis, aronijomis, kiaulpienėmis, kanapių proteinu ir vasariniais obuoliais. Mmm, net nufotografavau, galvojau įdėsiu. Tačiau nuotraukoje šis skanumynas atrodo kaip paprasčiausia pliurzė ir mano fotografiniai sugebėjimai visai neperduoda šio skanumyno skonio. Tad teks pasikliauti raidėmis. Vakar diena atrodo taip toli... O ji buvo. Mąsčiau apie filmą "Lawrence of Arabia". Buvo ten vienas dalykas, kuris užkabino... Tai, kad jis pats rašė savo istorija ir jokia "ranka" neparašė jo už jį. Ir už nei vieną iš mūsų niekas nieko neparašo, tiesiog pritrūkę gyvybiškos energijos mes nustojame patys kurti savo gyvenimą ir pasileidžiame dėsningumų upe. O iš tiesų, kiekvienas iš mūsų esame savo likimo kalviai ir patys renkamės kaip norime gyventi. O skaitant knygą "Voldenas arba gyvenimas miške" kita tema iškilo - atsiskyrėlio gyvenimas. Nei Henris, nei Into the Wild herojus, nei tu nenorėjote būti atsiskyrėliai ir visai ne tame buvo tokio gyvenimo esmė... Esmė labai paprasta, gyventi pagal gamtos sistemą ir gyventi laisvai, laisvėje, o ne būnant sukaustytam dirbtinių sistemų. O jei ne sukaustytam, tai gaunant įtakos... O šiaip bendrauti jūs visi mėgot, net labai. Tiesiog gyvenimo kokybės norėjosi kitokios. Ir man gyvenimo kokybės norėjosi geresnės. Dabar bendrauju giliau. Tiesa, žmonių kiekis nesumažėjo mano gyvenime, gal net kaip tik padaugėjo. O prisideda ir tai, kad žmonės, kurie pas mane atvyksta bendrauja atvirai. Ne visi ir ne visada, žinoma. Tačiau palyginus su bendravimu Nyderlanduose, kai pastoviai sukdavausi tarp daugybės žmonių, tai dabartinis bendravimas man daug labiau patinka. Dabar aš turiu tikro laiko sau ir tikro laiko žmonėms. Tai ne atsiskyrėliškas gyvenimas, tiesiog kokybiškas. Tęsiant apie kokybišką gyvenimą... Vakar įvažiavau į griovį, tad Petras su traktoriumi traukė mane. Karklai išlaužė rato apsaugą, tad šiandien Paulius viską patvarkė. Dar pasikalbėjom apie bites, tai sakė, kad jis saviškių visiškai negydo! Turi šešias šeimas ir aplinkui visokių kaimynių yra. Ir ką, nieko, puikiai jo bitės gyvena. Tad viliuosi, kad ir mūsiškės gyvens. Tiems dadano aviliams gal kokius stogelius reikėtų pastatyti, nes nesugalvoju kaip kitaip juos apšiltinti... Gamtos terapijos erdvėje sugalvojau pastatyti tipį. Tai dabar įsivaizduok, indėniška pirtis, tipi ir tamsos (svečių) namelis. Puikumėlis. Jau erdvė pasisteminta ir žmogui papraščiau joje būti. Tik nenusprendžiau dar ar elektros reikia tamsos nameliui ir jei taip, kaip ją ten nuvesti. Šiandien pradėjau tvarkyti braškes, visai malonu jas ravėti. O tu sakei, kad ten pilna slyvų pridygę, tad aš tas slyvas persodinėjau. Atvažiavo Ieva man bevykdant šį puikų darbą ir sako ji man, kad čia avietes aš sodinu. Tai kad prisijuokėm... Sodinu skirtingus augalus (tarp jų buvo ir obelaičių ir slyvų), o aš visai nekreipiu dėmesio į skirtumus. Na ką dabar :) Užtat radom gervuogių, o aktinidijos puikiai įsiaugusios. Rapolas labai skaniai valgo avietės, net ir aronijas. Mm... ir gavome dovanų melisų krumą. O dabar jau temsta. Penktadienį mokyklėlėje bus lygiadienio šventė. Nusimato gražūs orai. O man reikia susidėlioti prioritetus, nes darbų daug ir nežinau kaip čia viską suspėti. O! Šiandien paragavau obuolį nuo iš sėklos išdygusios obels. Tai jos pirmasis derlius. Tadai, kokie obuoliai! Dideli, saldūs, raudoni, ak... Tobulybė absoliuti! Ji rudeninė. šiemet davė 10 obuolių. :))) O langelį iš tvarto išėmiau, kad malkos geriau vėdintųsi. O saulėgrąžos ruošia žiedus, tuo tarpu beržai jau pusiau pageltonavę. Keistenybės. Jaučiuosi maloniai pavargusi po šios dienos :) Bučkis tau, mylimuk, Mildutė :))) su jaunatimi viskas tarsi palengvėjo. atsirado jėgų toliau judėti į priekį Taduk, labas.
