Šį puslapį sukūriau 2017 metų rugpjūtį, iškart po to, kai staiga ir labai netikėtai turėjau atsisveikinti su savo mylimuoju. Tuo metu man buvo 25metai. Buvau sutikusi savo gyvenimo meilę – Tadą, žmogų su kuriuo jaučiausi ant sparnų ir kuris spindėjo nuo mano buvimo šalia. Su juo svajojau nugyventi visą gyvenimą, kurti šeimą ir kurti gražesnį pasaulį. Vis dėlto, įvyko kitaip nei svajojau. Mūsų meilė truko du nuostabius metus, po to sekė įvairios gedėjimo stadijos. Kabinausi į gyvenimą kaip mokėjau, sodinau medžius, keliavau, dirbau, rėkiau, verkiau, šypsojausi, šokau, dainavau, rašiau, bandžiau kurti kitus ir dar kitus meilės santykius. Nors giliai viduje tiesiog norėjau būti su Taduku ir pati nepastebėjau kaip nusprendžiau, kad šį gyvenimą nugyvensiu pusiau šluba, bet geriausiai kaip mokėsiu, o kitame gyvenime vėl būsiu su juo. Nes jis buvo mano giliausias meilės šaltinis, su juo jaučiausi visumoje.
Po kelių nelaimingų meilės santykių, nusprendžiau, kad kažką reikia iš esmės keisti. Saviugda man visada buvo artima, tačiau dabar nusprendžiau žengti truputėlį didesnį žingsnį. Aš buvau pasiruošusi pokyčiui. Žinoma, iškart atsirado žmogus, kuris mane palydėjo šiame kelyje. Jis manęs paklausė ,,Ar aš esu pasiruošusi niekada daugiau nepamatyti Tado? Niekada daugiau su juo nekurti santykių?" Taip, mes kalbame apie mirusį žmogų ir vis dėlto... Štai tada ir pamačiau savo pasislėpusį kėslą, kad šį gyvenimą kaip nors ištversiu, kol pagaliau būsiu su juo, su Tadu. Suprantat, Tadui išėjus aš užrakinau duris gyvenimui (nors iš pažiūros, net man pačiai atrodė, kad viskas visai gerai) ir vietoj to, kad kvėpuočiau pilnais plaučiais, nusprendžiau, kad užteks man ir vieno plaučio (man kartais atrodo, kad tas mano vienas plautis labai galingas, dėl to atrodo, kad ohoho, kaip gerai gyvenu). Juk aš neverta gyventi pilnai, nes praradau savo mylimąjį. Taip, aš save kaltinau, kad tai dėl mano kaltės jis neišgyveno. Štai kažkas pasakojo, kad kai vyrai išeidavo į karą, jų moterys susipindavo savo ilgus plaukus į stiprias kasas ir šių moterų meilė apsaugodavo jų vyrus kare, tad šie grįždavo sveiki namo. O aš neturiu ilgos stiprios kasos, o tik banguotus, vėjo pataršytus plaukus ir mano meilė mano vyro neapsaugojo. Galėdavau griūti ir prasmegti kiaurai žemę, kad mano meilė mano vyro neapsaugojo. Kol galiausiai supratau, kad mano vyras turėjo didesnę atsakomybę už savo gyvenimą, turėjo savo pasirinkimus, kelią, ir nereikia čia mano išdidumo, susireikšminimo ir kaltės. O kaip lengva save kaltinti... Ir kaip lengva nepastebėti kas ten giliai giliai pas mus viduje tūno. Kitas svarbus aspektas, kurį savyje pastebėjau, kad kančios jausmas labai stiprus. Jis veria širdį, kerta kojas ir dusina, atrodo, kad visą kūną surakina. Man atrodydavo, kuo stipresnė kančia – tuo stipresnė mano meilė. Svarbiausia, kančia yra stiprus jausmas. O meilė, ji subtili, plunksnele ji kutena paširdžius ar smilgele perbraukia per delną. Ji švelniu vasaros vėju keliauja pro beržo lapelius, papuošdama pievą saulės zuikučiais. Kaip tau pasisekė, jei juos pastebėjai. Tad jei nori mylėti, tai mylėk ir su kančia tai neturi nieko bendra. Taip, aš vis dar pasiilgstu Tado ir taip aš vis dar norėčiau, kad įvyktų tas gyvenimas, kuris neįvyko. O bet tačiau, dabar man meilė yra meilės šaltinis, o ne kitas žmogus. Kiekvieną kartą nurimusi, būdama čia ir dabar, ją jaučiu. Pilnai priėmiau mintį, kad niekada daugiau nebūsiu su Tadu ir tai išlaisvino. Pradėjau matyti, kiek daug nuostabių žmonių yra šioje žemėje ir kiek daug nuostabių patirčių galima šioje žemėje patirti, mokytis ir augti. Dalinti savo širdį. Tad