Šiandien norėjau eiti anksčiau miegoti, bet vėl virpėjimas pripildė širdį, buvo aprimęs kai buvau pilnai atsidavusi performansui, o štai dabar ir vėl... Širdy ilgu, gyvenimo, kuris, norėčiau sakyti, turėtų būti. Toks keistas jausmas, kai gyvenimas toks tyrai gražus, o vis tiek ilgesys pilnas. Štai savaitgalį dar vieną mergelę nuprausėm, jungtuvėm paruošėm. Mėnulio nušviestos ežere maudėmės ir basomis sušalusiomis pėdomis bėgome pieva atgalion. Glostėm plaukus, plovėm pėdas, druska ištrynėm nugarą... lengvai... subtiliom dainom pritarinėjo vandens burbuliavimas, garavimas akmenimis. Tokios gražios visos, meilę patyrusios, meilės išsiilgusios, švelnių prisilietimų belaukiančios. Nuostabiai gražios... Ir aš buvau pakviesta būti tarp šių deivių, oi kaip brangu. Ačiū.
Sunku man rasti gyvenime balansą. Šeštadienio rytą verkiu, kad nebespėju visko, kad per daug, man taip norisi pievose paslampinėti. O štai šiandien šiek tiek paslampinėjau ir vėl virpėjimas pargrįžo... Nieko baisaus, savaitė užimta kaip reikalas. Bet apie ką tu? Ko taip virpa krūtinė? Kažkoks laukimas, didžiulis... Gal kažkas įvyks, gal tuoj? Jau atšalo ir naktis greitai apgaubia žemę. Štai pirmieji sniegai tirpo ant plaukų... Gal mane tiesiog žemė manoji kviečia, išsiilgusi. O kaip išsiilgusi... Šiuo metu kelioms savaitėms išsikrausčiau pas draugus, nes remontas namuose išsiplėtė per visus kambarius. Bet jau tuoj tuoj aš pargrįšiu į savo pievas, pas savo medžius. Ak, dar pasidžiaugsiu, kad lindyhopą pasimatavau. Ir patiko, labai patiko. Dar tešokau tris kartus, bet kolkas gerai, tai gal prilips. Močiutė ypač džiaugiasi, sako "pagaliau tu iš savo kaimo šiek tiek išlendi. Taigi jaunas žmogus... Reikia, reikia". Močiutės klausau, širdelės klausau :D Labanaktis
0 Comments
Leave a Reply. |
Archives
July 2020
|