Prisiminimai vis iškyla... Nesinori juose skęsti, tačiau, matyt, reikia juos išgyventi, suprasti, išjausti...
Prisimenu, kai vakarą prieš mūsų metines aš prausiau tave. Šveičiau tavo kūną, rankas, po to po žvaigždėtu dangum maudėmės prūde... Tu nėrei, o aš tavo plaukus glosčiau, pečius. Prisimenu kaip stebėjomės žvaigždėtu dangumi ir žaibais pietvakariuose. Laukėm pokyčio mūsų gyvenime. Šitokios audros būtinai atneš pokyčius, mes sakėm, mintyse galvodami apie vaikutį. Po maudynių tu man parodei kur yra Mažieji Grįžulo Ratai. Ar ten dabar tu tupi? Kartais jaučiu tave šalia, o kartais tu taip toli... Atsigulę pavėsinėje džiaugėmės, kad dar daug metų gyvensim kartu, tu sakei, kad mūsų vaikai čia išvaikščios takučius, o aš sakiau, kad jie kartu su tavimi tupės po agrastų ar serbentų krūmais. Norėjau turėti didelę šeimą su tavimi... Svajojau apie tavo gamintas lovytes mėlynajame kambaryje, apie verandą, kurioje gersime arbatą šaltais žiemos vakarais. Dabar tai nesvarbu, net galvot apie tai nelabai prasminga, tiesiog dabar kitaip neišeina, tad išjautimas viso to padeda. Vakar vakare man baisiai skaudėjo širdį. Prisiminiau tą jausmą, tuos kartus, kai jaučiau vaikutį visai šalia, kai artumas su tavimi buvo dieviškas, tačiau mano mielas protas bandė surikiuoti eiliškumą... ir surikiavo... viskas taip kaip turi būti, tik širdis vis plyšinėja. Tu juk žinai, kad nieko man už mūsų meilę svarbiau nebuvo. Gyvenau mūsų meile, meilės erdve ir svajone, kad mūsų vaikai lakstys šioje išmylėtoje žemėje. O dabar, dabar nebežinau kas laukia. Veiklomis užsiimu, tomis, kurios padeda mūsų žemei ir man. Vakar Joana atvažiavo su Jogailiuku, pasodino rausvąjį serbentą ir pati pasirinko kur pasodinti hortenziją, pasiskynė šiek tiek salotų iš mūsų daržo ir užsiminė apie medelio pasodinimą Jogailai. Virpina širdį. O Jogaila net truputėlį su manimi užmezgė kontaktą. :)) Šiandien suvalgiau mūsų pirmąjį pomidorą... skanus, truputėlį praplyšęs... ir šiek tiek surikiavau malkas, išsimaudžiau prūde, o Tadas supjaustė visus rąstukus nuo pirties. Cika vakar pasigavo varlytę ir ją suvalgė, o Taiga valgo tik žalią mėsą. Taigi, visos savotiškai žaliavalgaujam :) Toks jausmas, kad po šių įvykių mūsų žemė truputėlį sumažėjo... Pasiilgau tavęs, labai pasiilgau, tupiu įsivyniojusi į tavo mėlynąjį megztinį. Troboje truputėlį vėsu... Žinau, kad esu tavo lepunėlė, tačiau krosnies dar nekursiu ir aš bandysiu savo termoreguliaciją atstatyti. Šiandien užsilipau ant tvarto pastogės, ieškojau tentų, lipau siena, tai Cika nežinojo kur dėtis... Žiūrėjo į mane iš apačios ir miauksėjo, manau, aš jai pasirodžiau kaip super katė. O Taigutė vis tupi po lova ir augina pilvuką, ji tokia atsargi šiomis dienomis. Mylimuk, aš pasitikiu tavimi ir gyvenimu. Prisimeni, tą pačia naktį, kai tave prausiau, sakiau tau, kad jaučiuosi užaugusi, jaučiuosi saugi šiame pasaulyje. Tas saugumas atėjo su tavimi. Tu džiaugeisi tą vakarą, kad aš pasitikiu pasauliu, tik sakei, kad visos informacijos į save įsileisti nereikia, nes šiuo metu pasaulyje dar yra daug šleivumo, tačiau pasitikėjimas yra geras jausmas. Vaikštau po žemes ir jaučiuosi tavimi. Šiuo metu tvarte kraunu visas malkas, o virš jo durų yra vapsvų lizdas. Pradžioje truputėlį išsigandau, o vėliau pajutau, kad mes vienos kitom netrukdom... Tad zvimbia jos man prie galvos ir nieko nedaro, tai ir aš joms nieko nedarau, taip ir gyvenam taikiai, jos savo reikalais ir aš savais. Vakar rytą Goštautas su Gintare padėjo malkų pasiruošti, net pasijungėm kreizą ir kelis rąstus supjovėm. Viskas yra taip kaip turi būti, mažais žngsneliais keliaujame į rojų :) Myliu, Milda
0 Comments
Leave a Reply. |
Archives
July 2020
|