Būna prisižiūriu filmų kaip "The Odyssey", šalia knyga "Bėgančios su vilkais", o savaitgalį lankytasi Ekogyvenviečių šventėje ir tada tikro gyvenimo skonis pumpuojasi kraujagyslėmis. Prisimenu, kažkada kalbėjausi su draugu, senai, gal pirmame kurse. Jis klausė manęs, kokio namo norėčiau. Atsakiau, kad minimalistinio, kuo mažiau detalių, spalvų, kad neblaškytu ir kad lengva tvarkytis būtų. Sterilu, atsakė jis. Tuo tarpu pats gyveno Jogailos gatvėje, mažamė butuke, su paplėšytais tapetais, vieno kvadratinio metro virtuve su išdidžia, geltonais dantimis besišypsančia kriaukle, parūdijusiu kranu... Daugiausiai vietos čia užėmė cigarečių kvapas ir knygų lentyna iš kurios gavau Erich Fromm knygą "Meilės menas".
Šios knygos turinys kaip ir mano draugo žodžiai apie sterilumą vis dar lydi mane. Tik dabar tas sterilumas labiau gąsdina, nei traukia. Gąsdina, kai moterys pasirenka daryti cezario pjūvį, o vyrai pasirenka laukti už durų kol vaikas gims. Mane gąsdina, kad mes tiek mažai suprantame apie gimtį ir mirtį. Kad dažnai bijome gyventi ir drąsiai eiti savo pasirinktu keliu. Mane gąsdina, kad žmonės bijo vaikščioti lietuje ar bėgti per purvynus. Mane veža, kad Marius jau šešis mėnesius valgo tik savo užsiaugintą, gamtoje rastą ir iš kaimynų gautą maistą. Mane veža, kad jis neturi valstybinės elektros ir garsiai sako, kad gamta yra vieta kur kuri ir būni, o namai, tai stogas, urvas. Ir kai mokykloje statėm pavėsinę su vaikais, audėm šunažoles ir rinkom lazdynus - mano širdis taip džiaugėsi. Ir kartais man norisi dar labiau į gamtą. Tupėti ištisas dienas ir naktis lauke, tiesiog būti, žaisti. Gyventi pilnumoje, kur ir uodai, kraujas, purvas, sudraskytos rankos, subadytos kojos, nudegę skruostai, romantiški saulėtekiai ir ilgesingi vakarai. Ne visada man pavyksta ir kartais gamtos man būna per daug ir tada norisi nušienautos žolytės ir šiltų namų. Bet kaip norisi gyventi taip pilnai, mylėti stipriai kaip Panelopė Odisėją ir tapti savo gyvenimu herojum.
0 Comments
Aš kartais taip bijau sustoti, nes tada mano skausmas gali nebesusivaldyti. Greičiausiai kiek bijau ir pilnai jausti, nes juoduma pasipils į aplinką. Atėjo laikas, kai pagaliau suprantu, kad kiek pykstu ant tavęs, kad palikai. Ir tikrai neišeina man taip giliai gyvent kaip su tavimi. Neturiu su kuo taip stipriai dalintis giliausiomis širdies svajonėmis ir pajautimais. Ir blyn, Tadai, sunku man be tavęs, liūdna, nes neišeina be tavęs taip stipriai jausti gyvenimo. O ko aš tik nedarau... Meldžiuosi, vaikštau į savipagalbos užsiėmimus, dalyvauju lūšies programose, akmenukus nešioju, keliuosi sau tikslus ir blyn, vis tiek ne taip gerai. Namus sugebėjau pakeisti, vandenį iš šulinio pati nešuosi, malkas tempiu, vaikus mokinu ir vis dar verkiu, kai jiems skaitau pasakėčias iš Anastasijos. Bet, Tadai, man vis dar neišeina gyventi pilnai atverta širdimi. Tiesiog dar neišeina, Ir mane tai užknisa, juodai užknisa, o aš tikrai taip nuoširdžiai nuoširdžiai stengiuosi. Ir kartais man pavyksta, kai rytais išbėgu ir išsimaudau savam tvenkiny, kai sėdžiu lauke ir grožiuosi savais augalais. Su gamta pavyksta, dar daugiau gamtos reikia, šioje žiemoje kiek užstrigau ties namu ir pritrūko gamtos. Bet tavęs labiausiai trūksta, supranti... Trūksta man tavo meilės, kuri man buvo tiesiog dieviška. Ir vienintėlės vietos, kur aš ją vėl galiu surasti tai mūsų žemėje, gamtoje ir Dieve, maldoje. Supranti? O kaip man tai pajusti taip pilnai su žmonėmis, nes realiai, su jais tai noriu jausti. Svajoju, labai svajoju, kad ateis į mano gyvenimą santykis, kur rasiu aš tą gylį. Bet, rūpūs miltai, kaip aš tiesiog pasiilgau mūsų santykio ir tavęs ir tavo balso ir rankų ir nutrūktgalviškumo. Tiesiog, žinok tai, kad man visai visai nepatinka, kad išėjai, žiauriai nepatinka. Taip, aš jau išmokau dėkoti už viską ką gyvenimas duoda ir atimdamas duoda, bet, mielasis, aš svajojau visai kitaip. Tai va. Myliu tave ir pykstu ant tavęs ir toliau mokysiuos ir kažkaip pasieksiu tą nuostabią gyvenimo kokybę. Tebūnie ji ateina. Myliu.
