Taduk,
Šiandien nieko nesinori veikti. Nueinu iki ąžuoliuko pasikalbėti, pasivaikštau ir vėl sugrįžtu į vidų ir skaitau tavo emailus. Skaitau kuo tu gyvenai anksčiau, ką jautei, kaip mylėjai. O aš taip myliu ir tu mane labai labai myli. Mums taip pasisekė kartu. Aš prisimenu kaip aš laukiau meilės. Kaip laukiau tos tobulos meilės, to tobulo vyro ir sutikau tave. Savo saulę, tokį didelį didelį ir gerą. Prisimenu, kad kartais pradžioje man buvo nedrąsu dėl Gintarės. Jos dar buvo tiek daug šioje erdvėje ir aš išmetinėjau jos drabužius, daiktus, kad man pačiai su savimi būtų saugiau. Nes tu niekada, niekada nesukėlei man jokių abejonių, kad esi tik mano. Viskas, ką tu darei, viskas buvo, kad tik man būtų gera. Aš tai jaučiau, žinojau. Jetus, tu sakei, kad net į banką eitum dirbti, jei tik man tai suteiks saugumo... Jeigu reikės persikraustysime į kitas vietas, jei tik man reikės, nors čia buvai viską sukūręs savo mylimam žmogui. Buvai viską sukūręs man, savo žmonai. Ir aš, žinok, ir aš dar prieš tave sutikdama ruošiausi tau. Ruošiausi būti geriausia žmona savo vyrui. Ir kai tave sutikau viskas buvo taip paprasta. Buvo taip paprasta pasinerti į meilės gelmes. Susiderinti ir džiaugtis. Aš taip džiaugiausi, kad mano laukta tobula meilė atėjo pas mane. Tokia tyra, tokia šviesi. Man vis atrodė, kad mūsų meilė visam pasauliui padeda, jį pažadina, įkvepia. Mes turėjome tiek daug, kuo galėjome dalintis ir dalindavomės. Kartais baisiai pervargdome, bet vienas kito glėby vis atsigaudavome ir vėl eidavome už rankelių susikabinę, abu. Kaip tą dieną per mūsų vestuves, kai visi jau laukė prie giminės ąžuolo, o mes abu, dviese ėjome link jų ir kartu dainavom. Kuklios ašaros bėgo veidais, širdys drebėjo, o šypsenos siekė dangų. Simbiozė, visi pasauliai apsijungė ir tapo vieniu. Aš tapau žmona. Aš augau, mokiausi. Ir dabar esu tavo žmona. Rūpinuosi tavimi, besirūpindama šviesa žemėje, savyje. Jaučiu kaip tau tada pasidaro lengviau. O tu vis dar rūpiniesi manimi. Bet jaučiu, kad artėja ta diena, kai mūsų ryšys pasikeis ir mes tapsime nebe vyru ir žmona, o tiesiog artimiausios sielos. O tada, tada viskas turės keistis... Man dabar pasidaro taip kartais nedrąsu. Aš vis dar svajoju apie šeimą, apie vaikų išmintus takelius. Taip norėčiau, kad ir vėl ateitų į šią žemę meilė. Nes kaip tu sakei, meilės erdvė, be mylimųjų, be vaikų... na neįsiprasmina... ji įsiprasmina tik per mylimuosius. Tačiau dabar, dar visa tai atrodo taip nerealu, o be to taip sunku gyventi. Sunku man be tavęs, taip tuščia širdelėje, tiesiog tuščia... Skaitydama tavo laiškus aš tik dar labiau supratau kaip tu mane saugojai. ir iš tiesų, kad ir tau buvo labai lengva būti geriausiu savimi su manimi. Ir man, Tadai, taip pat, man buvo labai lengva būti tau, mums. Būti viena asmenybe. Kokybė, kurioje mes gyvenome, viską užpildė. O tu dabar pasirūpinsi, kad meilė visada būtų mano gyvenime. Kol kas ji bus per medžius, vėją, paukščius, o kažkada, meilės erdvė įsiprasmins svarbiausia savo forma. O dabar aš dar tavo žmona. Tavo mylimoji su atvira širdimi, rankomis išskėstomis į dangų, o lūpose belaikanti žodžius "myliu tave". Myliu mūsų žemišką gyvenimą ir pakilias jautrias