Apie grožį... Kaip turėtų būti...
Žiūriu į save, į namus, į kitus. Tu turėtum būti... o čia jau galima prisigalvoti... Ilgesniais sveikesniais plaukais, skustomis kojomis, lygesne oda ir t.t. Šios mintys prasideda ties manimi ir po to truputį plečiasi į aplinką... Mano namai turėtų būti... Mano mokiniai turėtų būti... Mano draugė... ir t.t. Man visada labai patinka skustų kojų pavyzdys, jis toks labai aiškus. Daug metų gyvenau pasaulyje, kuriame neskustos kojos buvo vos ne nusikaltimas ir gėdykis, mergaite, kad neskustomis kojomis vaikštai. Prisimenu, būdama septyniolikos sutikau Gedimino prospekte savo ankstyvos paauglystės draugę - Adelę. Tokia nuostabią boheminę fėją. Ėjome su ją į kažkokį koncertą Mokytojų kiemelyje. Ji rūkė, aš turbūt kažkelintą kartą buvau metusi. Ji buvo pasipuošusi gėlėtu sijonu iki kelių ir plaukuotomis kojomis. O aš tvarkingai nuzulintomis blauzdomis... Prisimenu, žiūrėjau į jos tas kojas, taip neįprasta, o taip gražu man buvo. Po to praėjo penki metai kaip išsilaisvinau iš kojų odos kankinimo katorgos. Bet dabar ne apie tai, dabar apie tai, kad yra idėja, kad skustos kojos yra gražu. Bet tai tik idėja, įsitikinimas. Ir tada merginos vos pajutusios augant plaukelius juos rauna, skuta ir net su lazeriais kankina. Vietoj to, kad priimtų, kad tai yra natūralu ir gal, o gal, geriau pasirinkti priimti save kokią esi, pažinti tai ir pavadinti tai "gražu". Įsivaizduojat? O kas jei pradedant nuo kojų plaukelių ir keliaujant toliau. Miškai? Kuriuose yra stuobrių, pelkių, šabakštynų ir erkių. Mokiniai? Dirbu su trečia ir ketvirta klase. Kokie turi būti žmonės, vaikai? O jei atsiverti ir be kontrolės priimti ir pažinti jų nuostabiuosius pasaulius ir pasakyti "gražu". O jei gražu tai, kur yra ne kontrolė, o tyla pamatyti ir pajusti... O jei gražu plaukuotos kojos, sengirės ir natūralūs vaikai... Aš būna turiu įsivaizdavimus, kaip turėtų būti. Gerai tai, padedea turėti vertybes. Bet nesu čia kategoriška. Šiuo metu išgyvenu periodą, kai man įdomiau yra pažinti pasaulį koks jis yra, nei užverti duris pasakant "turi būti taip..." Labai įdomu ir šiek tiek lengviau. Ir štai mano ketvirtadienis buvo toks, kad su mokyklinukėmis turėjome mergaitiškus ratus tipyje susėdusios aplink ugnelę ir besidalindamos tuo, kas širdy slapčiausia. O penktadienį mokykloje buvo orientacinis, tad gulėjau pievoje ir laukiau komandų, kurios atbėgs atlikti anglų kalbos užduočių. Po to pasiėmusi popierius, pieštukus ir medines lenteles keliavau beveik du kilometrus atgal į mokyklą. Einu, debesys gražiai nuspalvinę dangų, šilta, o širdy ramu ir tylu. Gražu. Tylos... Jos taip reikia. Gamtos. Jos gyvybiškai įkvėpti. Tadas. Tadas. Tada tas aidas. Verkiau per Ilges besigrožėdama ąžuolu. Obuolėlį rankose laikydama dainas dainavau, o trobelėje krosnelę kūriau. Vis dar ilgiuosi, vis dar myliu, vis dar dėkoju, vis dar prisimenu. Vis dar arti... Myliu
0 Comments
Leave a Reply. |
Archives
July 2020
|