Šiandien, atostogoms kiek įsivažiavus, atėjo laikas ramybei ir peržvelgti kas įvyko per praeituosius metus. Dažnai vis jaučiuosi nepakankamai padarius, kad dar kažko reikia, trūksta... Bet kai sustoju pasižiūrėti, tai visai viskas gerai. 1. Namai Na, tai turbūt svarbiausias praeitų metų įvykis, kad pagaliau pradėjau intensyvią namų rekonstrukciją. Išmokau apie kanalizaciją (mamą pradeda jau purtyti, kai išgirsta šį žodį, tad galite įsivaizduoti, kad ši tema lydėjo beveik kiekvieną mūsų susitikimą kelis mėnesius), vandens ir šildymo sistemas, įvairaus tipo namo apšiltinimo būdus ir t.t. Kelias savaites gyvenau lauke, kelias pas draugus. Apie statybas išmokau DAUG, labai :D Ir taip dar tikrai yra ką čia nuveikti, bet namų atmosfera pasikeitusi ir tai, kas kažkada buvo mano vyro, po to mudviejų, dabar tapo mano. Šiandien aš sėdžiu laiminga ant sofutės, geriu šaltalankių arbatą, kampuose išsidrėbę augintiniai parpia. Taip, nauja šildymo sistema dar nepajungta, vandenį toliau nešuos iš šulinio, bet šiandien tėtis užsuko ir įžengęs pasakė "gražus namas". Paprastai. Tikrai gražus. 10 mėnesių intensyvaus darbo ir pagaliau matosi apie ką čia :) Na, tai statybos šiais metais įsisavino didžiausią kiekį mano energijos. O aš dar savęs klausiu, kur man save realizuoti, ką veikti, kur eiti? Na, bet apie tai vėliau. Štai, koks gražus ir kultūringas :D šis vakaras 2. Mokykla Taip pat šiais metais vėl pradėjau dirbti pradinių klasių mokytoja. Šis menas man visai puikiai sekasi, su vaikais malonu labai bendrauti. O bendradarbiai suvokiami ir smagūs. Nemiega mokytojai naktimis, mokykla gyvena, raminu juos, kad po penkių metų pasidaro ramiau, o pati džiaugiuosi, kad štai, normalūs žmonės, rūpinasi, jaudinasi, o rytais krykštauja ir dainuoja. 3. Working days Rotušės aikštėje Pagaliau ilgai brandintas performansas išdrįso išlįsti į dienos šviesą. Ir tai kas anksčiau kėlė didelį iššūkį, dabar tėra gyvenimo dalis. 4. Emocijos ir jausmai Žmogaus jausmus labai vertinu. Jie, mano manymu, yra greičiausiai pasiekiama informacija. Tačiau šiais metais aš ganėtinai apsiraminau. O gal tiesiog su Tado išėjimu labai pasikeičiau. Bet jei anksčiau man buvo ganėtinai lengva įsimylėti ir jausti drugelius pilvelyje, po Tado išėjimo juos pajusti yra kiek kebloka... Ėjau į pasimatymus, bet drugeliai neatskrido. O gal meilė yra kas kito, gal ji kitokia forma pasirodys. Šis klausimas krebžda manyje. Nenoriu būti abejinga gyvenimui, norisi kvėpuoti pilnais plaučiais. Būna dalykų, kurie mane sujaudina iki širdies gelmių. Štai, mano gimtadienio proga įvyko visiškas stebuklas, pradėjau labai stipriai jausti medžius. Rytais kelias valandas skrajodavau juodalksnio šakomis, kurios tarsi nervinės ląstelės skanavo orą, virpėjo. Važiuojant į darbą pirmą kartą pakely atkreipiau dėmesį į medį, kuris be galo panašus į širdį. O pušų vingiuotumas... Na pagaunat... Įsimylėti man nelabai pavyksta, bet skrajoti medžių šakomis - visiška sėkmė. O su gamta, man taip ir yra, palaima absoliuti apima būnant joje. Geriausiai būti savoje žemėje. Štai tvenkinyje pagaliau padaugėjo vandens, gal 30cm pakilo vandens lygis. Man tai pamačius, širdis šokinėja iš laimės, o besimaudant dėkoju ir vėl dėkoju, po to pasišokinėdama pašąlusiomis kojomis keliauju šildytis į namus. 