Sveikas, mylimasis,
Esu dėkinga tau už tavo meilę, už namus ir žemę. Ačiū, kad išmokau girdėti gamtą su tavimi. Ačiū, kad visada buvai labai švelnus ir supratingas. Ačiū už tavo didelę širdį. Ačiū tau, kad padėjai man susikurti gyvenimą apie kurį visada svajojau. Ačiū, kad tave myliu. Šiandiena buvo ypatingai lengva. Kelias valandas vežiojau karučiu malkas ir nugara nei kiek nepavargo. Po to gaminausi kokteilį, tvarkiau kambarį, dažiau lubas. Šiandien labai daug padariau ir viskas vyko itin lengvai, o vakare Petras pakvietė į pirtį. Tik vis susižaloju šiomis dienomis... Ranką štai nusideginau bedėdama malkas į krosnį, kelią truputėlį įsipjoviau ledu, lipant iš eketės, o geriausia tai vakar... Tiesiog ėjau nuo durų link stalo ir parkritau :) :) lygioj vietoj, o kritau stipriai. Skaudėjo, bet ir juokas žandus plėšė... Na, kaip čia taip atsitiko? :) :) Taduk, šiąnakt tave sapnavau. Keliavom po Floridą, tik tu truputėlį užsidaręs buvai. Tadai, man lengva, šiomis dienomis tikrai lengva. Kartais bijau šio lengvumo, kad po to nesudegčiau. Tad labai atsargiai juo džiaugiuosi :) Maloniai pavargau :) Tadai, meile, ramios tau nakties :) Ačiū :) Milda
0 Comments
Sėdime prie stalo pas mano tėvus. Sėdi mano mama ir tėtis, tu, aš ir dar kažkoks vyras. Sėdim ir juokiamės. O tiksliau tu visokias išdaigas kreti. Štai užsidėjai popierinį puodelį ant nosies ir maivaisi. Mama tau sako "Baik, Taduk, dar uždusi" ir kad kikenam, kad krykštaujam džiaugsmu. Tik po truputėlį suprantam, kad tu juk nebe šiame pasaulyje. Mus visus apgaubia tyla, tik tu ir vėl pradedi džiugiai ir pakiliai bendrauti ir vėl šiek tiek užsimiršę pradedame juoktis. Tada atsisuki tu į mane ir sakai:
-Mildute, kai ateis pavasaris, aš tau sužydėsiu visomis gėlėmis. - Taduk, dar reikia sulaukti pavasario,- atsakau. Štai tokį gražų sapną mama sapnavo su jaunatimi. O aš tuo laiku tave jaučiau labai stipriai, atrodė, kad čia pat esi ir turėjau sau priminti vėl, kad nebebus kaip buvo. O aš pradėjau laukti pavasario gėlių. Prisodinau ramunėlių, o šiandien prisnigo, tad žemė gal per daug nesušals. Anika šiomis dienomis svečiavosi. Prisiminėm tave, verkėm ir juokėmės. Spindulėlis tu mūsų, didelis tu ir dar daug tavęs mūsų gyvenimuose yra. Prisiminiau, kas mane labiausiai sužavėjo mūsų pirmąjį susitikimą... Pirmiausia susižavėjau kaip iš visiško atsipalaidavimo būsenos galėjai labai staigiai pakilti ir greitai judėti. Kaip koks katinas. Atrodo guli, apie kažką kalbamės ir staiga sugalvojai paimti šaukštelį iš virtuvės, kad stryktelėjai greitai, net nespėjau suvokti kur tu... O antras dalykas, kuri prisimenu iš mūsų pirmojo susitikimo, tai emocinio gruzo nebuvimo. Prisimenu, kalbėjomės apie bendrus pažįstamus ir tu, kaip visada, viską atvirai pasakojai, ką žinai ir ką manai. Tačiau tavo kalboje nebuvo jokio emocinio gruzo. Tiesiog kalbėjau ir jaučiau, kad nenuvertini nei vieno žmogaus, neteisi, tiesiog supranti, o tuo pačiu metu gali pasakyti gal ir ne pačius maloniausius dalykus, bet pasakei tiesiog taip kaip