Nuostabusis antradienis.
Šiuo metu gyvenu pas draugus, nes mano namai sparčiai dailinasi ir sunku ten susirasti kampelį kur ramiai galėčiau pabūti ir visgi... Šiomis dienomis namų reikėjo taip stipriai. O atrodė, kad viskas gerai, net labai, bet tai kas yra tikrasis gėris pilnai pajutau šį rytą. Taigi... Vakar mokykloje diena praėjo puikiai, pagaliau bėgome tvarkingai ir dieną leidome darniai. Po pamokų susikroviau daiktus ir lėkiau į sodybą. Jau ne pirmą dieną taip darau. Bet pradžioje reikėjo mums tarsi vienai kitą prisijaukinti, pasidalinti kuo kvėpuojame. O štai vakar atvažiavusi pirmu taikymu lėkiau į daržą. O kokia aš būnu laiminga, kai užsimanau eiti į daržą. Saulė šviečia, o aš su "plaskariezu" agurkų lysvę purenu, šakneles renku. Po to keliauju į daržinę ir lipu ant aukščiausių šiaudų. Užsilipusi kitkas mėtau žemyn. Pro plyšius saulė apšviečia kylančias dulkes, o šiaudai gudrūs, prilindę po drabužiais ir į batus kutena kūna... Pasikraunu šeštą, dešimtą karutį ir ant lysvių kraunu, žiemai ruošiu. Dvi lysves paruošusi keliauju prie kūdros, kuri sidabriškai atspindi dangų, tik vakaruose atspindi raudoną saulę... Net švendrai melsvu sidabru pasipuošę. O aš guliu ant lieptelio ir pildausi širdį ir taip pildausi, kad širdis palaimoje išsiplečia. Po romantiško lieptelio jau sutemę ir prie klevo kūrenu ugnelę. Porą valandų žiūriu tyloje į ugnį, kol pakyla pilnatis ir ją uždengia debesys. Tik kelios žvaigždelės žiba... Du katinai murkia iš šonų, o šuniukai prie kojų. Atsibundu anksti, pasitaisau pagalvę, kuri, pasirodo, yra Agapė. Žiūriu į tolius ir vis klevu pasistebiu kaip jis keičiasi. tai dabar vėl susitraukusiais lapeliais, šilta spalva nusidažęs, kad bent tiek šilumos bebūtų. O pavasarį vėl bus susitraukusiais lapais, tik žaliais ir vis plėsis į dangų ir plotį. Ir man taip norėtųsi žiemai užmigt, sustot... Vis nenatūraliai jaučiuosi žiemą dirbdama... Na, bet ką dabar... Ryte norėjosi sulaukti saulėtekio žemėje. Tad žiūrėjau į laukus ir laukiau. Praėjo rūkas ir tada atskrido virš dvidešimt zylučių. Jos vos už kelių metrų jaunuose medeliuose čiršėjo viena kitą keisdama. Aaaa, kaip tai buvo nuostabu. O po jų koncerto pakilo saulė, su ja ir aš (verčiau sakyti mes, o mūsų buvo penki :D ). Greitai įsėdom mašiną, o iš ten į mokyklą. Dar žemės pakrašty sutikau stirną. Suskambėjom su žeme. Su nuostabiąja... :) Gražaus Jums rudens. Apkabinu :)
0 Comments
Šis ruduo vis kviečia į jungtuves, sesvakarius ir prausynas. Viskas taip prasminga ir man tikros dovanos. Tad šį kartą apie meilę, apie tą nuostabiąją.
