Šią naktį mane aplankei ir laikei šalia iki ryto. Ačiū. Atsibudau palaiminga, apdovanota. Kaip gera buvo su tavimi keliauti, būti tavo stipriai apkabinta. Keliavom, buvom trobelėje ir Jonas su Ieva buvo. Vėliau atidūrėme palapinėje. O vėliau aš važiavau, kaip dažnai būna mano sapnuose - stabdžiai neveikė. Tu buvai ramus, laimingas ir mes vėl buvome vienyje. Aš barstausi, Tadai, nemoku uždaryti durų žmonėms... O po to, beprotiškai išsitaškau. Greitai laikas prabėga. Savaitės tokios trumpos... Būna, visai būna tokio skrydžio pojūtis. Atrodo sėdžiu, o ir skrendu tuo pačiu metu. Vis kartoju sau, kad tik neišprotėčiau. Kad tik išliktų sveika galva. Atrodau, normaliai, visai kaip normalus žmogus. Tik būna, kad skrendu. Didelis mano skausmas, visa krūtinė tuščiai skausminga ir man tik norisi, labai norisi, būti tavo apkabinta. Norėčiau rėkti tau į krūtinę, o tavo rankos, kad laikytų, stipriai laikytų, didysis žmogau. Matau, įsimylėjusius žmones ir tik meldžiu, labai stipriai meldžiu, lai jie sugeba išsaugoti meilę. Tik lai išsaugo, visa kita nesvarbu. Tik lai užaugina, lai nesišvaisto, lai girdi jos kuždėsius, lai myli. :)
Baimės. Keistos jos, iš vienos pusės, jausmas, kad nieko nebijau, o iš kitos pusės, kad nelaimės gali atsitikti visur. Tik turiu prisiminti, kad kai nelemta išeiti, tai nelemta. Elektros srovė bus ir mano širdį truputėlį sutraukusi. Tiesiog jaučiu, kad ji vis dar įsitempusi, susitraukusi, dar neatsipalaidavusi pilnai. Apkabinki mane stipriai, aš tau noriu išrėkti savo širdgėlą. Paleisti upeliais jausmus. Be žodžių, tik garsais ir akimis. Bandau sutvarkyti jausmus savo kūne, nenoriu gąsdinti aplinkos. Šunys labai išsigąsta, kai emocijos pradeda taškytis. Dar truputėlis. Šiandien privežė lapų su šiukšlėmis, tad galėsiu išrūšiuoti Giedraičių šiukšles, o lapais pamaitinti mūsų augančius medžius. Taduli... Pasigirsiu, kad prieš kelias dienas zujau žemėje kaip bitutė. Sumulčiavau tris rulonus, sutvarkiau visus gėlynus, ramunėles ir jonažoles pasodinau, biteles aplankiau. O pastarosios mane šiek tiek išgąsdino :)) Atidariau kelminį avilį ir žiūriu - tuščia. Nei vienos bitelės ant korių, oi... negi išmirė, pagalvojau. Pradėjau surinkinėti šiuklšlytes, gal kaip nešvelniai sujudėjau ir pasirodė mūsų bitelės. Pasirodo, jos tiesiog buvo aukščiau sulindusios ir šildėsi, tad dėl to jų nepastebėjau. O jų yra ir jų daug. Tik sirupo nesuvalgė... Milda
0 Comments
Leave a Reply. |
Archives
July 2020
|