yra. Eik tu sau, kaip man tai patiko, girdėti nuoširdžią kalbą be emocinio gruzo. Tai va, žinai, man dabar taip pat pavyksta vis dažniau kalbėti apie žmones be emocinio gruzo, be nuvertinimų... O technika labai paprasta, tiesiog viskas prasideda nuo minčių. Kai galvoje pradedu jausti, kad pradedu nuvertinti kažką, ar manyti, kad kažkas neteisingai pasielgė, sustabdau save ir paklausiu, "ar tikrai taip manai? O kodėl tas žmogus taip elgiasi? kada žmonės taip elgiasi?" po to dar pasiunčiu tiems žmonėms, kokį palinkėjimą. Matai, tiesiog pradėjau labai stipriai jausti kaip stipriai mes esame visi susiję. Tad jei aš kažką nuvertinu ar pasiunčiu piktą mintį, tai realiai visam balansui truputėlį pakenkiu. Taip, kartais norisi papykti ir pasakyti kaip kažkas yra neteisinga, tačiau iš to naudos mažai. Tad džiaugiuosi savo naujais pojūčiais ir tiesiog matau, kad jei kalbu apie kažką su kitais nebėra jokio emocinio gruzo. Tiesiog rūpinuosi visuma. O jei neišeina taip padaryti, reiškia ir pervargimas, emocinis pervargimas ir reikia šiek tiek atsiriboti nuo sudėtingų pasaulių. Kalbant apie paprastesnius dalykus, tai parašiau visus darbus studijoms ir vakar laikiau paskutinį egzaminą. Taip pat su Anika pabaigėm dažyti paskutinę sieną, dabar beliko suorganizuoti daiktus ir tvarkytis, tvarkytis, tvarkytis. Labai noriu dar tuos lapus išmulčiuoti, bet nežinau kaip aš čia viską spėsiu. Norisi ramiai viską, tad teks tiesiog pasirinkti. Anika išmoko čiuožinėti ant ledo ir krosnis pakurti. Bėgom krosą, išsimaudėm prūde. Gera su Anika buvo, taip lengva lengva ir gera gera. Buvome nuvažiavę pas Aistę, prisimatavo Anika suknelių ir dabar svarstys, kokios vestuvinės suknelės ji nori. Prieš važiuojant pas Aistę ji mąstė apie nerinukus, na, truputėlį kitokį stilių nei Aistės. Tačiau Aistė yra stebuklinga, užsidedi jos pasiūtą drabužį ir jautiesi palaiminta. Užsisakiau ir aš suknelę vilnonę ir dar prisifotografavom ir prisimaivėm. Tai va, mylimuk, tokios naujienos. Su Aigirio atėjimu, atrodo, kad viskas palengvėjo ir jėgų atsirado ir veikiu ir gera ir lengva. Myliu tave, mylimasis. Kartais tu jau taip toli. Milda Labas, Taduk, Taigi sėdžiu šiom dienom prie kompiuterio ir bandau susimotyvuoti atsiskaitymus studijoms parašyti. Varge vargeli, kaip nuobodu :) Tai šiandien jau visai svyla, tai ir parašiau kažką :) Gerai kai su tavim, aš atsisėsdavau prie savo studijų, tu prie savo, pasidalindavom įžvalgom ir visai smagu būdavo. Beveik... O dabar... :) vakar užtat į mano akiratį pateko Wim Hof'as. Įkvėpiantis žmogus, turintis superinę imuninę sistemą ir besimaudantis šaltuose vandenyse. Toks gyvas ir tikras. Prižiūrėjau įvairių interviu su juo, tavo eilėraščių prisiskaičiau. Patinka man jausti per tave pasaulį. Viskas taip gražu ir jauku. Šiandien medžiai nusispalvino balta šalna. Labai mėgstu apšąlusius medžius, tiesiog taip nuostabiai gražu ir širdis džiaugiasi. Sveikina visą gamtą šypsenomis. Namuose vis dar remontai, tai truputėlį jaučiuos kaip studenčiokė. Visur