5. Jūra Šiais metais buvau prie Jūros tris kartus. Paskutinį kartą buvau gruodžio 23d. Tai buvo pirmasis kartais, kai žiemą maudžiausi jūroje. Žinote ką? Ji šiltesnė už mano tvenkinį... Ženkliai :D 6. Priprantu, kad Tado nėra Praėjus kiek daugiau nei dviems metams pradedu priprasti, kad Tado nėra. Taip, renkantis gyvenimo kelius aš vis dar mintyse tariuosi su juo ir taip, man vis dar skauda. Bet gyvenimas pildosi savimi. Tačiau dar kažkur giliai yra tas skausmas, tik dabar jis ne toks aiškus ir matomas. Kartais mane šiek tiek gąsdina, nes pilnai šio skausmo nesuprantu. Mokinuosi melstis ir šiek tiek labiau pasitikėti Dievu, bei gyvenimu. Šiame momente mane labai gelbsti tai, kad aš sugebėjau savo namą pagražinti ir ūkį susitvarkyti. Šis savarankiškumas suteikia daug pasitikėjimo savimi, savo jėgomis ir gyvenimu. Nes tikrai labai daug kas man padėjo šiame procese, ačiū Jums. 7. Mokausi prašyti pagalbos Aš pati. Aš pati nusinešiu, pati išsispręsiu, pati... gi pati galiu. Prieš kelias savaites mano namuose dirbo du elektrikai. Jiems bedirbant man reikėjo visokius daiktus iš mašinos susinešti į namus. Mintis, kad jie galėtų man padėti net nekilo, kol vienas iš jų pasisiūlė. Tad šiais metais mokausi prašyti pagalbos ir pasirodo, kad kai paprašau, žmonės labai noriai padeda. Tuo tarpu ir pati paprašyta pagalbos su noru padedu. Štai, visai neseniai, viena draugė paprašė padėti pakuoti prekes visai netikėtai. Taip, tai buvo užimtas laikotarpis, bet su didžiausiu džiaugsmu važiavau padėti. Norint būti pilnai gyvu reikia įsisavinti sintezės principą. Yra viena ląstelė, kuri yra pati sau, ji pjauną šaką ant kurios sėdi. Tai ta, vadinamoji vėžinė ląstelė. O sveiki organizmai dalinasi, dalyvauja ir kartu auga. Tai va, ateinančiais metais toliau tęsiu savo mokslus prašyti ir priimti pagalbą. 8. Filmukai Ehey, pradėjau juos kurti ir žaisti su video medžiaga. Puiku! 9. Fjallraven polar Išdrįsau sudalyvauti varžybose dėl išvykos, už mane prabalsavo daugiau nei 1800 žmonių. Nelaimėjau kelionės, bet žmonių palaikymas buvo tikra dovana. 10. Maudynės Anksčiau greitai įlisdavau į tvenkinį, tris kartus pritūpdavau ir išlįsdavau. Šiais metais maudymosi įpročius pakeičiau. Lendu į vandenį palengva, stengiuosi be didelio streso, ramiai pastoviu apie 45 sekundes, tada paneriu ir ramiai išlendu. Anksčiau galvos nešlapindavau, nes po to kurį laiką būdavo labai šalta ir galvą diegdavo, o štai šiais metais viskas gerai. Palinkėjimas sau Ateinančiais metais linkiu sau pilnai