Ar matei kaip rudeniškai saulė raudonuos nužengė?
Kaip dangūs angelų sparnais pasidabino? Kaip zylės pakrūmiais dar serbentų ieško Ir juodasis nakties paukštis kelią kloja? Širdis atvėrus dureles, kad net vyriai persisukę. Prisirpusi rojaus kvapų ir vaizdų... Taip nesinori tų durų priverti, Bet taip baisu, kad kas neužgautų... Naivi... kaip jaunas stirniukas pievoj, Dar nepažinęs medžioklės skonio... Auseles virš rugių varpų pastatęs, Akeles išplėtęs geria pasaulį... O ašaros bėga upeliais supratus... Kad netobulas šis žemės plotelis. Kad skauda, kad liūdna, kad pikta ir dūžta. Kad kova ir pavydas... viskas čia pat.. Kraujuoja širdužė... Vakarui žengiant į naktį... Per dangų į ežerą, nupjautais laukais. Ir taip noris pabėgti kur gyventi laisvai... Dar laisviau... kur auga laukiniai miškai... Į glėbį mylimojo... Medžio šakomis vaikams besisupuojant... Pilnai atsivėrus ir saugant šiltai, Prie krūtinės priglaudus ateina šviesūs rytai.
0 Comments
Leave a Reply. |
Archives
October 2020
|