Labas rytas, Tadai,
šiandien šviečia saulė, ji mane šildė pro aprasojusį langą. O vakar naktį dangus buvo pilnas žvaigždžių. Radom Mažuosius Grįžulo Ratus, W ir gulbę. Vakar sukūrėm didelį laužą, sudeginom urną, tavo batus ir kelis drabužius. Buvo daug vaikų ir Tomas, bei mano tėvai. Gera. Pasijuokėm, pasipasakojom. Šiaip vakar diena man buvo be galo sudėtinga. Skausmas buvo surišęs rankas. Daug verkiau ir vėl rėkiau. Tas ilgesys kartais toks beribis. O vakar man net truputėlį gėda pasidarė, kad aš taip nesusitvarkau. Žinai kaip man, man norisi, kad viskas vyktų greitai. O čia, štai praeina dvi savaitės, o man vis tiek žiauriai skauda. Tada pradeda dar labiau skaudėti, dėl to, kad situacija negerėja... Viskas gerai, emocijas reikia išleisti, išjausti. Jei skauda reikia leisti skaudėti iki paties giliausio kampelio, tačiau po to, po to reikia įsileisti šviesą. Taip po truputėlį išbanguosiu :) Tačiau vakar besikalbant su Tomu, atėjo šioks toks nušvitimas :) Aš pasakojau Tomui kaip suprantu mirtį, o tada jis pasipasakojo, kaip jis supranta. Ir pasakė jis tokį paprastą dalyką, kad tu esi kaip tie indigo vaikai. Tiesiog nušvieti visuomenę ir t.t. O aš tada supratau, kad mes visi, mes visi esame šios šviesos. Mes visi galime būti Jėzumi, Anastasijomis, Tadu Lomanu ;D nėra jokių išrinktųjų, yra tiesiog pasitikėjimas savimi ir drąsa gyventi, sąmoningas pasaulio suvokimas ir švelnumas aplinkai (na ir dar daug dalykų, bet kam čia plėstis). Ir tai mane įkvėpė. Juk aš turiu tiek šviesos savyje ir man reikia ja rūpintis, kad ji galėtų šviesti. Čia kaip iš tos istorijos apie du vilkus, kurį maitinsi tas ir užaugs. Vakar aš maitinau savo skausmingąjį vilką, o štai šiandien maitinu šviesųjį. Stengiuosi negalvoti apie tai, kaip tavęs pasiilgau. Dėkoju už tai, kad buvo gera ir einu prižiūrėti žemės. Vakar ją truputėlį išgasdinau savo rėkavimais, tad šiandien eisiu glostyti, kad atsigautų. Širdyje tuštoka, tačiau juk atsigausiu, rinksiu laimingas akimirkas ir po truputėlį, mažais krisleliais ją užpildysiu :) Tadai, vakar, kai jau pasiruošiau eiti maudytis, pamačiau didžiulį paukštį baltais sparnais. Jo galvos nemačiau, tik didžiulius sparnus, jis leidosi link Karaliūnų. Pagalvojau, gal tai kokia milžinė pelėda. Pradėjau bėgti link Karaliūnų. Sustojau, žiūriu, prie jų prūdo žvejoja baltasis garnys. Nusišypsojau ir nuėjau maudytis. Mylimuk, su šviesa ir šviesiai, lengvai lai tie žingsniai žengiasi. Myliu tave, mano saule! Esame laimingi, gyvename tikrume :))) Tu sakei man, kad neužsiminėčiau nereikalingomis praktikomis, kad nespręsčiau kitų problemų ir kad nekurčiau jų. Net sakei, kad per daug planuoti nereikia, tik truputėlį pasvajoti ;) Vakar klausiausi tavo paskaitos iš Luni, truputėlį susipažinau su praeities tavimi. Gyventi kuo arčiau gamtos, darnoje su gamta. Mane tai įkvepia. Šiąnakt net miegojau be kojinių :)) Mažai valgau šiomis dienomis. Pasiskinu kokių kiaulpienių, rūgštynių, dar darže kokią rukolą ir kopūstą pagriaužiu, na ir, žinoma, vis kokį mūsų obuoliuką suvalgau. Gera, kai tiek mažai reikia. O iš tiesų reikia, tik reikia kokybės :)) Iki, Taduk, Milda
0 Comments
Leave a Reply. |
Archives
July 2020
|