sielas. Džiaugsmą, kad labiau vertinome jausmus, o ne protą, nors kartais mėgdavome žaisti jo žaidimus. Man patinka, kad mes buvome be galo tvirti, kartais kitiems atrodydavome kieti, tačiau patys save matėme kaip realistus, kurie tiesiog mato visumą, myli žmones, tačiau pasijuokia iš technokratinių darinių žmonėse, Ir iš savęs pasijuokdavome. Aš prisimenu, kai pirmą kartą pas tave lankiausi ir mes kalbėjomės apie bendrus pažįstamus, juos "apšnekinėjom". Tačiau nebuvo jokio emocinio gruzo, jaučiau, kad mes tiesiog dalinamės informacija, patirtimi, nesiųsdami tiems žmonėms jokios pašaipos, blogų minčių. Man tai buvo taip gera, kalbėtis tokiu būdu, nekuriant kitiems problemų, o tiesiog suprantant visumą. Aš prisimenu, kaip dar prieš tau išeinant, prieš kelias naktis, tu sakei, kad reikėtų užsisakyti žvyro keliukui, nes Povilo miškovežiai labai sudirbo kelią. Aš iš karto pasipiktinau Povilu, kad va, svolačius, pridirbo ir nieko nesutvarko. O tu taip ramiai nusišypsojai ir sakai, taigi niekis, patys susitvarkysime. Jisai matai jaunas, dar nesupranta šitų dalykų, tuo labiau čia ir negyvena... Prisimenu, kaip atvėrė man šidį šitas tavo pasakymas. Tas matymas kito žmogaus, jo situacijos. Juk iš tiesų, jei aš čia negyvenčiau, o tik kartais apsilankyčiau taip pat šių aspektų nežinočiau ir nebūčiau kreipus dėmesio, kad miškovežiai išmalė kitiems kelią. Myliu tave už tą jautrumą kitiems. Už supratingumą, už visumos matymą. Kaip gera patirti tokią meilę. Kaip gera, kad ji pas mus apsigyveno ir vis augo ir augo ir augo. Tik gaila, kad vaikuose neįsiprasmino. Taduk, kai tik su tavimi susipažinau, jaučiau, kad su tavimi noriu turėti didelę šeimą. Net buvau pasiryžusi visus tuos šešioliką vaikų pagimdyti. Tu juk pastatei pirtelę, kuri mūsų rankomis išglostyta, kur mūsų vaikeliai ateis. O aš taip sveikai maitinausi ir mintis savo prižiūrėjau, kad tik tiems vaikeliams būtų gera ateiti. Širdį savo puošiau kiekvieną dieną ir nereikalingos informacijos neįsileisdavau. O tu mane nuo visų sisteminių dalykų vis apsaugodavai. Tikrasis širdies vyras, mylintis, jautrus, taikus ir stiprus. Užsimesdavai mane ant peties ir sukdavai. Gera būti saugusiu vaiku, tokiame nušvitime, susijungus su gamta. Šiandien vėjai stiprūs, atpučia naujus virsmus. Pasitikiu tavimi, mumis, mūsų erdve. Visada tavimi pasitikėjau ir kai išejai irgi pasitikėjau tavimi. Tau taip reikia, kad galėtum toliau tobulėti. Kad galėtum sugrįžti dar šviesesnis į šią erdvę ir rašyti mūsų giminės knygą. Tu sakydavai, kad šeima, tai vyras, žmona ir vaikai. Be vaikų dar ne šeima, o aš tau sakydavau, kad mes šeima, mes jau kuriam vaikelį, jam ruošiamės. Tada tu sakydavai "gerai". Ir dabar jaučiu, kad aš tavo šeima ir tu tai jauti :) Dar tu sakydavai, kad mes esame vienis, kompleksinė asmenybė. Taip ir gyvenom visame kartu, viską laimingi darydavome kartu, o kartais ir nelabai laimingi, bet vis tiek kartu. O vakare, visada vienas kitą pabučiuodavome prieš miegą ir kartu keliaudavome į sapnus. aš tavo, Taduk, nuo pirmosios mūsų susipažinimo akimirkos ir gal net šiek tiek prieš tai :) Myliu tave, einu toliau skaityti. Tavo žmonelė, Mildaša
0 Comments
Leave a Reply. |
Archives
July 2020
|