Dažnai, labai dažnai žmonės iš noro mylėti eina į santykius, kurie yra ne jiems ir ne iš tikros meilės, o tik dėl noro mylėti. O gal dėl noro, kad juos užpildytų, išgelbėtų... Ir tai nutinka taip labai dažnai... O dar būna įsijungia pragmatiškumas, kad štai žmogus iš panašaus socialinio sluoksnio, panašiais pomėgiais, tad turėtų mums būti gerai kartu. Jis su tokiais plaukais, žandais, nagais... Bet meilė yra ne apie tai. Meilė yra stebuklas. Ji nėra protu suvokiama, bet reikia būti drąsiu, kad galėtum ją pajusti. Kad galėtum širdį taip stipriai atverti ir būti pažeidžiamu. Pasakyti, kad noriu būti su tavimi, eime drauge per šį gyvenimą. Ir ne dėl to, kad manęs pusė, bet dėl to, kad esu pilnas ir su tavimi galiu, noriu kurti ir sukurti gražesnį pasaulį. Kartu galime sukurti šeimą ir nuostabią vietą vaikams augti meilėje. Aš tau save dovanoju. Ak... Ir neiti į santykius, kai maždaug gerai. Negalima santykių pritempinėti. Tai labai išsekina, tad reikia būti drąsiu ir savęs neapgaudinėti. O kai sutinki savo žmogų, ech būki drąsus atverti širdį, raudonuoti ir jaudintis. Virpėti iš džiaugsmo ir vien jausmu gyvu būti. Prieš kelias savaites į mano namučius buvo sudėti nauji langai. Pirmas dalykas kurį padariau, tai atidariau virtuvės langus ir šūktelėjau "vaikai, namo!", o kiek žaismingo laimingumo man tai suteikė. Gera įsivaizduoti... Praeitą savaitę viena moteris manęs paklausė, o ką tu darai su meile Tadui. Net pasimečiau. Su skausmu kaip ir aišku ką darau, o su meile? Pradėjau lementi, kad vaikams mokykloje spinduliuoju, rašau, kuriu, medžius sodinu. Bet, o tikrai, o ką aš su ja darau? Iš Taduko didžiulę meilės dovaną gavau... Tad ką su ja daryti? Kasdien galima ja prisipildyti ir dar labiau šviesti. Prisiminti jį, prisipildyti, atsisveikinti su juo, o jausmą spinduliuoti tiems, kas yra aplink. Svarbu... Šiuo metu esu vis dar kiek pasimetusi, vidiniai pokyčiai vis dar vyksta ir ryškiosios linijos, kurios kadaise apibrėžė mane, po truputėlį tirpsta. Tada nežinau ar aš plečiuosi ar tiesiog išnykstu erdvėje. Kai kurie žmonės būna pasiryžę eiti kryžiaus žygius, sava meile pripildyti kitą žmogų, kuris dar nepasirengęs mylėti. Jie tiki, kad gali pakeisti žmogų esantį šalia. Gal net išgelbėti. Gal kartais jiems ir pavyksta, nežinau... Tokie žygiai ne man ir nelabai jais tikiu... Tad pildyti save reikia gražiausiais jausmais ir mintimis, o tada, kai ateis laikas, ateis ir žmogus. Ir nekils klausimas čia jis ar ne jis. Vienai mano mokinukei į rankas pateko knyga, kurios anotacijoje buvo tokie klausimai: "Ar man rinktis turtingą ir atsakingą vyrą ar aistringą ir charizmatišką?". Ech... Kas per nesąmonės, bet šie klausimai realūs... Tai vėlgi, ne tame esmė... Kai sutiksi savo žmogų, tokie klausimai nekils. Bus vienintelis sakinys "Tai mano žmogus". Viskas. Man labai patinka klausytis muzikos, labai. Rytais galiu atsikelti kiek anksčiau, atsiversti kompiuterį ir klausytis. Klausytis ir svajoti, grynas malonumas. Galiu tempti iki paskutinės sekundės kol jau tikrai tikrai nebeliks laiko. Tai gali trukti kelias valandas. O kai daina tikrai labai patinka "replay" mygtukas vargsta. Klausiu savęs, o ką man dar taip tikrai labai patinka veikti? Sako, kai patinka veikla, tai atsiranda energijos. Tad man labai patinka miegoti lauke, tiesiog be galo. Ryte stebėti smilgų šnarėjimą ar kiek klevas paaugo, arba rūką pievoje, tada taip pat būnu labai laiminga. Dar patinka rytais vaikščiotis arba bėgti gamtoje, o po to lįsti į vandenį. Ir dar kai kas naujo atsitiko apie ką svajoju, bet čia labai nauja ir nežinau ar prilips, bet svajoju apie maisto gaminimą savo naujoje virtuvėje. Bet taip konkrečiai... Įsivaizduoju kaip orkaitėje troškinsis daržovės, kaip plausiu pomidorus ir rozmarinu juos gardinsiu... Net pačiai iš savęs juokinga, bet net kartais pasižiūriu maisto gaminimo laidas ir svajoju apie virtuvę. Pramušė, matyt, sociumas :D Dar man patinka bendrauti su draugais. ŠOKTI, labai patinka. Patinka eiti į