nedrąsiai įkišau raktą į kiek parūdijusią spyną ir atrakinau duris, kurias plačiai atvėriau gyvenimui. Pajutau švelnų oro gūsį ir pagaliau įkvėpiau pilnais plaučiais. Su vaikiškomis akimis žengiau pro duris ir pamačiau beribes galimybes ir meilės pasodintus sodus. Šiandien jaučiuosi verta būti šioje žemėje, jaučiuosi mylinti ir atvira pasauliui. Visada buvau mylima ir verta čia būti. Viskas priklausė tik nuo manęs, kiek aš pati sau leidžiu. Gedėjimas svarbus laikotarpis. Niekas nepasakys kiek kuriam žmogui reikia laiko. Vienam gali užtekti trijų dienų, kitam trijų metų ar dešimtmečių. Aš vis bandžiau kabintis į gyvenimą ir man tai užtruko keturis metus, kol atpažinau savo išgyvenimo strategijas ir kokia jaučiausi neverta šiame gyvenime būti. Žinoma, tie metai nebuvo vien juodi, daug spalvų juose buvo ir esu dėkinga už kiekvieną akimirką. Vienas iš dalykų, kuris padėjo man praeiti gedėjimo laikotarpį, tai kitų žmonių pasidalinimai. Tad štai dovanoju Jums savo istoriją, kurioje rašiau laiškus savo mylimajam, kaip dieną iš dienos gyvenau, jaučiau, mylėjau ir kentėjau. Jei tai bent kiek Jums padės, būsiu laiminga. Apkabinu visa širdimi. Milda 2022.07.28.
1 Comment
Sveiki, mielieji,
Ši vasara maloniai spalvinga, o mintys kiek padrikos... Šį vakarą noriu su Jumis pasidalinti keliais pamąstymais, nes kartais taip būna, kad širdis prisipildo ir liejasi per kraštus. Tada ateina puikus laikas rašyti. Taigi, pirmiausia pasidžiaugsiu, kad pagaliau atėjo laikas, kai mano žemė mane pilnai maitina ir į parduotuvę visiškai nebereikia važiuoti. Iki šio momento keliavau penkis metus ir pagaliau tai įvyko. Šiek tiek plačiau pasidalinsiu apie tai kaip atėjau iki šios stotelės. Toli gražu mano kopūstai nėra tokie kaip kaimo bobulyčių ir morkų derlius ne toks gausus, bet man vienai visko užtenka. Kad jau prašnekau apie kopūstus, tai pasidalinsiu kaip aš juos šią vasarą saugojau. Pirmiausiai, saugojau juos nuo sraigių. Kai jie praaugo ir aš jau apsidžiaugiau, kad situacija saugi, atėjo... stirnos! Tad naktimis klodavausi lovą prie kopūstų lysvės, o kadangi tinklelio neturėjau, teko įmantriai ieškoti nosies ir kūno pozicijų, kad uodai naktimis manęs nesuvalgytų. Tad teko saugoti ne tik kopūstus, bet ir nosį nuo uodų. Vis dėlto kopūstai apsaugoti ir nosis išlaikė formą. Tik žinoma, dabar atskrido drugeliai. Su šiais sudėtingiau susikalbėti, o ir akį jie labai džiugina. Bet mačiau, kad keli kopūstėliai jau suka gūžes. Atleiskite, už lyrinį nukrypimą, bet kopūstų auginimas labai aktuali tema. Pasirodo juos užauginti ne ką lengviau už paprikas :D O dabar grįžkime prie kitų aktualijų :) Turbūt ne vienas ir ne du iš mūsų įsivazdavome, kad išsikraustę į kaimą maitinsimės savo užaugintomis daržovėmis arba vaismedžių dovanotomis gėrybėmis. Tačiau man, asfalto vaikui, išsikėlusiam į gamtą, buvo arčiau sėsti į mašiną ir nuvažiuoti iki parduotuvės, negu basomis nueiti iki serbentų krūmo. Ir išvis aš tų serbentų nelabai vertindavau, kol praeitais metais šalna nesunaikino žiedelių... O štai šiais metais, pagaliau, laiminga sėdžiu prie serbentų krūmo ir kontempliuoju gyvenimą. Žiūrint į metus atgal suprantu, kad nieko nėra savaime suprantamo ir pokyčiai vyksta labai lėtai. Ypatingai tie pokyčiai, kurie susiję su psichika. Tačiau kai nori, jie būtinai įvyksta. Tai neišvengiama. Atsibundi vieną rytą ir supranti, kad esi daug arčiau to gyvenimo apie kurį svajojai, o serbentai ir agrastai yra nereali gėrybė. Tada pradedi kviestis draugus į svečius, nes gi agrastų metas, tai stebuklų metas ir didžiausia šventę. Po to prasideda persikų šventė ir vasarinių obuolių :) O šie metai greičiausiai