Norėčiau sakyti, kad pilnatis manęs neveikia, bet oi kokia netiesa, tai būtų. Bet šiandien viskas kiek geriau negu vakar ir dėkodama atsibudau ryte. Mažos mano problemos, o gal ir ne visai...
Kurį laiką išgyvenu, kad nesu pilna... Tarsi kažko taip visatimi trūksta. Savirealizacijos? Gyvenimo skonio? Jo?... Visa apsiašarojusi paskambinau artimam draugui, pasakojausi kaip ne taip mano gyvenimas vyksta kaip norėčiau... O jis man ir sako, Milda, kiek mes pažįstami, metus? Na, taip... Pasižiūrėk kiek pas tave visko pasikeitė. Kaip tavo namas pasikeitė ir tu pati, štai, net pradėjai svajoti kaip maistą gaminsi (tai tikrai didelis pokytis :D )... Ir tikrai, kiek daug per metus viskas pasikeitė. Praeitą rudenį tokiu metu buvau Anglijoje, atnaujinau ryšius su broliu, dirbau visai kitame kolektyve ir pergyvenau dėl mokyklos. Po truputį atsigavinėjau po Taduko išėjimo. Kas dar įvyko praeitais metais... Pradėjau kardinalius namų remontus, pradėjau po truputį jaustis žmogumi. Pradėjau kurti filmukus, išdrįsau parašyti kelias pasakas. Buvau nuoširdi. Ir tada pradėjau dėkoti, kad juk šiaip, man taip puikiai sekasi gyventi. Ir gausa pilna mano gyvenime. Tad, dabar stengiuosi tiesiog labiau dėkoti už tai ką turiu ir kas esu, nei baksnoti į viską, kas yra ne taip. Tai va. Ačiū :) papildymas. O mylėti reikia drąsiai. Tik drąsiai įmanoma įsileisti meilę, kitaip tai ne ji. :)
0 Comments
Leave a Reply. |
Archives
July 2020
|