masažus ir labai patinka gulėti karštoje vonioje. Oi kaip man patinka praustis ir gulėti karštoje vonioje. Gal sunku tai suprasti, bet pagyvenus keturis metus be vonios... Pirtintis labai patinka. Dar patinka švarius skalbinius, kvepiančius ir šlapius kabinti ant virvės lauke ir į juos žiūrėti. Tai man yra visiška romantika. Negaliu paaiškinti kodėl ir iš kur tai, bet mane tai užburia. Dar labai labai patinka stebėti saulėlydžius ir paukščius. Svarbu įsivardinti gyvenime, kas tikrai džiugina iš širdies. Labai svarbu. Man labai patinka matyti tikrus žmones, drąsius savo netobulume. Pati kartais bijau save pilnai pamatyti, pati sau būnu kaip uždara knyga ir nežinau kas vyksta. O kaip dar kitam paaiškinti, kas su manimi vyksta... Ir atrodo viskas gerai, vyksta tai apie ką svajojau. Bet dar kažko trūksta. Save pripildyti reikia, tad po truputį, po truputį. Galiu bent pasidžiaugti, kad nebėra poreikio filmų žiūrėti ir serialų. Tarsi išgaravo... Noriu namo... Jau greitai :) labos iš tų gražių dainų :) Šiandien norėjau eiti anksčiau miegoti, bet vėl virpėjimas pripildė širdį, buvo aprimęs kai buvau pilnai atsidavusi performansui, o štai dabar ir vėl... Širdy ilgu, gyvenimo, kuris, norėčiau sakyti, turėtų būti. Toks keistas jausmas, kai gyvenimas toks tyrai gražus, o vis tiek ilgesys pilnas. Štai savaitgalį dar vieną mergelę nuprausėm, jungtuvėm paruošėm. Mėnulio nušviestos ežere maudėmės ir basomis sušalusiomis pėdomis bėgome pieva atgalion. Glostėm plaukus, plovėm pėdas, druska ištrynėm nugarą... lengvai... subtiliom dainom pritarinėjo vandens burbuliavimas, garavimas akmenimis. Tokios gražios visos, meilę patyrusios, meilės išsiilgusios, švelnių prisilietimų belaukiančios. Nuostabiai gražios... Ir aš buvau pakviesta būti tarp šių deivių, oi kaip brangu. Ačiū.
Sunku man rasti gyvenime balansą. Šeštadienio rytą verkiu, kad nebespėju visko, kad per daug, man taip norisi pievose paslampinėti. O štai šiandien šiek tiek paslampinėjau ir vėl virpėjimas pargrįžo... Nieko baisaus, savaitė užimta kaip reikalas. Bet apie ką tu? Ko taip virpa krūtinė? Kažkoks laukimas, didžiulis... Gal kažkas įvyks, gal tuoj? Jau atšalo ir naktis greitai apgaubia žemę. Štai pirmieji sniegai tirpo ant plaukų... Gal mane tiesiog žemė manoji kviečia, išsiilgusi. O kaip išsiilgusi... Šiuo metu kelioms savaitėms išsikrausčiau pas draugus, nes remontas namuose išsiplėtė per visus kambarius. Bet jau tuoj tuoj aš pargrįšiu į savo pievas, pas savo medžius. Ak, dar pasidžiaugsiu, kad lindyhopą pasimatavau. Ir patiko, labai patiko. Dar tešokau tris kartus, bet kolkas gerai, tai gal prilips. Močiutė ypač džiaugiasi, sako "pagaliau tu iš savo kaimo šiek tiek išlendi. Taigi jaunas žmogus... Reikia, reikia". Močiutės klausau, širdelės klausau :D Labanaktis Šiandien važiuosiu į mažos mergytės krikštynas, o vakare į draugų vestuves. Kažkada labai norėjau tokio gyvenimo, dalyvauti tokiose šventėse ir šiais metais tai vyksta. Prausynos, sesvakariai, vestuvės, krikštynos, pats gyvenimas :) O vakar man atvežė naujus medinius langus ir duris. Grožis neišpasakytas. Ir dailylentės jau ant lauko sienos atsirado, tad mano miela trobelė po truputį po truputį tampa gražuole. Svarbu man tai... O papinkos pasipuošusios obuoliukais nuostabaus skonio ir avietės saldina gomurį. Mokykla taip pat šiais metais važiuoja puikiai. Kažkas stipriai atlaisvėjo ir kolektyvas geras susirinko, o mano klasės vaikai išvis superiniai. Ir nebepervargstu taip stipriai kaip anksčiau, atsirado erdvės ir kitiems projektams, tad... Kitą savaitę Rotušės aikštėje darysiu performansą, kurio metu eisiu ratu pirmadienį-penktadienį, 9:00 - 17:00 valandomis. Performansas labai paprastas, o jis pats, man kaip visas gyvenimas, net baisu jį žodžiais sugadinti. Bet sakykime, kad gyvenimas, tai ratas, kur vis tos pačios temos, tik nuo einančiojo ratu priklauso temos gylis, požiūrio kampas. O šiaip viskas apie tą patį, bet kuo subtiliau, tuo giliau. Reikia laiko, o aš kartais bėgu...