susitvarkyti pirmą namelio aukštą ir susitvarkyti šiukšlyną aplink namą. Taip pat linkiu sau užsiauginti savo maistą. Linkiu sau rasti kuo daugiau veiklų ir dalykų, kurie mane džiugina. Linkiu pajusti tikrą meilę ir atrasti savąjį žmogų. Linkiu sau suprasti vidinį skausmą ir paversti jį šviesa. Linkiu sau būti puikia, įkvepiančia mokytoja, spinduliuojančia meile kiekvienam vaikui. Linkiu sau keltis anksčiau ir eiti miegoti anksčiau. Disciplinos, puikių knygų ir kūrybos. Nuostabių supančių žmonių ir šokių. Na, ir geros skalbimo mašinos :D Ak, kaip gi galėjau pamiršti, kaip ir kiekvienais metais, linkiu numesti svorio :D :D :D Gražių visiems ateinančių Daug skirtingų požiūrių sutinku, koks žmogus turėtų būti pats su savimi arba santykiuose. Man pačiai turbūt du pagrindiniai idėjų keliai yra aktualūs:
1. Žmogus pats iš savęs yra pilnas ir jo laimė priklauso tik nuo jo paties. 2. Kiekvienas žmogus yra puselė ir tik vyrui ir moteriai susituokus yra sukuriama visuma. Šiuo metu mano gyvenime nėra santuokos. Tačiau džiaugtis gyvenimu visgi gaunasi ir namus kurtis pavyksta, net dalintis savo džiaugsmu pavyksta su kitais. Mano gyvenimo kokybė ganėtinai gera. Vis dėlto, ar aš pati sugebėčiau atsinaujinti? Taip, šiuolaikinis pasaulis kuria visokias nesąmones kaip kyborgus auginti, bet mano pažiūros kiek kitokios. Noriu, kad nauji žmonės į šį pasaulį ateitų dievo sukurtu būdu - kai vyras įsimyli moterį, jų abiejų širdys susilieja ir iš tos didelės meilės gimsta vaikai. Tad kai atsisuku į gamtą, suprantu, kad tesu puselė, nes pati iš savęs atsinaujinti nesugebu, tai įmanoma tik apsijungime su vyru. O gamtoje gyva yra tai, kas sugeba atsinaujinti. Tad keliaujant tokia teorija, aš tesu puselė. Tačiau, būna taip, kad ši teorija neveikia tada, kai žmonės būna energetiškai visiškai nusėdę ir jiems reikia ne puselės, o asmens, kurį galėtų vampyruoti. Tokiu atvėju tai bus ne puselės, ne vyras ir moteris, o auka ir vampyras, bet turbūt esmė tame, kad vienas iš jų nebus vyru, o kitas nebus moterimi. O gal net dvi aukos, kurios pačio gyvenimo iškankintos ir tėra varganų protėvių pasirinkimų palikuonys... O ką paliksime mes kitoms kartoms? Tad išskirčiau skirtingus laiptelius. 1. Žmogus, kuris nusivaręs, neturi gyvybinių energijų. Neturi erdvės kurti, džiaugtis gyvenimu. Tokiam žmogui tikrai ne apie santuoką reikėtų galvoti, o kaip savo stuburą atstatyti, įkvėpti gryno miško oro, nuraminti protą. Tačiau, vis dėlto, būna, kad juos apdovanoja gyvenimas meile. Ta tikrąja, kai naktimis negali miegoti ir valgyti nesinori, nes ši energija suteikia sparnus... Tačiau kartais būna, kad tokioje būsenoje žmonės vis dėlto eina ne į meilės santykius, o tiesiog į santykius, nes ieško artumo ir šilumos. Tokiu atvėju, jie eina iš trūkumo savęs pačio ir ieško, kuo tą trūkumą užpildyti, 2. Žmogus, kuris jaučia gyvenimo džiaugsmą, spinduliuoja meile sau ir