Šis ruduo vis kviečia į jungtuves, sesvakarius ir prausynas. Viskas taip prasminga ir man tikros dovanos. Tad šį kartą apie meilę, apie tą nuostabiąją.
Dažnai, labai dažnai žmonės iš noro mylėti eina į santykius, kurie yra ne jiems ir ne iš tikros meilės, o tik dėl noro mylėti. O gal dėl noro, kad juos užpildytų, išgelbėtų... Ir tai nutinka taip labai dažnai... O dar būna įsijungia pragmatiškumas, kad štai žmogus iš panašaus socialinio sluoksnio, panašiais pomėgiais, tad turėtų mums būti gerai kartu. Jis su tokiais plaukais, žandais, nagais... Bet meilė yra ne apie tai. Meilė yra stebuklas. Ji nėra protu suvokiama, bet reikia būti drąsiu, kad galėtum ją pajusti. Kad galėtum širdį taip stipriai atverti ir būti pažeidžiamu. Pasakyti, kad noriu būti su tavimi, eime drauge per šį gyvenimą. Ir ne dėl to, kad manęs pusė, bet dėl to, kad esu pilnas ir su tavimi galiu, noriu kurti ir sukurti gražesnį pasaulį. Kartu galime sukurti šeimą ir nuostabią vietą vaikams augti meilėje. Aš tau save dovanoju. Ak... Ir neiti į santykius, kai maždaug gerai. Negalima santykių pritempinėti. Tai labai išsekina, tad reikia būti drąsiu ir savęs neapgaudinėti. O kai sutinki savo žmogų, ech būki drąsus atverti širdį, raudonuoti ir jaudintis. Virpėti iš džiaugsmo ir vien jausmu gyvu būti. Prieš kelias savaites į mano namučius buvo sudėti nauji langai. Pirmas dalykas kurį padariau, tai atidariau virtuvės langus ir šūktelėjau "vaikai, namo!", o kiek žaismingo laimingumo man tai suteikė. Gera įsivaizduoti... Praeitą savaitę viena moteris manęs paklausė, o ką tu darai su meile Tadui. Net pasimečiau. Su skausmu kaip ir aišku ką darau, o su meile? Pradėjau lementi, kad vaikams mokykloje spinduliuoju, rašau, kuriu, medžius sodinu. Bet, o tikrai, o ką aš su ja darau? Iš Taduko didžiulę meilės dovaną gavau... Tad ką su ja daryti? Kasdien galima ja prisipildyti ir dar labiau šviesti. Prisiminti jį, prisipildyti, atsisveikinti su juo, o jausmą spinduliuoti tiems, kas yra aplink. Svarbu... Šiuo metu esu vis dar kiek pasimetusi, vidiniai pokyčiai vis dar vyksta ir ryškiosios linijos, kurios kadaise apibrėžė mane, po truputėlį tirpsta. Tada nežinau ar aš plečiuosi ar tiesiog išnykstu erdvėje. Kai kurie žmonės būna pasiryžę eiti kryžiaus žygius, sava meile pripildyti kitą žmogų, kuris dar nepasirengęs mylėti. Jie tiki, kad gali pakeisti žmogų esantį šalia. Gal net išgelbėti. Gal kartais jiems ir pavyksta, nežinau... Tokie žygiai ne man ir nelabai jais tikiu... Tad pildyti save reikia gražiausiais jausmais ir mintimis, o tada, kai ateis laikas, ateis ir žmogus. Ir nekils klausimas čia jis ar ne jis. Vienai mano mokinukei į rankas pateko knyga, kurios anotacijoje buvo tokie klausimai: "Ar man rinktis turtingą ir atsakingą vyrą ar aistringą ir charizmatišką?". Ech... Kas per nesąmonės, bet šie klausimai realūs... Tai vėlgi, ne tame esmė... Kai sutiksi savo žmogų, tokie klausimai nekils. Bus vienintelis sakinys "Tai mano žmogus". Viskas.
0 Comments
Leave a Reply. |
Archives
July 2020
|