Mano širdis taip stipriai virpa, atrodo, kad tuoj kažkas įvyks, bet dar nematau kas, tik visas vidus išsiplėtęs, kaip tyla prieš audrą. Kaip ir viskas gerai, bet jaučiu visa savimi, kad keičiasi vėjo kryptis. O aš tokia pasiruošusi išskleisti savo burę ir plaukti, bet ak, nežinojau į kurią pusę. Rugpjūtis man yra labai svarbus mėnuo. Rugpjūčio 13d. aš ištekėjau už Tado, kai trylikta diena pereina į keturioliktą, tai momentas, kai išlydėjau jį anapus, o penkiolikta jo gimtadienis. Hm... šį kartą metines pasidarėm penkioliktą dieną, susibūrė artimieji ir draugai prie jo ąžuolo. Akmenėlius išglostėme su šeima ir sudėliojome juos gražiai, ąžuolą, kuris jau su giliukais, apmulčiavome. Žemė buvo lengva kaip varnalėšos pūkai, vaikai laimingi lakstė po pievas ir mėlynomis nuo aronijų lūpomis juokėsi. Sustojus į ratą visi turėjome obuoliukus. Tadas pastoviai valgydavo obuolius, net graužtukus suvalgydavo. Obuoliai būdavo ir pusryčiams ir vakarienei. Tad sustojome ir prisiminėm jį... Prisimenu kaip praeitais metais susirinkus prie ąžuolo pradėjo lyti, mes visi subėgome į trobą, širdys dar buvo stipriai išdraskytos ir pati žemė verkė už mus. Šiais metais švietė saulė tiesiai į mus ir galvojau, kad daug lengviau bus, bet pats kūnas paleido ašaras. Taip vis būna, atrodo, kad viskas gerai, bet ašaros liejas per kraštus, sielą gydo. Svarbu, kad jau yra giliukų, sukasi žemės ciklas, viskas atsinaujina, gyvybe kvepia, gal kitais metais ir mano magnolija jau žydės. O aš keičiuosi, vis lankstesnė daraus, bet pastoviai virpu. Širdis meile prisipildžiusi ir džiaugsmo. Gal ir gerai, štai tuoj prasidės nauji mokslo metai, tai galėsiu su mokinukais dalintis. Dabar namų renovacija, mokyklos kūryba, žmonės, šunys ir gerai. Vis dar nerandu maisto, miego ir darbo ritmo, bet mokausi... O štai, noriu pasidalinti pamąstymais. Ar aš yra mano? Jei kam kils pamąstymų šiuo klausimu tai labai laukiu jūsų laiškų, nes tiesiog... Ar aš yra mano? Aš esu savo tėvų, senelių, protėvių tąsa. Draugų, pažįstamų, vaizdų ir patirčių atspindys. Ar aš renkasi? Ar renkasi tas, kuris gavęs viso pasaulio ir laikų įtaką? Jei renkasi pastarasis, tai aš nesu mano, jis viso pasaulio. Tai kam man rodyti jį geresnį ar blogesnį? Jis tiesiog yra visų. Jis yra visumos atspindys. tai ne apie mane, o apie pasaulį. Ir jei aš pasakoju net apie tai, kas asmeniškiausia, tai ne apie mane, o apie pasaulį. Ir jei aš stipriai kovoju už kažką, tai ne tik už save kovoju, bet už visus kovojančius ir bijančius. Ir jei aš myliu, tai už visus mylinčius myliu ir mano meilė visą pasaulį padaro geresniu. Ir jei aš atleidžiu, aš už visus atleidžiu. Tik štai yra dar viena tema: Vanduo teka, Akmuo būna. Būk ir tu kaip akmuo Ir tekėk kaip vanduo. Lai srovė amžina Atpažįsta save. Jei visas aš nesu mano ar tada aš tik tekantis vanduo? Koks tai didelis disbalansas man šioje vietoje. O juk turi būti ir kaip akmuo. Pasaulis man visų energijų visuma ir balansas. Konfliktas yra nuostabi