aplinkai, priima visas energijas kaip visumą. Toks žmogus taip pat jaučia trūkumą, tik šis trūkumas kiek sąmoningesniame lygyje, kai ego yra kiek sumažėjęs ir suvoki, kad tik šokyje su kitu žmogumi gali sukurti meilės materialą formą - vaiką. Tokiame santykyje įvyksta susiliejimas ir tada suskamba visuma. Tokiame suvokime, neskiedi, kad gali save kitame žmoguje pamesti ar laisvę prarasti. Esi pilnas, kiek gali būti pilnas vyras ar pilna moteris. Bet žinai, kad tik apsijungęs su kita pusele pradėsi žaisti tikruosius dieviškus žaidimus. O žemės ir kosminės energijos, matyt, yra labai naivios ir patiklios. Jos atviros patikėti galimybe, kai pustuštis vyras bučiuoja pustuštę moterį. Nes tą akimirką gal juose trumpam sužiba meilės energija. O šios energijos tiesiog laukia kiekvienos galimybės išsiskleisti. Skaudu man skaityti, kai jaunas vyras facebooke rašo, kad išsiskyrė su mergina, su kuria buvo nuostabiai gilūs santykiai, paliūdėjo kelias dienas ir praėjo skausmas. Tada galvoju, kad žmonės neleidžia sau pilnai pasinerti į santykius, nes yra silpni, labai silpni ir jei pasileis tekėti santykių upe, jie išnyks. Mums patinka turėti planą b, tada mes nepažeidžiami, bet tada ir negyvename pilnume ir vaikštome pusgyviai. Mt 17,20 20 Jėzus jiems atsakė: “Dėl jūsų netikėjimo. Iš tiesų sakau jums: jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį, jūs tartumėte šitam kalnui: ‘Persikelk iš čia į tenai’, ir jis persikeltų. Ir nieko jums nebūtų neįmanomo. Ir taip, mieli vyrai, nuostabiausieji, gera mums, kai Jūs mus saugote, net kai Jūsų neprašome. Mums visada reikia, kad mus saugotumėte. Kad vestumėte gyvenimo keliu, kad apgintumėte nuo pasaulio sunkumų, kad gerėtumėtes mumis. Jūs mums tokie reikalingi, kad būtumėte laimingi ir stiprūs, kad būtumėte įsikvėpę geresnio pasaulio kūrimu. :) 1 Tim 5, 8 8 Jeigu kas neaprūpina savųjų, ir ypač savo namiškių, tas yra paneigęs tikėjimą ir blogesnis už netikintį! Gražaus Jums vakaro Milda Paskutinė diena prieš įžengiant į gruodį. Nuostabųjį gruodį, kurio gale, kažkur ties mano gimtadieniu saulė vėl pradės džiuginti kiek ilgiau. O dabar dienos trumpos, o kai jos tokios trumpos, atrodo, kad visai nėra laiko. Tiesiog pasidarau svarbiausius dalykus ir žiūrėk, jau miegoti laikas. Šiomis dienomis man iškilo finansinis klausimas. Būna kartą ar du per metus šis klausimas vis iškyla. Tokiais momentais pasidaro neramu ir pradeda gerklę spausti. Bet prisimenant praeitus metus, kurių metu dirbau beprotiškai daug ir nebeliko niekam energijos taip pat nežavi... Tada vėl viską perkračius nusprendžiu, kad viskas yra energija, man svarbu yra daryti tai, kas džiugina mane ir kitus, kas tobulina šį nuostabų pasaulį. Na, Milda, tai kas džiugina tave? Kam tau patinka dovanoti savo laiką? Man labai patinka rytais įkvėpti oro savo sodyboje, pajusti tos dienos nuotaiką, tarsi iš naujo susipažinti. Man labai patinka