Pavasaris, tikras pavasaris. Pavasariniai darbai ir paukščiai, laukas, pievos, pirmosios garšvos ir kiaulpienės. Mmm... Buvau apsilankiusi vienoje sodyboje šiomis dienomis. Ten buvo lauko virtuvė, kabantys karoliukai, arbata ir juodas šokoladas. Viskas truputėlį kvepia seniena, o troboje nuimti tapetai ir rąstai gražiai matosi. Šviesos pritemusios ir viskas kvepia romantika. Romantika, mano žodyne, tai kai viskas žmogaus rankomis padaryta, o energija sodyboje džiaugsminga. Dažnai pati būdama sodyboje labiau mąstau apie tai ką reikia padaryti ir kaip čia viską sutvarkyti ir pamirštu tiesiog džiaugtis. Kai su Tadu gyvenome kartu, buvau įsitikinusi, kad reikia skalbimo mašinos, bėgančio vandens. O dabar atrodo, kad tereikia būti kartu ir kartu kurti svajones. Dabar iš viso kai kas pasikeitė... Dar prieš kelis metus, atrodė, kad vyras turi būti kažkoks tobulas, kažkoks ir toks. O dabar tiesiog klausausi širdies, ar ji virpa ar ne. Atsirado lengvesnis priėmimas, tuo tarpu, ji jau ne taip lengvai įsimyli kaip kadais ir tik vieną kartą suvirpėjo. Taip, yra vienas žmogus, kuriam ji labai prašosi spinduliuoti, o aš ją vis raminu... Nervina toks jausmas žiauriai :) atrodo, štai imtum už rankos ir bėgtum per pievas, bet ne, jausmas vienpusis ir ką dabar, per prievartą mielas nebūsi, tai ir raminu... burtais visokiais ją užkalbinėju. sakau, širduž, jei ne tai ne, pasitikėk gyvenimu, kai ateis laikas, tai ir ateis. Tačiau didelė pagunda pasvajoti, o kaip būtų, jei būtų... Pavasaris :) :) :) Grįžtant prie sodybos romantikos... Kuo daugiau "kultūros" sodyboje, tuo mažiau romantikos. Romantika kuriasi tada, kai savo rankomis viską džiaugsmingai darai. Vis bandau susikurti planą sodybos darbams... Tačiau, planai čia neveikia, o veikia pasivaikščiojimai ir vis kažko pajudinimai įkvėpti dabarties. Dabartis ir būvimas lauke kuo daugiau, štai kas kuria romantiką. mmm... romantika... Jaučiuosi, tarsi tai būtų mano pirmas pavasaris. Žiūrėjau mūsų vestuvines nuotraukas, žiūriu į jas, matau mus kaip simbolius, kad aš Milda, o tu Tadas. Tačiau nebesijaučiu ta moterimi nuotraukoje. Ji nuostabi ir tu nuostabus, tačiau jie liko praeityje. Tiesa buvau pirtyje prieš kelias dienas, pirtis atrodė rami, tyli, tik paskutiniam ratui atėjus, kai garai paslėpė pirtį naktyje ir šaltas vanduo bėgo plaukais, didelis jausmas perbėgo per mano kūną ir pažadino miške gyvenančius šauksmais. Džiaugsmingus šauksmus pakeitė ašaros... Jos bėgo ir bėgo, bėgo panašiai kaip tuo laiku, kai Tadas išėjo. Tačiau skirtumas buvo tas, kad jokių minčių nebuvo ir gaila nebuvo, o jausmas, kad galiu verkti iki pirmųjų gaidžių. Gerai, kad šalia manęs buvo labai supratingas žmogus ir galėjau jaustis laisvai. O pojūtis toks, kad kūnas žino, jis turi savyje informaciją, kuri atėjus laikui pasirodo. Šiuo atvėju ašaromis, kitais kartais ligomis. Šiandien nusiėmiau facebook'e, kad esu ištekėjusi... Prireikė laiko, kad tai padaryčiau. Vis dar turiu jausmą, kad nelabai žinau kas aš. Einu žingsniukais mažais ir stebiu. Stebiu. Džiaugiuosi pavasariu, tik kad labai norisi mylėti :D va taip ir būna, prisiskaitai Anastasijos ir žiūrėk, vienintelė tikroji prasmė dalintis meile ir kurti šeimą. Ir galima ieškoti tų prasmių kitur, ieškoti kitų stiprių patirčių ir vienai auginti savo asmenybė. O man labai gražu, kai du žmonės susijungia, džiugina vienas kitą, mato vienas kitą visumoje. Myli ir kartu auga, augina vienas kitam sparnus. Ir tai visai nereiškia, kad tada negali gauti vienatvės, ar kad laisvę prarandi. Iš tiesų, niekada nesu buvusi santykyje, kuriame nebūčiau turėjusi laisvės ar laiko sau... Mano meilė mane išlaisvino nuo visų dogminių gyvenimo būdų. Mano meilė visada leido man būti tuo kas esu ir ji man padėjo eiti link ten kur norėjau. Meilė neatima laisvės, ji ją suteikia, kad galėtum pilnai būti savimi. Taip, meilė gali būti ir dieviška, kai nebereikia vyro ir moters sąjungos, kai sąjunga yra tarp žmogaus ir Dievo. Tada skleidi savo meilę visam pasauliui ir gyveni visumoje. Galima, bet aš taip visai nenoriu, noriu pažinti savo vyro širdį pilnumoje, matyti jo akių spindesį vaikuose, kurie lakstys tarp giminės medžių ir su laiku augins savo vaikus. My face is mine. My hands are mine. My mouth is mine. But I am not. I am yours. - Captain Fantastic
0 Comments
Leave a Reply. |
Archives
July 2020
|