terapinė erdvė, nepatogi, bet gili ir tikra. O jei yra tik tėkmė, tai kur konfliktas? Šį kartą trumpai, bet gal dar kam kilę yra minčių ar aš yra mano :) mano email [email protected] Apkabinu mylinčia širdim, Milda Po praeitos vasaros sausros tvenkinys nesugebėjo pilnai atsistatyti, po šios vasaros vandens lygis tik dar labiau nuseko, dabar visu metru žemesnis vandens paviršius. Kaimynai dalinosi, kad jų tvenkiny, dėl per mažo vandens kiekio, žuvys nebeišgyvena, net ir didysis Kiemento ežeras metru nusėdo. Šis neramus jausmas šią vasarą lydėjo, kol sugalvojau, kad galima prisikviesti sesių, draugių, mamų, dukrų ir kartu prisikviesti vandenį į savąją žemę. Bekuriant šokį supratau, kad tai ne tik apie vandens kvietimą, bet ir savęs žadinimą rūpintis aplinka, ir viskuo, kas gyva. Didelis ačiū Jovitai Mikšytei Ramunei Stasytienei Daivai Šiemaitytei Ernestai Navickaitei Aleksai Sčastnajai Dorotei Girskienei Lunai Zakarevičiūtei Ūlai Stasytytei Laiminguo Jonui Tumasoniui Ievai Tumasonienei Sauliui Šeštavickui Gero žiūrėjimo 🌿 Šį savaitgalį keliavau į Premą festivalį, norėjau į Norvegiją, į kalnus, bet vyksta remontai ir mano visi finansai keliauja į juos, tad nusprendžiau keliauti į Premą festivalį pajūryje. Po žingsnelį, dabar susitvarkysiu namučius, o kažkada ir į Norvegiją nuvyksiu.
Kelionė prasidėjo penktadienį, saulė švietė priekyje, Taiga su Agape visą kelią pramiegojo, o aš dainavau kartu su Razausku dainavau apie burtininkę ir kaip pastūmus žvaigždę krito karalius. Dangus puoėsi pastelinėmis spalvomis, o širdy plasnojo laisvė. Festivalyje pabuvau lygiai 10 minučių. Po to nuvykau pas draugą, kuris gyvena netoliese, išgėrėm čiobrelių arbatos, pasiklojau patalus jo pievoje ir taip praėjo mano pirmoji kelionės naktis. Kitą rytą keliavau prie jūros, kur, žinoma, pataikiau į nudistų paplūdimį, kuriame galima būti su šunimis. Ačiū :D Būnant prie jūros paklausiau savęs, o kur aš dabar norėčiau būti, taigi prie Šatrijos kalno ugnies. Tad paskambinau draugui, kuris neseniai ten buvo ir paklausiau kaip iki ten nuvykti. Pati iškeičiau savo išmanųjį į cat mygtukinį, su kurio ir vinis kalti galima. Su išmaniuoju reikia daug valios turėti, kad nesitikrinti emailo, messengerio ir facebook ar dar ko, tad susidariau sau aplinkybes, kurios nesiurbtų mano laiko ir įsigyjau begalo nuobodų telefoną. Tad kai keliauju mano gps būna nuorodos susirašytos ant lapuko, o man taip labai patinka, tada būnu labai budri kelyje ir kelio nuorodomis vadovaujuosi bei intuicija. Taigi, bekalbant su Aurimu šis man pasiūly pakeliui ir Lopaičius aplankyti, gerai, pagalvojau. Tačiau prieš vykstant į Lopaičius dar sustojome Palangoje, nes koks tai didelis noras buvo ant Palangos tilto nueiti. Užsidėjau gražiausią suknelę, pasirišau šunytes ir kaip solidžios damutės prasiėjome basanavičiaus gatve. O Palanga šį kartą man priminė Disney land'ą, pramogos, siaubo kambariai, ledai, burbuliniai vafliai ir dar visokios nesąmonės. Dangus