Ši diena tokia pati kaip ir orai... Ir nesuprantu ar tai nuotaikos daro įtaką orams ar orai nuotaikoms. Rytas buvo beveik giedras. Bėgant saulė šildė nugarą. Bėgti buvo lengva ir bandžiau tiesiog stebėti gamtą. Mintys vis nukrypdavo, bet pagalvojau, kad net apie gamtos terapijos erdvę nereikėtų galvoti. Galvoti reikia tada, kai jau pradėsiu kažką su ja daryti... Kad nenaudoti energijos avansu. Grįžus buvo gera. Kūdroje vanduo jau šaltesnis, truputėlį paplaukiu ir užtenka. Užtat išlipus šilta būna. :) Vėliau sekė rytiniai ritualai, bei buities apsitvarkymas. O tada pradėjo artėti lietūs. Atvažiavo Arūnas, bandėme atskirti mėlynasias nuo kaukazinių slyvų. Išsikasė jis kelias ir atsisveikinom. O ryt atvažiuos iš mezono įvesti internetą... Taip vis kažkas aplanko. Gal ir gerai... Neišeina dar man visai vienai. Antroji dienos pusė buvo pilna apatijos. Gyvybinės energijos trūkumas. Makaronų išsiviriau... O dabar lyja, stipriai. Bent jau naktys šiltos... Pažiūrėjau filmą "Lawrence of Arabia". Nieko toks, tikrais faktais pastatytas, tačiau neįkvepia manęs. Iš viso, šiandien niekas neįkvepia... O karai man išvis nesuvokiami dalykai. "He who fights too long against dragons becomes a dragon himself; and if you gaze too long into the abyss, the abyss will gaze into you." - Friedrich Nietzsche. Geriau jau Gandhi metodai... O šiaip, norisi, kad greičiau ši diena praeitų. Šiandien važiuojant į parduotuvę, net skaičiavau, kiek dar šios dienos liko... Kada jau būsiu pakankamai pavargusi eiti miegoti... Jaučiuosi išsibarsčiusi ir neišeina susirinkti... Energijos mažai, apatija. Bet ryt žada giedrą dangų ir gal vėl viskas pagerės. :) Stenguosi nesmerkti savęs už šią būseną, o tiesiog ramiai išbūti, išlaukti... Ir tai praeis. Šiandien klausiausi Sade. mmm, tačiau rytas, rytas buvo geras :) prisivalgiau aviečių, vienoj vietoj avietės buvo tokios didelės, kad aš jas užsidėjau ant pirštų galų ir viską suvalgiau, jaučiausi kaip Amelija :) Tadai, žvakelė vis dar dega. Cika auga ir murkia, o Taiga labai gražiai prižiūri mažiukus. Tadai, Taduk :) Tadai :) :) Taduk :) Tadai... Nenoriu apie tave šiandien galvoti... Labanaktis, Milda kaip tau pasakyt, kad su tavim, su tavim aš noriu būti... Labas, Tadai,
Šiandien visą dieną lyja, tad beveik visą laiką prabuvau namučiuose. Tačiau naktį praleidau pavėsinėje. Užtruko truputėlį, kol sušilau... Nėra tavęs, prie kurio galėčiau pasišildyti ir paverkšlenti, kad oi, kaip šalta... Nieko tokio, vis tiek pavėsinėje labai gerai. Pagaliau išmiegojau visą naktį netrukdoma miaukimų ir cypimų :) O šiandien įjungiau visus savo valios pajėgumus, kad nenuvažiuočiau iki norfos ir nenusipirkčiau kokio šlamšmaisčio... Matai, penktadienį suvalgiau kugelio, vakar bulvių košės ir po tokių maistų pradėjau jaustis alkana. Tuo tarpu, kai žaliavalgiškai ir savo maistu, tai soti jausdavausi. Tad šiandien tas alkio jausmas visą dieną lydėjo mane. Padėjo truputėlį mūsų avietės ir žirniai, tačiau sunku