rytai, jie tokie pilni magijos ir vilties. Jie tokie pilni ramybės, dar neužteršti žmonių minčių. Jų metu man patinka pasigrožėti dangumi ir augalais. Štai šiandien horizonte prieš saulei pakylant virš medžių viršūnių driekėsi ryškiai oranžinė spalva. Taip, tokie rytai yra tai, kada aš atsikvėpiu ir džiaugiuosi pasaulio grožiu. Mane taip pat labai džiugina, kai Agapė žaidžia su Taiga. O ypač, kai Agapė žaidžia su Cika. Tūso šmikė katę už kojos. Cikorija rėkia, bet vis tiek nesitraukia ir nepabėga. Ir taip kiekvieną dieną. Man taip pat labai patinka vaikščiotis. Šiandien buvau nuėjusi aplankyti savo seno draugo ąžuolo. Seniai pas jį buvau. O jis toks galingas, atsirėmiau į jį ir žiūrėjau tiesiai į saulę, dangus buvo mėlynas... Per mūsų pirmąją pažintį, prisėdus prie jo, pajutau galingą energiją pereinančią per stuburą, kad šis lyg net trakštelėjo. Man laabai patinka, kai aš žmones džiuginu. Patinka, kai galiu juos palaikyti, kai jie mane pamatę nušvinta. Patinka, kai vaikai mokykloje gerai jaučiasi. Šiaip man labai patinka bendrauti ir kai santykiai sveiki būna. ŠMan įdomi žmonių psichika ir kaip ji veikia. Patinka dirbti su savo kolege Vaidute, kuri pilna gyvenimo ir visada džiaugsmingai sveikinasi, prižiūri, kad kupolas būtų jaukus, o lįsdama į eketę visada džiaugsmingai šūkauja. Tuo tarpu Sofija (mokinukė) taip pat džiaugiasi, kad su Vaidute smagiausia yra maudytis. Man patinka dainuoti ir tai tarsi šiek tiek neišsipildžiusi svajonė. Išties norėčiau turėti drąsos sukurti kelias dainas. Taip pat vis svajoju parašyti vaikams knygą. Kaip ir svajoju užsiauginti savų daržovių. Bet, matyt, viskam savas laikas. O dabar yra laikas susitvarkyti savo namučius. Kaip nors išgramdyti tą nelemtą fūgą iš plytelių, kuri, iš kitos pusės pasižiūrėjusi, priverčia mane įeiti į meditaciją. Vakar dvi valandas gramdžiau fūgą, sutvarkiau lygiai puse plytelės. Taip, po tokių rezultatų lengvai gali apimti neviltis. Bet nenusiminiau ir kita pusė plytelės gal nebuvo sutvarkyta taip preciziškai, bet užtat teužtruko dvidešimt minučių :) Taigi. Išvadas pasidariau :) Svarbu įsivardinti, kas mums patinka, kas mus tikrai nuoširdžiai džiugina. Kai dalykas tikrai džiugina, tada būna toks lengvas malonus jausmas pilve, tarsi suptumeisi hamake. Tad labai jums linkiu įsivardinti, kas Jus džiugina. Kas jus daro laimingu. Ir skirkime tiems dalykams daugiau dėmesio. Mąstymas, kad dabar atitarnausiu, kad vėliau galėčiau džiaugtis yra klaidingas. Nes mūsų smegenų vingis užsikoduoja "atidirbsiu, o ateityje džiaugsiuos", o kai ateis ateitis, tai viskas kuo galėsime pasidžiaugti, tai ta nuostabia mintimi "dar padirbėsiu, kad po kelių metų džiaugčiausi" ir jei nieko nekeisime taip ir bus iki paskutiniosios. Tad geriau pasiimkime savo gyvenimą jau dabar ir džiaukimės juo. Gražaus Jums gruodžio :) Linkiu Jums visiems laimės :) Milda Kai meilė Jus ištiks, jūs nedvejosite.