bus pirmieji, kai bus ir keli riešutai :O Gimtadienis po gimtadienio :D Šalia to, kad maitinuosi savo užaugintimos gėrybėmis, taip pat pasidžiaugsiu, kad visus šešis mėnesius žaliavalgiauju ir tai taip pat nebeatrodo taip labai sudėtinga. O juk buvo laikas, kai veganiška mityba atrodė didžiulis žygdarbis. Tiesa, būna, kad nuvažiavus pas močiutę suvalgau jos su meile gaminto maisto, tačiau tai nebeišmuša iš vėžių ir nebesukelia smerkiančių vidinių jausmų. Kodėl žaliavalgystė? Tai man suteikia labai daug jėgų ir mintys pasidarė daug skaidresnės ir prabėgu dabar 15km. Na, čia gal dar supratau, kad ugnies pas mane labai daug, tai tokia mityba mane daro kiek ramesne... O bėgimas taip pat gerai atvėsina :D Nežinau, kiek tęsis šis mano žaliavalgiavimas, nes greičiausiai prasidėjus mokslo metams tai taps kiek didesniu iššūkiu dėl socialinio aspekto, bet dabar pilnai mėgaujuosi šiuo etapu. Bėgimas. Jau penki metai, kai bent penkias dienas per savaitę bėgu 4km per dieną. O štai šią vasarą atradau ilgesnes distancijas. Tai tarsi mažas žygis kiekvieną kartą. Pirmiuosius kartus ieškojau tinkamų trasų, tad dažnai nugrybaudavau, tai į kokią pelkę ar neišbrendamą kviečių lauką, kol galiausiai atradau savo maršrutą. Dabar turiu du maršrutus, jie abu prasideda taip pat, tačiau prabėgus 5km ir pribėgus kryžių kalną reikia pasirinkti, sukti į kairę ar į dešinę. Kairėje - laisvės gatvė, o dešinėje kryžių. Laisvės kelias tvarkingas žvyrkelis, kuriuo galiausiai pasiekiamas senasis Molėtų kelias, kalva nuo kuriuos matosi Giedraičiai ir galiausiai reikia prabėgti pačius Giedraičius. Laisvės kelias patogus net ir tada kai lyja. O kryžių kelias dinamiškas. Jame drebulė yra sukūrusi arką lyg vartus, važiuojant šiuo keliu yra didelė tikimybė mašiną pagadinti... O jei gerai palis, tai ir batus. Bet būtent šiame kelyje pajutau laisvės pojūtį... Matot, kartą išbėgau vidurdienį, kai kaitriai kepino saulė. Prabėgus pusę distancijos pamačiau tvenkinuką. Pagalvojau, jei sustosiu, tai tada nebūsiu pilnai prabėgusi visų 15km, tai tarsi nesąžininga (taip... mano galvoje kartais būna toks nuostabus kietumas, kai reikia tik taip ir ne kitaip). Tačiau, pagalvojau, jei dabar sustosiu ir išsimaudysiu, tai bus laisvė. Tad sustojau, taškiausi ir nardžiau kaip vaikas, labiau džiaugiausi savo vidine laisve nei gaiviu vandeniu karštą vasaros dieną. :) Na ką, visi turime savo keistenybių :D Na, o kokia metaforą sugalvoti su laivės ir kryžių keliu... Čia paliksiu vietos jūsų kūrybiškumui :) Tad tokie tie maži dideli pokyčiai. Ai, dar iš moteriškos pusės. Tėvai mano sako, kad jei taip valgytų ir sportuotu kiek aš, tai kaip olimpo dievai atrodytų, na, o su manimi pokyčiai minimalūs ir moteriškos formos išlaikytos. Nažinau, tas mano kūnas toks pat užsispyręs kaip ir charakteris :D Turbūt šiam vakarui tiek :) Apkabinu ir linkiu Jums laimės. Milda Svarbi mintis. Būti tobulu yra taip pat sudėtinga kaip ir nuodėmingu. Tai pradeda kelti lūkesčius ir varžyti, kad turi būti kažkoks. O po to gali dar ir kaltė kilti, kad netelpi savo susikurtuose rėmuose. O aš visokia esu. Ir pasiutusi ir jautri, atvira ir uždara ir dar kažkokia. O tikrai esu visko nesuprantanti ir neaprepianti :D Tad belieka tik pasidžiaugti, jei kažkas sekasi šiuo momentu ir padėkoti, o jei nepavyksta, tai nenusiminti ir padėkoti, kad nepavyksta... Retai kada keliauju praeities takais, o šiandien ko tais nejučia nukeliavau... Peržiūrėjau nuotraukas su Taduku, peržiūrėjau jo gyvenimo fragmentus ir savojo. O kaip skausmingai ilgu pasidarė. Prisiminiau tą skonį, kai myliu ir mylima esu, kai viskas tose vėžese, kuriuose noriu