buvo... Vėl persiprogramuoti reikia. Nieko, surasiu aš tą balansą. Kažkaip man visai patinka, kai būnu su žmonėmis, tai valgyti su visais, o ne laikytis... Socialinės patirtys. Nors dabar jau antrą dieną vos prakvepuoju, sinusus skauda :) Na, kažkaip :) susidėlios... O šiandien dar apie kirmeles prisiskaičiau ir kad žaliavalgaujant 6-24mėn. jos prasivalo. O taip pat skaičiau, kad morkos ir burokai perkami parduotuvėse yra pilni švino... Kai pradedu mąstyti apie maistą, tai atrodo, kad vienintelis būdas išgyventi, tai augintis savo maistą. Arba tiesiog į viską žiūrėti paprasčiau... Šiandien dar peržiūrėjau du filmus "What the health" ir Into the wild". Geri filmai. Antrajame nuskambėjo frazė " happiness is real when shared". Tai va, aš irgi manau, kad žmogus gi labai sociali būtybė. Gera pabūti vienai, suprasti kas ta vienatvė, o po to dalintis reikia. Turėti bendraminčių, kurti šeimas, auginti vaikus, mylėti. Svajonės. Kokios mano svajonės? Dabar net truputėlį nedrąsu svajoti, nes viskas truputėlį neaišku... O šiaip tai tos didžiosios svajonės, tos, kur pačios svarbiausios, labai paprastos, o gal ir pačios sudėtingiausios, nes iš daug visko susideda. Tačiau šitos svajonės dar nusikelia į ateitį. Kai vėl nauji pajėgumai atsiras. Meilė, šeima, namai. Anksčiau man atrodė, kad labai svarbu save realizuoti veiklose, sociume, įrodyti savo vertę. O dabar svarbiausias dalykas man šeima. Mielai užsiimčiau tik meile, vyru ir vaikų auginimu. Ak, nors nežinau :) Prisimenu, kai su tavimi buvo jau paskutiniosios savaitės, tai jau kūriausi sau naujus planus, veiklas :) Mąstau vis apie Gamtos terapijos erdvę, apie namukus. Šiandien kalbėjau su Sauliumi, sakė, kad vilnonių dekučių turėtų būti šeštadieniui. Tai jau laukiam. :) Dabar mokinuosi rusišką dainelę, gal taip ir rusų kalbą pramoksiu, po vieną, kitą dainelę. :) O mūsų pievose pražydo balta gėlė, kurios nėra knygoje "Lietuvos žaliasis rūbas"... Tai tik džiaugiuosi, kai ją praeinu ir tiek :) Taigiukai jau dvigubi, pilvukai dideli, storutukai. Krosnelė pakūrenau, kad jiems šilčiau būtų. Šiandien tave jaučiu mažiau, tačiau vis dar ilgiuosi. Mylimuk :) Norėčiau su tavimi dalintis džiaugsmais. Ak... Skaudu, man vis dar skaudu. Šilta šiandien. Tavo marškiniais apsivilkusi pasivaikščiojau. Tais lininiais marškinėliais, kuriuos man paskolinai pirmąją naktį, kai kartu miegojome. Tai ir šiąnakt juos apsivilkusi miegojau, norėjau užsidėti maikutę kvepiančią tavimi. Tačiau tavo kvapas labai stipriai veikia mane, net nežinočiau kaip įvardinti kas man tada darosi... Tarsi į kitą realybę išskrendu. Šiandien seneliai meldėsi už mane, kad tik man viskas gerai būtų. Senelis labai rūpinasi. O Laimis siūlo Megre į Lietuvą pasikviesti. :) Gerai :) Daug minčių šiandien praskriejo. Daug jausmų. O gyvenimai vyksta... Kartais, kai facebook'e pamatau, kaip žmonės džiaugiasi, dalinasi maisto nuotraukomis, mane ištinka lengvas šokas "o tai jiems pasaulis neapsivertė aukštyn kojomis?" Ne, gyvenimai