Jūs negalvosite ar čia Jis ar Ji, o gal ne... Kai meilė Jus ištiks, Jūs nemiegosite naktimis ir maistas Jums nebebus toks aktualus. Kai meilė Jus ištiks, pamatysite veidrodyje gražiausią savo atvaizdą. Kai meilė Jus ištiks jūs bėgiosite pievomis kartu ir norėsite sukurti gražesnį pasaulį. Ji pakutens jūsų pėdas ir įkvėps jus būti pilnu savimi. Kai meilė Jus ištiks, Jūs nebijosite pamesti savęs ir savo ritmo, nes visa visuma jausite, kad tai geriausia, kas Jums kadanors įvyko. Kai meilė Jums save dovanos, Jūs save taip pat dovanosite ir nebijosite prarasti savo laisvės, nes dar niekada nesijautėte toks laisvas kaip mylėdamas. Kai meilė pasibels į Jūsų širdies dureles, būkite pasiruošę, ji didelė ir jai reikia Jūsų viso, tad jei dar nesate pasiruošęs, neapsimeskite ir nešvaistykite jos. Neprižiūrima ji pasitraukia... Tik drąsiausieji pajunta ją pilnumoje. Nevyniokime jos pragmtiškumo rūbu, ji pati iš savęs graži. Būkime drąsūs jai atsiverti. Labas rytas,
Gyvenimas yra apie džiaugsmą. Tik būdami laimingi įkvėpsime kitus būti palaimingais. Manęs klausė, kokia mano svajonė. Aš ją sumaišiau su realybe, matydama tai, kas vyksta aplinkui. Bet šį rytą svajonė pati save pakuždėjo į ausį. Man reikia laisvės nuo įsitikinimų, kurie mane augino nuo vaikystės. Ir eiti savo pasirinktu keliu. Labiausiai man noris meilės, vyro žibančių akių bežiūrint į mane ir mano spurdančios širdies, besidiaugiančia šiuo artumu. Tačiau, tam, matyt, turi ateiti savas laikas, tik aš kiek nekantri esu... :) Mane kiek gąsdina, kai matau, kaip žmonės atsargiai eina į meilę. Jie bijo prarasti save, savo laisvę, bijo savo jausmų... Aš juk tokia pati buvau. Pilnai realizuodavau save veikloje ir man pasisekė, kad buvo toks Tadas, kuris buvo visas pasiruošęs meilei ir pasiruošęs save pilnai dovanoti. Kuris prisijungė mano veiklose ir suteikė man ramybę savimi ir gamta. Taip, tikrai pasisekė Šiandien prisiminiau tą nuostabią kokybę gyvenant su juo. Ji subtili, bet gyvenome mes ne į plotį, o į gylį. Džiaugdavomės ąžuolu, kuris tris pumpurus sukrovė ir išgyveno žiemą. Džiaugdavomės oro kvapu. Tokie maži dalykai, bet tik gylyje gali pajusti jų galią. Apie tai esu aš, apie tuos mažus ir paprastus, didelius džiaugsmus. Kuriuos gali rasti, kai kuri savo erdvę ir kai įsileidi tikrą meilę į atvirą širdį. Aš jums visiems labai linkiu, kad kai meilė pasibels į jūsų duris, atverkite duris plačiai, džiaukitės ja, spinduliuokite, prisipildykite ir branginkite. Juk ne taip dažnai ji pasibeldžia. O aš dabar kantriai laukiu. O belaukiant yra puiki galimybė ruoštis jai. Tai ir tvarkau save, savo namučius. Realiai, mano svajonė vis dar yra užsiauginti visiems metams savo maisto. Va, kai pradėsiu maitintis savo maistu, tai daug pasiekusi jausiuosi. Gerai, o dabar yra laikas pripildyti save. Myliu, apkabinu. Būkime drąsūs, labai drąsūs. Norėčiau sakyti, kad pilnatis manęs neveikia, bet oi kokia netiesa, tai būtų. Bet šiandien viskas kiek geriau negu vakar ir dėkodama atsibudau ryte. Mažos mano problemos, o gal ir ne visai...
Kurį laiką išgyvenu, kad nesu pilna... Tarsi kažko taip visatimi trūksta. Savirealizacijos? Gyvenimo skonio? Jo?... Visa apsiašarojusi paskambinau artimam draugui, pasakojausi kaip ne taip mano gyvenimas vyksta kaip norėčiau... O jis man ir sako, Milda, kiek mes pažįstami, metus? Na, taip... Pasižiūrėk kiek pas tave visko pasikeitė. Kaip tavo namas pasikeitė ir tu pati, štai, net pradėjai svajoti kaip maistą gaminsi (tai tikrai didelis pokytis :D )... Ir tikrai, kiek daug per metus viskas pasikeitė. Praeitą rudenį tokiu metu buvau Anglijoje, atnaujinau ryšius su broliu, dirbau visai kitame kolektyve ir pergyvenau dėl mokyklos. Po truputį atsigavinėjau po Taduko išėjimo. Kas dar įvyko praeitais metais... Pradėjau kardinalius namų remontus, pradėjau po truputį jaustis žmogumi. Pradėjau kurti filmukus, išdrįsau parašyti kelias pasakas. Buvau nuoširdi. Ir tada pradėjau dėkoti, kad juk šiaip, man taip puikiai sekasi gyventi. Ir gausa pilna mano gyvenime. Tad, dabar stengiuosi tiesiog labiau dėkoti už tai ką turiu ir kas esu, nei baksnoti į viską, kas yra ne taip. Tai va. Ačiū :) papildymas. O mylėti reikia drąsiai. Tik drąsiai įmanoma įsileisti meilę, kitaip tai ne ji. :) Apie grožį... Kaip turėtų būti...