būti. Mano akys, veidas, kūnas tiesiog spindi etape, kai buvau su Tadu. O tolimesnėse nuotraukose, po jo išėjimo, šypsausi, bet akys kažkur išskridusios, taip atrodo, kad labai didelės dalies manęs nėra. Šiandien tiesiog labai išsigandau, kad gal ir aš miriau... Juk negyvenu pilnais plaučiais, vis dar negyvenu taip, kad net oda spindėtų. O trokštu, tikrai labai trokštu pilnumoje gyventi. Gyvensiu, ir ne tik fragmentai mano gyvenime bus, o visas gyvenimas. Po truputį, raminu save, po truputį, bet aš turiu dovaną, jau žinau, kas tai yra to pilno gyvenimo skonis. Jau labai arti... Kartais atrodo, kad nagais ir dantimis kabinuosi, šiuo metu ramu, ramu ir gera. Matyt, dar laižausi žaizdas ir ašaromis jas plaunu ir plaunu. Belieka tik atsipalaiduoti šiandien ir pasidžiaugti pavienėmis snaigėmis, pavasario viltimis. Buvo štai atvažiavę pas mane nuostabūs broliukai, patys pasisiūlė didžiules medienos krūvas, kurios kaip šiukšlės sukrautos aplink namą, sutvarkyti. Dirbo vyrukai dvi dienas saulėje, vejo gūsiuose ir saulei jau pasislėpus už horizonto. Ką, ne stebuklai? Stebuklai ir džiaugsmas begalinis. Dabar namo kampas oro įgavo ir viskas kiek lengviau jaučiasi.
Pabundu ryte ne tik nuo paukščių giesmų, bet ir nuo jų sparnų plasnojimo ir oro vibravimo. O būna, kad pabundu išgirdusi ryte, kažkur prie prūdo, Spirgio kovos aidą. Tada dar saulei nepakilus bėgame kartu su Cika ginti mūsų vyruko. Prie prūdo randame Spirgio kailiuko pūkelius, o po kurio laiko prisistato ir Spirgis, visas nepatenkintas, ryškiai prisiliesti neleidžiantis. Gal sutrukdėm jo kovą, o gal pralaimėjo. Uodega jo trūkčioja, lyg elektros srovė pro jį pulsuotų. Vargais negalais iškenčia mano apžiūrą ir tik laukia progos pasprukti. O mano diena tęsiasi toliau. Jau pakilusios saulės spinduliuose budinuosi prūde ir sveikinu naują dieną. Gera, kai dienos šiltos ir norisi veikti. Daržuose jau dygsta salotos, žirniai ir braškės jau susodintos. Daug dar ten darbo ir kelias dienas nekilo kojos daržų kryptimi. Tačiau, kai nueinu, tai džiūgauju... tik ne visada lengva nueiti... Būna padirbėjus tarplysvėje atsigulu ir ištirpstu kvapuose ir garsuose. O kaip aš jaudinuosi sėdama morkeles ir mintyse prašau jų sudygti. Širdelė krūtinėje spurda ir galvoju, kad tik sudygtumėte, kad tik pavyktų. Kad galėčiau išsilaisvinti ir suprasti maisto auginimo magiją. O smagiausia man būna, kai atvažiuoja draugai patalkininkauti, tada pokalbiai liejasi erdvėje ir gali pažinti žmogų gilumoje. O kaip man patinka gylis, norisi giliau ir giliau. Buvo atvažiavo žmonės ne talkininkauti, o pabendrauti. Iki pirmos valandos nakties kūrėm ugnį ir pokalbiai kūreno vidų. Gera pažinti žmones, su jais susipažinus ir save giliau pažinti, atpažinti. O man labai patinka taip ramiai gyventi. Kelis kartus per savaitę susiskypinti su mokinukais, o didžiąją dalį leisti namuose ir jausti, kad turiu daug erdvės pasirinkti veiklas. Važiuoti į mišką rinkti meškinį česnaką, laistyti ant palangės sudygusius pomidoriukus ir stipriai gyvenimą jausti. Esu iš tų žmonių, kurie labai užsidega įvairiomis veiklomis. Pasiūlymams dažniausiai atsakau taip ir dar pati šimtą ir milijoną veiklų prisigalvoju. O po to dūstu neapskaičiavusi pajėgumų ir velku save už apykaklės. Sunku man vis dar apskaičiuoti pajėgumus, o užsidegu taip greitai... Tai dabar, kai visi ramiau gyvena, tai ir man ramiau, nereikia žiurkių lenktynėse dalyvaut. Tada vakarais ramiai žaviuosi Venera vakaruose. Ar matėt kaip ji spindi? Kažkas neįtikėtino... Su šviesos aureole aplink savae, tad neveltui taip meile norisi svajoti. Būna rytais jaučiu, kad mylimasis apglėbęs mane laiko, kvėpuoja