tęsiasi. Džiaugsmingai ir visaip. Dalinkimės tuo ką turime geriausio. Įkvėpkime vieni kitus. Ir oi oi, tik nemokinkime vieni kitų gyventi, nespręskime kitų problemų. Man pačiai šio reikalo vis reikia išmokti... Man kartais taip norisi dalintis savo atradimais ir manau, kad jie išgelbės ir kitus. Gal ir išgelbėtų, tačiau visiems reikia pėdinti savo keliais ir savo atradimais. Tai šiandien to ir mokausi... Nekišti savo teorijų... Juk tai nesvarbu. Svarbu, kad žmonės keliauja į šviesą ir viskas. Svarbu juos palaikyti, kad jiems drąsu būtų, kad jie išgirstų savo vidinį išminčių ir juo pasitikėtų. O kaip jie gali jį išgirsti, jei jiems pastoviai brukama informacija ką, kaip ir kodėl. O kad žinotum, tik reikia nurimti ir giliai giliai pajusti. Žinoma, kas ieško - tas ieško, o kas randa - tai randa :) bet čia jau kitos temos. Dar grįžtant prie maisto. Tai šiandien, kai jau buvau labai labai pasiryžusi važiuoti į norfą, tai taip pagalvojau, aš nuo rytojaus sveikai maitinsiuos, o šiandien bus taip (ir jokie forumai ir filmai man nepadėjo). Tas "nuo rytojaus" baisus reikalas. Taigi "dabar" reikia. Nusprendei kažką daryti, tai ir darai dabar. Aš prisimenu, kai pirmąją savaitę susirašinėjom ir aš tau sakiau, kad noriu kurkuma pabandyti valyti dantis, nes dantų pastos labai nepatikimai atrodo. O tavo atsakymo jau teko ir palaukti. O atsakymas buvo toks " aš jau bandau" :) tai va. dabar, tik dabar :) ne rytoj, ne vasarą, o dabar. :) ir koridoriuko sienas valei nuo kalkių, kai buvo -20. Ir tau tai buvo visai nesvarbu, nes gyventi reikia dabar. Mylėti, džiaugtis, kurti :) Ak, Tadai, nu koks tu fainas. O aš štai ir nenuvažiavau iki norfos, prisivalgiau kopūsto, užsiėmiau kažkokiais darbais ir štai... ramu :) Tai ir aš labai faina :) Myliu tave, pupuliuk, Milda Labas, Taduk...
Net nežinau nuo ko pradėti šiandien... Širdy truputėlį liūdnoka... Truputėlį nedrąsu... Tai gal nuo to kas aktualiausia ir pradėsiu. Šiandien buvau Alytuje, buvom mišiose, aplankėm kapą, pavalgėm... Važiavau su Justu, Joana ir Jogaila. Jogaila atėjo manęs apsikabinti, kai atvažiavau ir net savo knygeles rodė. Jis man rodė skaičiukus, o aš turėjau juos įvardinti. Kai jis man rodė dešimtį, aš ir pasakiau "dešimt", o jis man dar tris kartus elegantiškai pabaksnojo į skaičių... Tada aš supratau, jis man rodė vienetą, na, taip viskas ir išisprendė. Kai ėjome aplankyti kapavietės, akmenyje buvo iškalta LOMANAS TADAS (1982-2017)... Šis vaizdas man kojas pakirto, nebegalėjau žengti nė žingsnio, ašaros pasruvo upeliais, tik pušelė laikė mane, kad nenugriūčiau. Keista, atrodo, toks paprastas dalykas, o taip stipriai širdį suspaudė. Dar vienas įrodymas, kad nebegrįši. Pradžioje bandžiau susitaikyti su šiuo vaizdiniu, o po to jį įsirašinėjau į atmintį... kad nebelaukčiau tavęs... vis renku įrodymus, kad tavęs nebereiktų laukti... Išsitaškiau šiomis dienomis, sunku save vėl suimti... Po pietų važiavome į Obeliją. Norėjau su mamute pasikalbėti