Žiūriu į save, į namus, į kitus. Tu turėtum būti... o čia jau galima prisigalvoti... Ilgesniais sveikesniais plaukais, skustomis kojomis, lygesne oda ir t.t. Šios mintys prasideda ties manimi ir po to truputį plečiasi į aplinką... Mano namai turėtų būti... Mano mokiniai turėtų būti... Mano draugė... ir t.t. Man visada labai patinka skustų kojų pavyzdys, jis toks labai aiškus. Daug metų gyvenau pasaulyje, kuriame neskustos kojos buvo vos ne nusikaltimas ir gėdykis, mergaite, kad neskustomis kojomis vaikštai. Prisimenu, būdama septyniolikos sutikau Gedimino prospekte savo ankstyvos paauglystės draugę - Adelę. Tokia nuostabią boheminę fėją. Ėjome su ją į kažkokį koncertą Mokytojų kiemelyje. Ji rūkė, aš turbūt kažkelintą kartą buvau metusi. Ji buvo pasipuošusi gėlėtu sijonu iki kelių ir plaukuotomis kojomis. O aš tvarkingai nuzulintomis blauzdomis... Prisimenu, žiūrėjau į jos tas kojas, taip neįprasta, o taip gražu man buvo. Po to praėjo penki metai kaip išsilaisvinau iš kojų odos kankinimo katorgos. Bet dabar ne apie tai, dabar apie tai, kad yra idėja, kad skustos kojos yra gražu. Bet tai tik idėja, įsitikinimas. Ir tada merginos vos pajutusios augant plaukelius juos rauna, skuta ir net su lazeriais kankina. Vietoj to, kad priimtų, kad tai yra natūralu ir gal, o gal, geriau pasirinkti priimti save kokią esi, pažinti tai ir pavadinti tai "gražu". Įsivaizduojat? O kas jei pradedant nuo kojų plaukelių ir keliaujant toliau. Miškai? Kuriuose yra stuobrių, pelkių, šabakštynų ir erkių. Mokiniai? Dirbu su trečia ir ketvirta klase. Kokie turi būti žmonės, vaikai? O jei atsiverti ir be kontrolės priimti ir pažinti jų nuostabiuosius pasaulius ir pasakyti "gražu". O jei gražu tai, kur yra ne kontrolė, o tyla pamatyti ir pajusti... O jei gražu plaukuotos kojos, sengirės ir natūralūs vaikai... Aš būna turiu įsivaizdavimus, kaip turėtų būti. Gerai tai, padedea turėti vertybes. Bet nesu čia kategoriška. Šiuo metu išgyvenu periodą, kai man įdomiau yra pažinti pasaulį koks jis yra, nei užverti duris pasakant "turi būti taip..." Labai įdomu ir šiek tiek lengviau. Ir štai mano ketvirtadienis buvo toks, kad su mokyklinukėmis turėjome mergaitiškus ratus tipyje susėdusios aplink ugnelę ir besidalindamos tuo, kas širdy slapčiausia. O penktadienį mokykloje buvo orientacinis, tad gulėjau pievoje ir laukiau komandų, kurios atbėgs atlikti anglų kalbos užduočių. Po to pasiėmusi popierius, pieštukus ir medines lenteles keliavau beveik du kilometrus atgal į mokyklą. Einu, debesys gražiai nuspalvinę dangų, šilta, o širdy ramu ir tylu. Gražu. Tylos... Jos taip reikia. Gamtos. Jos gyvybiškai įkvėpti. Tadas. Tadas. Tada tas aidas. Verkiau per Ilges besigrožėdama ąžuolu. Obuolėlį rankose laikydama dainas dainavau, o trobelėje krosnelę kūriau. Vis dar ilgiuosi, vis dar myliu, vis dar dėkoju, vis dar prisimenu. Vis dar arti... Myliu "there is a crack in everything, that's how the light gets in" - Leonard Cohen
|
Archives
July 2020
|