netvarka, dažai, teptukai, rūbai, maistas ir egzaminas ant nosies. Tai gerai, kad dabar ramiau į viską žiūriu. Žinau, kad ir tai praeis. Katinuk, šiandien jaučiu, kad praeis šis skausmas ir tu kažkada nebebūsi mano vyras. Jaučiu, tiesiog jaučiu, kaip po truputį tampi mokytoju, artimuoju, patarėju, o ne vyru. Gąsdina mane šis jausmas šiek tiek. Dar nežinau kaip jį pavadinti...O iš kitos pusės gera, turiu stiprybės pati savo gyvenimą kurti. Tada labai padeda pasižiūrėti filmukų apie Olandę gyvenančią N. Zelandijos gamtoje be jokių patogumų. Arba apie Agafia... Svarbu tą kitokio pasaulio įvaizdį prižiūrėti... O aš kažkaip jau pripratau taip paprastai gyventi. Persitvarkė psichologija ir visai nebesunku viduržiemį maudytis prūde. Prieš kelias dienas užtrukau 20 minučių kol normalią eketę prasikirtau. Matai, ledas dabar dar per plonas, kad ant jo būtų galima stovėti, tuo pačiu metu per tvirtas, kad vien pagaliu išmušt galėčiau, tai ir prasideda akrobatikos. :) Pagalvojau, jau būčiau greičiau tiesiog pasišildžius vandens namuose ir apsiprausus. Bet va, įlendi į prudą ir jauti kaip pasaulis tave apsupa ir kontaktas su gamta sustiprėja. Oi, kaip būtų gerai, kad aš su tokiu įkvėpimu atsiskaitymus rašyčiau. O gal ne, gerai, kai tikrai svarbiems dalykams širdis virpa, o ne bereikšmiams. Šiomis naktimis būdrauju. Jausmas, kad su pasauliu bendrauju. Vienus aplankau, kitus. Fainai, kai sodyboj visas pasaulis sutelpa. O Cika vis meilinasi prie Taigos, o Taiga ant jos urzgia. Bet nieko, Cika dzin budistė, vis tiek atsigula šalia Taigos ir murkia. :)) Gerai, Tadai, gerai, kad yra tavo eilėraščiai ir dainos. Pasiskaitau ir atrodo, kad su tavim pabendravau. Kai mintyse kalbuosi su tavimi, tu vis tiek gauni mano įtakos ir, žinai, kalba buitiškesnė nei eilėraščių. O štai eilėraščiuose žodžiai gražiai susisukę meilinasi ausims. Kaip gyvačiukai kriauklėse. Viskas, mylimuk, einu toliau rašyt :) Bučkis, Milda O čia truputėlis muzikos ir reklama apie Wim Hof. :) ir dar truputėlis filmukų :) :) :) Labas, Taduk,
Kaip tu, saulyte? Pas mane visokie stebuklai vyksta. Turb8t svarbiausias įvykis yra mažojo broliuko atkeliavimas pas mus. Broliukas stiprus, sesės jį ant rankų supuoja, Jūnis uosto ir šiaip sunku akis nuo jo atplėšti. Tadai, aš labai laiminga šiuo žmogučiu. O mano tėvai, kokie jie dideli, kokie gražūs ir pripildyti meilės. Žiūriu į juos, jaučiu ir širdis džiaugiasi. Mano mama, kokia ji nuostabi moteris, nuostabi motina. Kiek ji pereina, kad mus užaugintų, kad naktų išsupuotų, kiek dainų išdainuotų. O tėtis, o mano tėtis apgaubia viską šiluma ir meilė. Viskuo aprūpina ir vis būdrauja. Šiltu balsu visą nuraminą, o žvilgsniu pripildo. Jaučiuosi palaiminta, kad buvau vaikas šioje šeimoje, jaučiuosi palaiminta turėdama tokius nuostabius tėvus. Šiomis dienomis taip pat įvyko ir paprastesni dalykai. Su tavo tėvais pasidalinome turtą per pusę. Nelabai man lengva, kad esame žemės bendrasavininkai. Tačiau širdužėje čia viskas mano. Visi medeliai, krūmeliai, skruzdelytės, prūdai ir žuvytės. Tai ir