apie palikimus... Kadangi neturėjome vaikų, ji gali pretenduoti į 50 proc. palikimo. Tad paklausiau jos, ar ji ko norėtų. O ji gal ir norės... Papasakojau jai, kad man būtų labai sunku, jei puse mano namų priklausytų jai. Papasakojau, kad likusius pinigus norėčiau investuoti į Gamtos terapijos erdvę ir į bitininkystę. Papasakojau, kad šiuo metu tik šios svajos man suteikia bent kažkiek apčiuopiamą ateitį ir žemę po kojomis. Nes kai tu išėjai, tai ir visa mano ateitis išėjo... Ji sakė pagalvos, pasitars su tėveliu ir Mariumi. Nenoriu kariauti, nenoriu įrodinėti. Su taviškiais noriu taikiai, švelniai. Rūpi man jie. Labai norėčiau, kad ir jie išgirstų tave. O bus kaip bus. Dabar žemė truputėlį išslydo iš po kojų, tačiau, jei reikės, vėl susirasiu ant ko stovėti. Nežinau, kaip žmonėms įtikinamai papasakoti, kad man svarbus skrobliukas, kuris yra mūsų meilės medis... Kad svarbus ąžuolas, kuris pasodintas mūsų giminei, kad svarbios magnolijos, kurias sodinome mano šeimos moterims, kad visos žolės čia augančios, kuria mūsų meilės erdvę ir dėl to mes jų nešienaujame, o taip pat žiūrime kur statome kojas, kad neužmintumėme ant jaunos vyšnaitės ar kedriuko. Nemoku aš žmonėms paaiškinti, kokie svarbūs man šie mūsų žemės stebuklai, tad tik viliuosi, kad mano švelnumu, jie patys supras, koks tai turtas man. O kad ir kaip ten bebūtų dokumentuose, ši žemė yra mano. Tik svarbu, kad net pasikeitus dokimentams aš sugebėčiau šį jausmą išlaikyti, nes juk tik aš moku šią žemę prižiūrėti, kalbėtis su ja ir ja rūpintis. Tai toks ir liūdesys. O viskas išsispręs geriausiu įmanomu būdu. Gera man laikyti tavo mamos ranką, gera bučiuoti jos rankelę ir jausti jai gražiauius jausmus, kad ir kaip bebūtų. Gera. O tavo sesė, tai ir mano sesė. Tiesiog taip yra. Gerai, kad taip. Šiandien šviečia saulė, o beržai jau meta lapus, klevai raudonuoja... Susidėlios ateitis, sudėlios geriausiu būdu. O medžiai vis augs, jau mačiau jie paruošę pumpurus kitam pavasariui. Ateis pavasaris, ateis ir ateitis. O man gyventi šia diena. mylėti tave, mūsų žemę, prižiūrėti mergaites ir džiaugtis. Džiaugtis, kad išmintis gyvena manyje, kad nuostabūs žmonės supa mane, kad taigiukai auga sveiki, kad augalai suvirpa man praėjus... O vakar buvo mūsų pirmoji dailės pamokėlė mokykloje. Vaikai ir aš labai džiaugėmės susitikę. Mokykloje taip ramu ir gera. Paprašiau vaikų nupiešti, kas linksmo jiems nutiko pastarąją savaitę. Pradžioje piešėme uždengtomis akimis, tai, kad prisijuokėm, o po to piešėm kruopščiai, atidengtomis akimis. Gerai buvo. Pamačiau truputėlį charakterius ir grupės balansą. O vėliau sekė gitaros pamoka, kugelis ir pirtis. Gera po pirties buvo gulėti ant žemės, mačiau vieną žvaigždelę ir jaučiau kaip žemė sukasi. Prisidainavom ir net buvau dilgelėmis išvanota. Gera. Kitą savaitgalį, jei gausime pakankamai vilnonių dekių darysime indėnišką pirtį pas mus. Štai bus Gamtos terapijos erdvės įsukimas :) O dabar ramybės. Vėl išgirsti save ir truputėlį nurimti. Pasitikėti vėjais ir saulė. Taduk, viskas bus gerai :) Viskas jau yra gerai :) Šiąnakt miegosiu lauke. :) O aš tave myliu :) Milda Tadai, labas :)