mėlynas, visi įdegę ir koks tai surealumas, na ir aš su savo damutėmis :D Nusikalusios po kokių 7km distancijos sėdome į mašiną ir keliavome į Lopaičius. Tik įėjus stendas informavo, kad tai žemaitijos energetinis centras. Ha, galvoju, ir vėl... Na taip taip, pažiūrėsim. Esu gana skeptiška tokiems dalykams, tačiau vos tik užlipus ant piliakalnio ašaros pradėjo riedėti, o viduj giliai suskambo žodžiai "Tėvyne, ačiū, kad esu tavo dalimi". Na, tai mane užpuolė iš pasalų. Jau kurį laiką jaučiuosi ypatingai gerai, o štai čia negalėjau sustoti verkti. Tad nusprendžiau eiti toliau, vos tik paėjus ant dešinės kojos įsikibo rudoji skruzdėlė. Taip ir ėjau vis kelią su palydove ant dešinės kojos. Kelyje sutikau gydantį akmenį, šaltinį, pušeles, tačiau priėjus prie širdies akmens vėl ašaros pradėjo tekėti. Savo ir Taduko istoriją išgyvenau... Tarsi širdis atsivėrė ir dalis neišgyvento skausmo liejosi ant akmens. Nuėjus prie dolmeno mintys kiek pasikeitė, o ašaros ir toliau sruvo. Tad tokie buvo tie Lopaičiai man. Tikrai stipri vieta ir daug metų prireikė, kol aš ten atsiradau. Na, o po Lopaičių keliavome į Šatriją. Tik mums atvykus Taiga mane skubino išipti iš mašinos ir greičiau eiti lankyti naujos vietos. Patiko pilkajai keliauti. Užlipus ant piliakalnio vėl išgyvenau Lietuvos grožį, o po to keliavau link ugnelės. Einant link jos nepastebėjau elektrinio piemens, o kadangi buvau basa, tai smūgį gavau kaip reikiant. Žinant mano ir elektros patirtį, tai truputėlį reikėjo pasistengti, kad neišsigąsčiau eiti toliau, bet išgirdus balsus sklindančius nuo ugnies drąsiau žengiau arčiau. O ten du vyrukai saugojo ugnį, padainavom, palydėjom saulę ir nuėjau miegoti po žvaigždėtu Šatrijos dangum. O naktį sapnavau Tadą. Sapnas buvo tarsi ne sapnas, o tikrovė. Mes šnekučiavomės, kažką veikėm sodyboje, Tadas buvo laimingas iki ausų. Drąsino mane, kad jam viskas labai gerai ir kad aš viską labai gerai darau. Šis sapnas buvo mano savaitgalio kulminacija ir dovana. Kaip gerai, kad važiavau į festivalį ir kaip gerai, kad atsidūriau čia. Ryte, saulei dar nepakilus Darius mane pakvietė eiti kartu užnešti ugnelės ant Šatrijos kalno. Rūkas kaip upė tekėjo tarp medžių. Pradėjus kilti saulei, rūkas taipp pat kilo ir paslėpe visa, kas aplink piliakalnį, liko tik žolė po kojomis ir dangus. Labas :) šiandien štai išėjo sukurti filmuką, kuris jau kurį laiką buvo many. Filmukas apie gyvenimą sodyboje, apie kasdienius mažus - didelius stebuklus. Ne visada gaunasi taip tobulai dienas nugyventi, bet kai gaunasi, tai... o ko daugiau reikia :) Malonaus žiūrėjimo :) Yra tokių dainų, kurias visada gera išgirsti, sustato viską į savo vietas, širdį pažadina ir taip viskas suskamba. Šį vakarą prisiminiau dainą "Akmenų kareiviai", prieš gerą pusmetį, kai Lietuvėlė dar buvo šalta ir tamsi, turėjau šios dainos žodžius ant lapelio užsirašiusi, kad turėčiau visur su savimi ir vairuodama galėčiau vis dainuoti. Gražaus jums vakaro :) |
Archives
July 2020
|