man į ausį, širdimi kartu svajoja. Būna taip stipriai jaučiu jo artumą ir tyliai viliuosi, kad gal tikrai neužilgo pažinsiu jį. Juk viskas gali taip greitai pasikeisti šiame pasaulyje. Kaip Tadulis greitai išėjo, kaip viruso tema greitai išplito, taip ir mylimasis gali greitai ateiti. Jei Dievulis duos, tai ir ateis :) Prieš kelias dienas skaičiau D. Trockio pamąstymus apie troškimus ir pažadus. Dalinuosi: Baigiamoji trilogijos dalis apie visatą ir troškimus Turiu draugą, tarkime Sergejų. Geras žmogus, bet nepatikimas. Kelis kartus skolinosi iš manęs pinigų, visą laiką grąžindavo juos ne kaip susitarėme, o po daugelio priminimų, sugalvodavo visokių pasiteisinimų. Anksčiau tai buvo mažos sumos, o dabar jis prašo labai didelės sumos. Aš, prisimindamas jo neatsakingumą, sakau „ne“. Ir tada Sergejus pradeda manęs maldauti, aiškinti, kaip labai jam reikalingi šie pinigai, verkia, atsiklaupia prieš mane ant kelių, žada viską grąžinti laiku, pasitaisyti. Man pasidaro jo gaila ir aš jam paskolinu pinigų. Kai artėja gražinimo laikas, Sergejus atmetinėja mano skambučius, o jei pavyksta jį kažkur „pagauti“, nusuka akis, žada viską sutvarkyti, prašo atidėjimo, nesako nieko konkretaus. Net jei jis kada nors man grąžins pinigus, kokia tikimybė, kad aš jam padėsiu dar kartą? Kokia tikimybė, kad aš norėsiu turėti su juo kokių nors bendrų reikalų? Parekomenduosiu jį savo draugams? Duosiu jam pasinaudoti kokiu nors savo daiktu? Tiesiog pakviesiu į svečius pasikalbėti? Tikrai ne. Jei Sergejus pradės kitaip elgtis, taps atsakingu, tada ir mūsų tarpusavio santykiuose gali kažkas pasikeisti. Kiek kartų, kiekvienas iš mūsų, esame buvę tokio Sergejaus vaidmenyje bendraudami su visata, su Kūrėju? „Mušė sau į krūtinę“ žadėjo liautis su blogais įpročiais, pakeisti savo elgesį su artimaisiais, pradėti sąžiningai dirbti, ištaisyti elgesio klaidas? Verkė, maldavo, žadėjo? Kiek kartų mes gavome trokštamą, o paskui netesime savo pažadų? Taigi, dabar atėjo metas tiesiog daryti, nesitikint atgal jokių apdovanojimų. Įrodyti savo elgesiu, kad aš, asmeniškai, tampu vis labiau atsakingesniu. Tai perskaičiu palinkiu sau drąsiai svajoti, tačiau susikoncentruoti į tiesiog darymą ir dėkingumo tam, kas jau yra. Nėra tai lengva, daug manyje dar pykčių ir nuoskaudų. Tačiau gaudau save ir stengiuosi paversti supratimu, nes pyktis ir nuoskaudos tiesiog labai eikvoja mano energiją. Tada pervargstu baisingai ir būnu nelaiminga. Taip ir atidarinėju naujas dureles, po truputį, labai po truputį. O širdis atpažįsta tikrąsias svajones ir jausmą atpažįsta. O štai jau grįžau į lauko miegamąjį. Po neuralgijos kurį laiką saugojausi, tačiau dabar jau gyvenu beveik pilnu pajėgumu. Prieš kelias naktis įvyko didelis mano džiaugsmas. Mano mieloji katytė Cika įlindo pas mane į miegmaišį, susisuko prie krūtinės ir mano apkabinta pramiegojo šalia iki pat rytinių spindulių. Seniai jau taip jaukiai kartu su ja miegojom. Būdavo, kai ji mažulytė buvo, tai visas naktis taip miegodavom. Tadukas anksčiau atsikeldavo, o mes dviese viena kitai murkdavom. Na ką, keliausiu šiandieną jau į daržus, šiandien bandysiu tris lysves sukasti, nors ir dvi bus labai labai gerai. Tad gražių mums švenčių. Apkabinu ir myliu. Milda Pavasariniai sveikinimai, kad derlius vaisingas būtų ir džiaugmu pripildytas ;) Patinka man šios dienos, atrodo, kad gamta tolygiu ritmu kvėpuoja. Kyla saulė rytuose, vakaruose šviečia pilnas mėnuo po truputį besileidžiantis ir taip tolygiai jie vienas prieš kitą šoka, vienas įkvepia, o kitas iškvepia. Šiandien saulė raudoniu leidosi, o mėnuo dabar sidabru tarp tamsių debesų pasipuošęs... Pilnuma...
