Labas,
Pievos baltumu papuoštos, o dvejos namų krosnys iškūrentos, tad kurias duris beatveriu - šiluma užlieja. Mėlynąjį kambarį paruošiau rankdarbiams. Šiandien prisižiūrėjau siuvimo filmukų, rytoj bandysiu. Rankos dreba, svarstau kaip medžiagas sukirpinėti, smaguma. Šiandien mane aplankė Ieva su Rapolu, Rada su Ieva. IR RI :) :) Tadai, šiandien aš jaučiuosi gerai. Prižiūriu savo skausmą, leidžiu jam rodytis, paglostau jį. O tu, mylimuk, esi mylimas. O aš gražiomis mintimis gyvenu ir savo gamintus saldainiukus valgau. Intravertiškai gyventi man patinka. Kiek sudėtinga ekstravertei tapti intra, bet taip dabar plaukia. Mažais žingsneliais, mažais. Vakar skaičiau straipsnius apie tai kaip įveikti netektį. Sako žmonėms būna pykčio etapas praradus mylimąjį. Tačiau aš didelio pykčio nepajutau. Buvo keli kartai, kad pyktelėjau ant tavęs, tačiau tik truputėlį... Supykau, kad palikai... Tačiau, nesijaučiu gyvenimo nuskriausta. Kažkaip, viskas įvyko kaip turėjo įvykti. Tikiu gyvenimo dėsningumu. Taip pat skaičiau, kad išėjus mylimajam, žmones aplanko panaši į depresiją būsena. Tai, šią būseną aš patiriu... ir energijos stoka būna... Na va, tai aš kaip ir normalų procesą praeinu, nieko tragiško. Norėtųsi, jau norėtųsi susitikti su moterimis, kurios taip pat prarado savo vyrus... Tačiau tokių grupių nėra. Yra grupės žmonėms, kurių artimieji nusižudė, tačiau mano variantui grupių neradau... Žinai, kartais tiesiog labai norisi skaudžiai iškalbėti kaip skauda su žmonėmis, kurie panašią patirtį bando suvirškinti... Mano artimiesiems, man atrodo, per daug sudėtinga matyti kaip stipriai man skauda. Praeitą savaitgalį močiutė manęs pagailėjo, viskas baigėsi tuo, kad žodžiai pradėjo trūkčioti ir sustojo... Šiandien su Ieva pasidalinau savo skausmu, dalele jo... O jai juk taip pat skauda... po to, man taip pat pasidaro gaila, kad ir jai skauda... na va, bet... intravertiškos veiklos namuose ir maži susitikimai su vaikais, puikiai puošia mano dienas. Kai tik atsiranda truputėlį daugiau energijos, pradedu tvarkyti namus. Užpraeitą naktį net užmigti negalėjau... ir ne tik dėl to, kad kiaunės pusė nakties šoko kankanus palėpėje ir reikėjo jas drausminti kas penkioliką minučių... Tačiau pagrindinė mano nemigos priežastis buvo - energijos atsiradimas ir veiklų planavimas. Taigi, dabar užsimaniau siūti. Nusipirkai labai švelnaus lino, įvairių siūlų. Nusipirkau įvairių dėžučių įvairiems laiškeliams, siūlams ir šiaip daikteliams. Taduk, kai aš pradedu žiūrinėti, ko mūsų stalčiuose yra... Na ir prigyventa tavo. Kiek visokiausių, įvairiausių kaltukų pas mus yra :) Po truputėlį namučiai darosi ne mūsų, o mano. Oi, parašiau tai... Tačiau tavo ir tavo senelių nuotraukos vis dar kabo ant sienos. Gal čia jų vieta. Šiandien radau įvairiausių knygų apie Lietuvos gamtą. Gerai, nes vakar knygyne užmačiau labai gražią knygą apie Lietuvos gamtą ir vos nesusigundžiau jos nusipirkti, tačiau mūsų namuose yra visokių lobių, tik apsižiūrėt reikia. O Anastasijos skaityti nedrįstu, bijau, kad per daug savo širdį išdraskysiu, skaitydama apie tai, ką pilnai turėjau ir ko dabar neturiu... Taip pat radau tavo portretinę nuotrauką atspausdintą ant A4 formato. Keistas jausmas buvo pamatyti tokį didelį tavo atvaizdą. Glosčiau nuotrauką ir pirštai prisiminė kaip tavo ūsai jautėsi, kaip jautėsi tavo skruostai lūpos, plaukai. Mano kūnas tave puikiai prisimena. O iš kitos pusės, man būna pačiai nuobodu atsakyti į klausimą, "kaip laikaisi?". Na kaip laikausi... sunkiai... šiuo metu, visada sunkiai ir visada skauda, bet, bet, man atrodo, kad man sekasi visai gerai. Juk kiekvieną dieną džiaugsmingai pasveikinu žemę, kuri, beje, man atrodo pasveikusi. Nežinau kaip paaiškinti šį jausmą žodžiais. Tiesiog, kurį laiką atrodė, kad ji tarsi užmigusi, gal ji visas jėgas skyrė man, kad aš pasveikčiau, nes tikrai, tik ji viena mane laikė šiame pasaulyje. O štai prieš kelias dienas pajutau, kad ji tarsi atgimė ir apsigaubė nuostabia šviesa. Tarsi visos šakos sugijo ir energetiniai sluoksniai susijungė. Ak, žodžiai... Matyt, reikėtų įsivaizduoti permatomą saulę kuri apgaubia mūsų žemes. Šioje saulėje visi augalėliai ir gyvūnėliai atsigauna, išsitiesia, snapelius susivilgo vandeniu ir toks begalinis džiaugsmas užlieja širdį. Na, maždaug toks jausmas. Sveikstam, Taduli... Cika šiandien beveik visą dieną praleido lauke, štai prieš kelias minutes ją įsileidau vidun, tačiau Taiga užsimanė į lauką, tad Cikorija net pėdučių nespėjo sušilti, tačiau nulėkė su Taiga už kompaniją :)) Myliu tave, Tadai, Nusipirkau lempą, kurią pasistačiau prie lovos, tad dabar prabangiai vakarais skaitau knygą. :) Mildutė
0 Comments
Leave a Reply. |
Archives
July 2020
|