Labas :) Šiandiena praėjo gan ramiai. Užtrunka, kol įsibūnu namie po išvykų. Tačiau nuo vakar jaučiuosi sugrįžusi. Pirmadienio naktį sugebėjau nueiti miegoti šeštą valandą ryto... Tvarkiausi ir pradėjau mokytis rusų kalbą. O taip pat, šiomis dienomis vyksta intensyvi obuolių gelbėjimo akcija. Nuo per didelės drėgmės jie pradėjo pelyti, kaip ir daug kas, bet dabar apie obuolius arba yabloki (neturiu rusiškos klaviatūros). Taigi, kiekvieną dieną, po keletą valandų aš pjaustau, skutu, valgau ir džiovinu. O taip pat nutapiau mandalą. Ji tokia rudeniška ir pilna sėklų, kad sudygtų pavasarį. O dabar lai bręsta. Esi tu visame ką darau. Gal ne tiek, kad tikrai esi, tačiau manyje gyveni. Vis dar pasitariu su tavimi prieš ką nors darant. Na, kaip pasitariu... Tiesiog pagalvoju, o kaip tu elgtumeisi. Trumpos dienos. Patvarkau obuolius, patapau, pavalgau, pasimokau rusų kalbos, paskaitau, pakompinu, šuniukus sutvarkau ir jau žiūrėk, laikas šildytis kojeles ir eiti miegoti.
Šią naktį pūtė stiprus vėjas pro pavėsinę, tad miegojau visai susisukusi po antklodėmis ir tik nosį iškišusi į lauką. Patinka man gyventi ramiai ir lėtai. Esu įpratusi būti užsiturbinusi, daryti 100 dalykų vienu metu. O dabar taip gerai, ramiai sau darausi viską po truputį. O kai obuolius darinėju, tai jaučiuosi kaip tikra kaimo močiutėlė. Sėdžiu štai ant sovietiškos kėdės tarp sovietiškų baldų su kibirėliu tarp kojų. Rankos jau pasidariusios gan miklios šiame darbe ir taip slenka valandos. Romantika. Lauke tai vėjas, tai saulė, nors gan tamsios šios dienos... O ryte lijo, tad ilgai mąsčiau apie gyvenimą ir žiūrinėjau į mūsų žemes. Prisiminiau, kai pirmą kartą miegojau pavėsinėje... Tai buvo savaitė po mūsų pažinties, tai buvo Kūčios, diena po mokyklėlė šventės. Tu sakei, kad jei norėčiau su tavimi tas dienas praleisti, tu nevažiuotum pas savo tėvelius, o man dar buvo per greitai, tad pasiūliau tau važiuoti. Tuo tarpu pati buvau baisiai pervargusi po šventės mokykloje, vaikų, šunų ir dar plius nemiegojimo visą savaitę, nes su tavimi naktį svajodavau. Taigi, Kūčių rytą buvau baisiai pervargusi, o tėvai išlėkė į miestą ir paliko man visą ūkį. Tą dieną ėjau per snieguotas pievas ir verkiau, negalėjau sau rasti vietos. O po to paskambinau tau ir pasiprašiau pas tave pabūti, tu sutikai, o pats jau buvai pas savo tėvelius. Prisimenu, atvažiavau į tavo žemę, į savo žemę. Ant lovos buvo kėdė ant kurios buvo padėtas kompiuteris ir mikrofonas lipnia juostele priklijuotas, šalia kėdės gulėjo gitara ir dainų tekstai. Nusišypsojau, toks linksmas šis vaizdas buvo. Pasidėjau daiktus ir išėjau pasivaikščioti, prisipildžiau laimės ir su visais rūbais įlindau į tavo patalus pavėsinėje. Viskas kvepėjo tavimi ir tada gavau iš tavęs žinelę, ilgą žinelę, kurioje buvo surašyta, kur malkos, maistas, degtukai ir visi kiti patogumai. Taip pat buvo parašyta, kad tu įsimylėjęs. Prisimenu, gulėjau laiminga, atsisukusi į trobelę, grožėjausi klevu, snieguotomis pievomis ir linkstančiomis smilgomis. Pirmą kartą per visą savaitę aš saldžiai pamiegojau. Kai atsibudau jau buvo tamsu, tačiau aš buvau pripildyta jėgų ir galėjau grįžti pas savo šeimyną švęsti Kūčių. Gražios naktelės, Taduk. Sako lapkritį vėlės vis dar arti. O man atrodo, kad tu jau savais reikalais užsiėmęs, kartais tik aplankai. Kartais paprašau, kad paglostytum prieš miegą mane. O šiaip, tu būki, Taduk, aš viską čia saugau ir stengiuosi gyventi laimingai. Man visai išeina, o tu dirbki savo darbus. Myliu, Milda
0 Comments
Leave a Reply. |
Archives
July 2020
|