Būna prisižiūriu filmų kaip "The Odyssey", šalia knyga "Bėgančios su vilkais", o savaitgalį lankytasi Ekogyvenviečių šventėje ir tada tikro gyvenimo skonis pumpuojasi kraujagyslėmis. Prisimenu, kažkada kalbėjausi su draugu, senai, gal pirmame kurse. Jis klausė manęs, kokio namo norėčiau. Atsakiau, kad minimalistinio, kuo mažiau detalių, spalvų, kad neblaškytu ir kad lengva tvarkytis būtų. Sterilu, atsakė jis. Tuo tarpu pats gyveno Jogailos gatvėje, mažamė butuke, su paplėšytais tapetais, vieno kvadratinio metro virtuve su išdidžia, geltonais dantimis besišypsančia kriaukle, parūdijusiu kranu... Daugiausiai vietos čia užėmė cigarečių kvapas ir knygų lentyna iš kurios gavau Erich Fromm knygą "Meilės menas".
Šios knygos turinys kaip ir mano draugo žodžiai apie sterilumą vis dar lydi mane. Tik dabar tas sterilumas labiau gąsdina, nei traukia. Gąsdina, kai moterys pasirenka daryti cezario pjūvį, o vyrai pasirenka laukti už durų kol vaikas gims. Mane gąsdina, kad mes tiek mažai suprantame apie gimtį ir mirtį. Kad dažnai bijome gyventi ir drąsiai eiti savo pasirinktu keliu. Mane gąsdina, kad žmonės bijo vaikščioti lietuje ar bėgti per purvynus. Mane veža, kad Marius jau šešis mėnesius valgo tik savo užsiaugintą, gamtoje rastą ir iš kaimynų gautą maistą. Mane veža, kad jis neturi valstybinės elektros ir garsiai sako, kad gamta yra vieta kur kuri ir būni, o namai, tai stogas, urvas. Ir kai mokykloje statėm pavėsinę su vaikais, audėm šunažoles ir rinkom lazdynus - mano širdis taip džiaugėsi. Ir kartais man norisi dar labiau į gamtą. Tupėti ištisas dienas ir naktis lauke, tiesiog būti, žaisti. Gyventi pilnumoje, kur ir uodai, kraujas, purvas, sudraskytos rankos, subadytos kojos, nudegę skruostai, romantiški saulėtekiai ir ilgesingi vakarai. Ne visada man pavyksta ir kartais gamtos man būna per daug ir tada norisi nušienautos žolytės ir šiltų namų. Bet kaip norisi gyventi taip pilnai, mylėti stipriai kaip Panelopė Odisėją ir tapti savo gyvenimu herojum.
0 Comments
Leave a Reply. |
Archives
July 2020
|