siunčiu šviesiausias mintis, kad viskas susistyguotų geriausiu įmanomu būdu. Matai, visokie tokie reikalai gali labai užimti mintis. Galiu išsigąsti, nerimauti... O juk nereikia, gyvenimas yra apie džiaugsmą ir visumos kūrybą. Taigi, šiandien penkios gulbės virš galvos praskrido ir žemė pavasariu kvepėjo. Konradas štai buvo aplankęs. Išmainė jis kurortines atostogas į Lietuvos gamtą. O čia, beveik visą jo buvimo laiką tvarkėm pelėsį. O. Tadai, kokį pelėsį užtikom, mano plaučiai vos atgauna kvapą po šių dienų chemikalų. Ryt vėl purkšiu, vėl naikinsiu. Pusę kambario jau sutvarkėm, o dabar liko kita pusė. Gera tvarkytis, šiek tiekk jau pavargau. Bet gera viską iščiupinėti, išliesti, tavo praeitus gyvenimus išglostyti. Mūsų namai tampa mano. Krosnį baltai perdažiau... Mažais žingsneliais mūsų tampa mano... O aš vis dar esu mūsų. Būnų su savimi ar kitais ir jaučiu tave šalia. Kartais tokia baisiai vieniša jaučiuosi, kad neturiu su kuo dalintis šiuo gyvenimu. Kartais tiesiog labai norisi išėjus ryte pasivaikščioti džiaugsmais dalintis ne tik su augalais, bet ir su žmogumi. Įkvėpus pavasarinio vėjo nusišypsoti ir pasidalinti nuostaba, kad juk sausis. Ištirpus gruodžio ledukui ir įlindus į prūdą pasidžiaugti, kad vanduo nelabai šaltas, o bėgant link namų pėdomis jausti, kad žemė visai šilta ir pėdų nestingdo. Gerai, kad Konradas pabuvo su manimi. Su juo visada labai lengva pajusti artimą kontaktą. Dirba jis savo darbus Amsterdame. Ieško ekologiškų gyvenimo sprendimų mieste. O štai ir meilė atkeliavo į jo širdį. Jis pagaliau sutiko mylimąją. Skambinosi čia vienas kitam ir pasiilgusiais balsais čiulbėjo. Prisiminiau tą jausmą, kai pasiilgsti mylimojo. Kai bent dieną praleidus atskirai norisi čiulbėti į ausį. :) Padėjo man Konradas pasijusti sveikesnei, kiekvieną dieną nemažai nudirbdavom ir valgyt pasigamindavom. Jis net į prūdą kartą su manim įlindo. Po šio jo vizito nebe taip bijau Indijos ir būvimo tarp žmonių. Atrodo, kad įmanoma. Dar Anika už poros savaičių atvažiuos, tai gal visai adaptuosiuos prie žmonių. Šiandien mokykloje buvo susirinkimas. Kalbėjome apie šventes, užsiėmimus. Net pasvarstau apie mokytojavimą kitais metais. Tik tyliai tyliai, nes dar nežinau ar pavešiu tokį krūvį. Taip pat, nežinau, kaip man seksis keltis kiekvieną rytą taip anksti ir važiuoti. :) Kai dviese tai vis ramiau. Prisimenu sunkiais rytais užsipildavau arbatos ir kaip pingvinukais nužingsniuodavau iki mašinos, atsisėsdavau keleivio pusėje, o tu vairuodavai. Juokdavaisi iš manęs ir vadindavai "čiripaha". Saugodamasi nuo šalčio pakeldavau pečius iki ausų ir tau primindavau vėžliuką. :) Na ką, rytoj laukiasi tvarkymasis, krosnys ir studijos. O šiąnakt saldus saldus miegas. Tadukai, tu esi mylimas. Labai labai mylimas, mano mielas mokytojau. O aš tokia sušvelnėjusi jaučiuosi. Kartais net manęs pačios, atrodo nebėra, tik visumos spalvos. Peržiūrinėju savo jausmus, santykius su žmonėmis ir stebiu viską, klausiu ir klausau... Tavimi jaučiuos... Labanaktis, Milda |
Archives
July 2020
|