Labas rytas, Tadai,
Lietus plauna mūsų žemę nuo vakar vakaro. Medžiai linksta prie žemės. Aš miegojau gerai, vis pabusdavau naktį, nuo vėjo keliamų garsų, o širdy buvo ramu, jaučiau kaip mūsų žemę plauną nuo įvykių visų. Vakar visą dieną kūrenau laužą, juokiausi iš savęs, kad štai juodų drabužių nenešioju šia proga, o mano rankos, veidas bei kojos visiškai juodi. Tačiau lietus nuprausė ir šiandien aš vėl švari. Šiandien tavęs labai ilgiuosi, tavo akių, rankų, balso. Kartais visa atrodo taip nerealu, nesuprantu kas tikra, kas ne... Kartais net nežinau ar pati esu tikra, tada bandau prisiminti įpročius kaip elgiamasi atitinkamose situacijose. Aš nebebijau mirties. Pilnai suprantu, kad ji yra dėsningumas. Jos nei paskubinsi, nei atitrauksi. Ji ateina savo laiku. Žinoma, žmogaus valia gali jai daryti įtaką, tačiau tuo reikia labai užsiimti, o yra svarbesnių dalykų... kurti meilės erdvę, gyventi džiaugsme, mylėti, būti švelnia... Aš vis dar žaliavalgiauju, o iš tavęs juokiuosi, kad tu turbūt pranavalgiauji :) kačiuk :) :) :) Cika vis žaidina mane, neatrodo, kad mūsų mergytės būtų liūdnos, tik išsigąsta labai, kai pradedu kaukti. Lauke jau vėsta oras, pradedu net mąstyti apie krosnies pakurimą. Kažkada dar malkų reikės pasiruošti. Nežinau, kaip tą tavo kreizą reikės įvaldyti, o prailgintuvas taip pat nusilydęs, tad negalėjau elektrinio pjūklo pasijungti. Žingsnelis po žingsnelio ir susitvarkysiu buitį. Jaučiuosi drąsi, viską galinti :) Taduk, keliom dienom prieš tau išėjus aš mąsčiau, kad aš viską turiu ko man gyvenime reikia, tik apie vaikiuką dar labai svajojau. Ir dabar, dabar man irgi tiek mažai reikia, tik kitaip. Staiga ir namo svajonės sustojo. Aš tiesiog tipenu mažais žingsneliais ir randu džiaugsmo mažuose dalykuose. O vaikelis, pasitikiu, kad viskas įvyko taip kaip turėjo įvykti. Tačiau išmokau vieną dalyką, kad šeima, meilė, tai pats svarbiausias dalykas pasaulyje. Svarbiau nei pasaulio gelbėjimas. Aš juk buvau patyrusi ne vieną kartą su tavimi, kad laikas mūsų vaikeliui ateiti, tačiau buvau pasinėrusi mokyklos kūrime. Norėjau ją pirmiau įkurti, o tik tada kurti vaikelį. Tačiau, kai siela kviečia kurti šeimą, nieko svarbiau nėra, visa kita tiesiog turės savaime išsirutulioti. Taduk, aš pasitikiu, kad viskas įvyko kaip turėjo įvykti. Mes darėme viską geriausiai kaip mokėjome. O tu atgimsi, atgimsi savo žemėje. Aš ją prižiūriu ir ji mane prižiūri. Aronijos jau prinoko, o kiek daug augalų aš dar nepažįstu. Vakar mačiau gandrų pulką skrendantį į pietus. Tavo mamytė vakar paskambino. Gera man girdėti jos balsą, toks švelnus, šiltas. Aš nenoriu gelbėti pasaulio, noriu prižiūrėti erdvę, auginti medžius ir po truputį užsiauginti naujas svajones. Myliu tave, Milda
0 Comments
Leave a Reply. |
Archives
July 2020
|