Atrodo, kad tiesiog nemoku nebūti įsimylėjusi... Tiesiog skraidau tokioje būsenoje su pasimėgavimu, nors ir iliuzijoje. Tado nebėra, o aš tiesiog labai ilgiuosi, kad mane kas taip stipriai mylėtų, apkabintų, norėtų kurti kartu. Atsivėrė širdis vienam žmogui, stipriai... O jaučiuos kaip iliuzijoj, atrodo, pati sau prisikuriu... Ir vėl paleidžiu, paleidžiu, paleidžiu. Per pastaruosius metus tiek visko daug paleidau, kad, atrodo, jog pati savęs nebeturiu. Įdomi tokia būsena, kai nieko man pačiai nebereikia. Reikia, iš tiesų labai reikia, bet, kad neateina kol kas tai, ko man reikia. Ir tada visą tą meilę, kurią norėčiau skirti vyrui, skiriu projektams, žemei, žmonėms. Bet man visai nesinori būti jokia Motina Terese (nuostabi ji), aš noriu būti žmona. Viskas. Noriu kurti mylinčius namus ir per tai skleisti šviesą pasauliui. Man nereikia jokių grand sociumo gelbėjimo veiklų. Esu už tai, kad pradedi nuo savęs, savo šeimos ir tada eini į išorę. O dabar tyla... O energijos viduje daug, kai nėra ko mylėti, tai ir belieka visam pasauliui tą meilę dovanoti. Vienatvė, iš tiesų, vienatvės pojūtis, kai ne su vyru einu per pasaulį. O mano draugai jau keturiais vaikais džiaugiasi, o aš juk jau buvau tame kelyje, buvau su žmogumi, kuris taip pat svajojo apie vaikų pėdutes išmindžiotas žemėje. Paleidžiu, paleidžiu, paleidžiu. Tik medžiams šnabždu, kad spinduliuotų, kad ateitų žmogus. Tai va, tokios ir būsenos. Svajoju, paleidžiu, pasineriu veiklose, sveikinu tylą ir vienatvę, uostau karklų žiedus. Stebiu žemę ir džiaugiuosi kiekvienu nauju pumpurėliu. Kai Tado nebėra ir šiaip ilgiau pagyvenus gamtoje, pradedu vis daugiau matyti, jausti, kas čia vyksta. :) Dabar prisimenu Aistę, kuri dieviškoje meilėje skrajoja. Tai ką, kas man belieka... :) na, ateiki, žmogau, ateiki, kad su tavim skrajoti, o ne dieviškoje meilėje :D Dievas savų reikalų turi, o aš savų :D o šiaip žinau, nepriforsuosi ir neprikontroliuosi šitų dalykų. O į internetinius portalus lysti man nedrąsu. Pasitiki gyvenimu ir džiaugiesi tuo kas yra, nors kartais, oi kaip norisi truputėlį gyvenimui įspirti gerai į užpakalį ir dar pakratyti :) na tai va, tokios šiandieninės problemos. Džiaugtis tyla ir dieviška meile, na ką, nėra taip blogai, tik oi, kai myli tai gyvybė kaip koks šaltinis sruvena. O kai abu myli, tai ir upės susikuria su žuvimis ir vaivorykštėmis. Tai va, aš neturiu dabar žmogaus, o jūs, kas turit, tai davai mylėkit visą širdimi ir už mane :D
Gražios dienos :) Milda
0 Comments
Leave a Reply. |
Archives
July 2020
|