Na ir šiaip, pagaliau užsidegiau. Ši žiema tokia tyki buvo, tekėjo įprasta vaga. O dabar išsižiebė nauja ugnis - daržai, gamta. Atsiradęs didžiulis noras mokytis, tiesiog pilnas užsidegimas. Grįžusi namo tai internete ieškau informacijos, tai knygas vartau. Uh, gėris. Dar užsirašiau į Vaidos Vilkės gamtinės žemdirbystės mokymus, sėklų šiandien prisipirkau ir tik jaudinuosi, kad tik tos visos motyvacijos neištaškyčiau. Bet esmė tokia, kad pagaliau yra noras veikti ir net naktimis svajoti. Esu apdovanota energija tai įgyvendinti. Taigi, džiaugsmas. Gal čia tas organizmo valymas taip padėjo :D jau ir draugai pradėjo užsikrėsti :D beje, sužinojau iš vienos draugės, kad ir jai buvo neuralgija po intensyvaus organizmo valymosi. Tada jai paaiškino, kad net ir nervų sistema valosi. Tai nuramino mane šiek tiek :) O dabar einu pasiklausyti dar vieno Vaidos įrašo apie pomidorų, paprikų ir baklažanų daiginimą. Su ateinančia kovo 11d. :) Linkiu Jums visiems laimės, Milda Šiandien besikuičiant šiltnamyje išgirdau iš vakarų pusės sklidantį intensyvų gagenimą, tad smalsaudama nuėjau pasižiūrėti kas vyksta. O ten apie 100 žąsų vingius sukinėja dangumi ir ryškiai neapsisprendžia kur traukti, vieni veda, kiti seka, treti kažkur aplink plasnoja, ketvirti piktinasi, bet vis tiek iš paskos skrenda. Kažkaip labai mus žmones priminė. Dvidėšimt minučių jos taip sprendė kur skristi, kol galiausiai trečdalis pasuko į šiaurę, o didžioji dalis pasuko į pietvakarius. Gagenimas nurimo, o Spirgis murkė prie kojų.
Kaip mes gyvenam :) Tai gyvenam mes trobelėje 5+. Aš, du šunys, dvi katės, neužilgo dar Taigiukų bus. Taip pat turime vietinį vorą, kuris nemezga voratinklių, bet vis prie kompanijos būna. Štai ir dabar 40cm atstumu nuo manęs tupi atsisukęs. Antrame aukšte gyvena pelių burys, kurios vis krapšto akmens vatą ir dar vis apsilanko skruzdėlytės. Su šiomis šiandien žaidžiau. Pasiėmiau lauro eterinį aliejų, kuris šiaip yra naudojamas, kai norima, kad nekviesti svečiai neaiteitų, ir lašinau šį aliejų užtverdama joms kelią, kokia man buvo nuostaba, kad jos į aliejų stipriai reagavo ir priėjusios mano aliejinę tvorą iš karto apsisukdavo atgal. O lauko gyventojų įvairovė dar spalvingesnė. Štai jau suopiai suka ratus, sniegenos, vieversiai, zylės, gervės, kėkštai, stirnos, kiškiai, šernai, briedžiai, elniai, bitės, širšės... ... O pavasarį aš mėgstu, labai mėgstu, švlenias ir pastelines jo spalvas. Kai ryte žolę dar dengia šalna, o dangus jau dažosi pasteline žydra spalva, mažieji paukštukai čirška neatsidžiaugdami, medžių šakelės nusispalvina raudoniu ir pumpurai išbrinkę sproginėja. Ak, koks nuostabus pasaulio kvėpavimas tada girdimas ir širdies plakimas skamba tuo pačiu ritmu. Uh... O koks nuostabus pievų žalsvumas šiais metais ir tvenkinys atsigavęs ir šiltnamio puselė jau paruošta. Taigi, gėris pilnumoje. Myliu, dėkoju ir džiaugiuos. Būkime laimingi, Milda Taigi, dvi savaites sirgau, pirmiausia galvojau, kad sinusitas, po to asirodo, kad neuralgija. Fantastiškus skausmus iškentinėjau savaitę laiko nuo 10val. iki 18val. Atjungdavo taip, kad tik gulėti galėdavau. Galiausiai nuvažiavau pas daktarę, kuri labai geranoriška, bet ką tegalėjo padaryti, tai išrašyti ibuprofeno ir b vitaminų. O kas čia man atsitiko? Na, prieš tris savaites sugalvojau užsiimti rimtesniu kūno valymu, tad penkias dienas badavau, tada tris dienas gėriau