Šią dieną pradėjau labai anksti ir labai džiugiai. Taiga mane pažadino 5 valandą, po to bandžiau dar pamiegoti, tačiau Cika jau buvo pažadinta, tad šeštą valandą jau kėliausi. O kaip džiaugsmingai! Naktį lijo lietus, žolės šlapios, o dangus ryte skaidrus. Tad išbėgau. Visi namai dar miegojo, kelyje taip ramu, jokių svetimų minčių, visi dar sapnuose. Pasisveikinau su karvytėmis, palydėjau suopį ir sugrįžau. Sugrįžusi išsimaudžiau džiaugsmingai ir atvira širdimi pasveikinau žemę su šiuo nuostabiu rytu. Aplankiau giminės kampelį, tavo ąžuolas šiandien ypatingai linksmas, pasipuošęs rytiniais spinduliais. Po šių džiaugsmų sekė rytiniai ritualai: obuolių, dilgelių ir usnių rinkimas, kokteilio ruošimas, pusrytėliai, Taigai kontrastinės vonelės ir masažai. Taigi, alyviniai mūsų obuoliukai apšąlę, o aviečių saujelę kiekvieną dieną suvalgau. Dėl aronijų vis neapsisprendžiu ar jas valgyti ar džiovinti... Tad vis po vieną suvalgau... :) Šiandien beveik visą dieną praleidau Vilniuje. Buvau pas Jurgą tibetietiškame masaže. Oo... vien pagalvojus apie tai, visi raumenys atsipalaiduoja. Humanoje nusipirkau naują lovos užtiesalą, toks pilkas, tačiau labai didelis ir storas, tai pagaliau turime tokį visai vykusį... O tavo lovytė tokia graži, išglostyta, ačiū tau už ją. Daug laiko praleidau Vilniuje, o kažko labai ir neįvyko... Užėjau į universitetą, kad tave ištrintų iš sąrašų. Mane priėmusi moteris taip gražiai apie tave kalbėjo, kad išėjau iš jos verkdama ir nebesugebėdama ištarti net sudie. Ką darysi, pratrūksta lietūs, taip ir aš... Nelaikau... Mezono sąskaitą buvo lengviau uždaryti, ten mažiau asmeniškumų. Namo grįžau mažumėle išsekusi. Puoliau valgyti ir gulinėti. Išsekina tas miestas nors tu ką. Prisimeni mus pirmais kartais grįžinėjant iš Vilniaus? Visada susipykdavom. :) Po to nusprendėme rimtų temų neaptarinėti važiuojant iš miesto namo, o dar vėliau tiesiog subalansavom tas energijas :) Šiandien prisiminiau, kaip pasidalinau su tavimi mintimis, kad noriu pati atrasti augalus ir stebuklus mūsų žemėje, o ne viską per tave patirti. Noriu pati klausti, o ne visą informaciją gauti. Po kelių dienų tu pasikvietei mane pasivaikščioti, ėjome per pievas ir staiga tu sustojai, tarsi dairydamasis į šalis ar į dangų, o aš žvilgtelėjau į žemę ir pastebėjau ten braškę. Braškė pievoje. Kad pradėjau džiaugtis, o tu dar labiau džiaugeisi, nes tavo planas pavyko, tu sugebėjai su manimi pasidalinti savo atradimu ir leidai man pačiai jį atrasti! :) Gera, tiek daug dalykų jau pasimiršo, o šiandien bėgdama prisiminiau šį epizodą. :) Taduk, šiandien aš laiminga ir lengva :) Einu dar Taigą išmasažuosiu, pabendrausiu su Henriu ir... lūšiu :) Bučiukas, tavo jauniklė :))) Šio vakaro muzika https://aerostatica.ru/2015/05/31/524-erics-wind-of-change/ |
Archives
July 2020
|