žalius kokteilius, dabar palaimingai žaliavalgiauju. Kūnas valėsi gan intensyviai, dabar ir toliau valosi, bet jau ramiau. Daug procesų vyksta jame. Apie patį badavimą, tai tik gerai galiu atsiliepti, labai švarų jausmą išgyvenau, tiek kūno, tiek jausmų ir minčių. Tarsi jautėsi kur yra kūnas, o kur siela. Gebėjau jausti jų skirtumus ir poreikius. Mažiau sumaišties galvoje buvo ir vis dar yra. O badaujant, mano atveju geriant tik vandenį, vyksta nuostabūs kūne procese. Kadangi kūnas negaudavo gliukozės, tai neišsiskirdavo insulinas, kai neišsiskiria insulinas kūnas pradeda naudoti energiją iš saugyklų. Tad energijos nesumažėjo ir valgyti visai nesinorėjo. Na, ten daug įdomių reikalų, nesiplėsiu... Grįžtant prie sirgimo... Besijaučiant ganėtinai blogai ir nesuprantant kas vyksta su kūnu yra ganėtinai lengva įeiti į baimės rėžimą. Pradėti galvoti, kad oi koks trapus tas kūnas ir geriau gyvenk ramiai kaip visi, susidurk su tomis pačiomis problemomis, daktarais ir tada pasidarai toks vargšas bejėgis kitų įtakos upėje. Negerai taip, nesinori gyventi baimėje, kad ir kaip lengva į beviltiškumą įeiti. Tad tada atsiremiu į pamatines savo gyvenimiškas taisykles. 1. Mano kūnas išmintingas, dieviškos struktūros, jis puikiai moka save sutvarkyti ir pasveikatinti, tik reikia jam sudaryti sąlygas. (Badavimas tam puikiai tinka) 2. Nenaudojamas kūnas atrofuojasi, tad jį kaip tik reikia dėrti į nekomfortiškas sąlygas, kelti jam iššūkius - tada jis stiprėja. Aišku, viską daryti proto ribose, neperlenkiant lazdos. 3. Minčių švara ir stipri sichika taip pat stiprina kūną. Taigi visą tai pasakius, rekomenduohu pasižiūrėti šį nuostabų filmuką su Wim Hof'u ir linkiu mums visiems sveikatos ir drąsos gyventi, kad pažintumėme kuo daugiau savo galimybių. Mūsų kūnai yra nuostabūs, jie gali oi kiek daug, tad leiskime jiems šviesti ir padėti mums pildyti savo svajones, kurti gražesnį pasaulį. Etapai. Dar vienas etapas. Jau kurį laiką jaučiuosi, kad ruošiuosi kitam etapui, dabar vyksta pasiruošimas kažkam. Dar neaišku kam, gal kad gyventi pradėčiau. Taigi ruošiu namus, ruošiu savo kūną. Namus vis tvarkau, gražinu. Štai šiomis dienomis po gerą pusdienį skyriau betono nuo mozaikos krapštymui, tad kolidoriukas vėl pagražėjo, o veiksmas absoliučiai meditacinis. Visi šie statybiniai tvarkymaisi kainavo siurbliui gyvenimą, šiandien stebėjau kaip iš jo, tyliai beburzgiančio, kilo paskutinieji dūmai... Viskas, užsilenkė. Tad taip ir eina dienos, keliuosi apie šeštą valandą, rašau rytinius puslapius, meldžiuosi, tada arba į mokyklą arba einu tvarkyti kažko namuose. Štai artimiausiomis dienomis bandysiu iš tvarto parsinešti spintą ir lovą, bei juos kaip nors sukomplektuoti. Šiomis dienomis taip pat daug skaitau ir jau kurį laiką žaliavalgiauju. Tad čia puikus dalykas ir atėjo laikas, kai tai pasidarė visai nesunku. Bet štai, kadangi šiomis dienomis apsirgau, tai daug laiko namuose praleidžiu, tylumoje, vienumoje ir kažkoks ilgesys prabudo. Kažko, gyvenimo skonio, kai labai myli ir labai rūpi ir labai nori. Tai gali būti įvairūs dalykai, santykiai, projektai, tiesos, kelionės... Bet degti kažkuo labai stipriai norisi. O aš dabar tokioj ramybės būsenoj, kai viskas gerai, pažįstama, po truputį tobulinu save ir aplinka. Jei pasižiūriu iš šono, tai gal ir visai nemažai dalykų vyksta, bet jausmas, kad ramu viskas. Jau kurį laiką taip gyvenu. Tai gerai viskas, pasiruošimui tokia ramybė tikra dovana. Tad stebiu toliau ir jau kuriu naujas veiklas galvoje. Beje, neužilgo savaitės kitos bėgyje bus Taigiukų :) :) :) Tad neužsibus čia ta ramybė per ilgai :D O šiais metais esu užsibrėžusi tikslą daržuose praleisti pavasarį ir pagaliau savo maisto labiau užsiauginti ne tik vasarai. Labai norėčiau. Dar norėčiau žeminę susitvarkyt, bet prie jos prieisiu, kai namai bus sutvarkyti. Tad štai, svajonių daug, metų jau irgi nemažai :D šiomis dienomis, kai jau labai sirgau, pagalvojau, kad sužinočiau, kad mirtis arti, ką daryčiau. Pirmoji mintis buvo, kad daugiau gamtoje būčiau. Be jokių dvejonių. Dievo širdies plakimą joje girdžiu. Dar daugiau gamtos. Ir šiaip daug šiomis dienomis mąstau apie tai, kas realiai turi kokią nors vertę šiame gyvenime, tai sumąsčiau, kad tai jausmai, patirtys ir buvimas su gamta, augalų sodinimas, satykiai. Viskas, kas susiję su gyvybe ir gyvavimu. Tada persižiūrėjau kur aš skiriu savo laiką ir tikrai yra kur stengtis. Tad ir stengiuosi ir po truputį augu. Gera dabar, išgyvenu mokinės poziciją, supratau, kad labai daug ko nesuprantu ir akys atsivėrė, kad kiek daug dar galiu pažinti. Dar mokausi atskirti kas yra mano ir ne mano atsakomybė, tai irgi labai fainai. Taigi daugiau paprastumo ir atsipalaidavimo, daugiau esmės. Linkiu Jums visiems laimės, Milda Labas vakaras, o ši diena buvo pilna saulės, tad po truputį pradėjau tvarkyti aplink namuką. O kiek čia šiukšlių po statybų, oi. Taip pasižiūrėjus net nežinau ką su jomis visomis daryti. Na po truputį, truputį... Kaip tik greitai atostogos, tai galėsiu švęsti savo šiukšlių karalystėje. O šiaip gera kai saulė pripildo akis ir širdį ir net visai nesvarbu, kad pasimetu nuo ko pradėti, svarbu, kad būti lauke ir rūpestingu žvilgsniu ir akimis viską apglėbti. Ir kad tvarkau viską, tai man pačiai nuo to tik geriau. Jausti rūpinimąsi yra labai praturtinantis jausmas. O kada riba? Šiandien patyriau ribą kelis kartus...
Pirmasis buvo naktį, o kiti du šiandieną. Tai šūvių garsas miške. Kiekvieną kartą išgirdus šūvį, atrodo, kad širdis kiek įplyšta. O aidas ilgai dar skamba galvoje... Šį vakarą paskambino vienas draugas, pasakojo, kad jam priklausančiame miške vis kelis medžius randa iškirstus. Paklausiau jo, kaip jis tai išgyvena. O jis ramiai atsakė, sako, ką, aš darau, kas yra mano pajėgomis. Va kamera pastačiau... Tik svarbu ant tų žmonių nepykti, o kaip tik gero palinkėti... Tai va, štai kur riba. Nieko gero iš to, kad pykstu aš ant tų medžiotojų ir save silpninu. Tik va būna taip, kad išgirdus šūvį po to kurį laiką nesinori tame miške lankytis. Bet nemąsto tie medžiotojai ką daro. O gal tikiuos, kad nemąsto. O miškas tas puikus, ten sąmanos minkštos, šventvietės ir milžinkapis. Ten lapių olos ir briedžiai tankmėje, na gėris. Dar apie pyktį, kam jį skiri ar tam, kuris jį sukėlė ar artimiesiems. Aš vis dažnai taip pasielgiu, kad ant to kurio supykstu nepasakau, o po to savo artimiausiems dalinuosi savo brudu. O jie juk priima, nes myli. O vat reikėtų išsakyti tam, kas ir sukėlė, o tiems, kurie spindulioja meile, jiems spinduliuoti. Na, bet čia ilgas dar kelias, o kažkur galima ir pradėti. Na, o dabar po truputį pradedu kraustytis į naują puslapį. Formatas panašus į šio puslapio bus. Tik mažiau Tado ir daugiau dabarties. Gražios ateinančios savaitės. |
Archives
July 2020
|