Išsilieki, sese, kruvinomis upėmis,
Pykčio liežuviai lai pliekia žemes. Negimei tu tam, kad nusileisti, Gimei, kad kurtum širdies gelme. Įkvėpki žemę suktis, Vyrui jėgos įpūski tvirtos. Nesivilk vėl tuo gerumo rūbu, Apsimetelišku davatkos spindėsiu. Rodyk savo degančią širdį, Raudas išraudok dangumi. Raudonu krauju sudeki dar syki, Palūžus sugrįžki prie žemės tvirtos. Ir dar kartą, dar kartą bandyki iš pradžių. Be susitaikymų, kad yra gerai kaip yra. Sieki to, ką jauti savajam šaltiny, Kur viskas yra viskame.
0 Comments
Auginu plaukus, įpiešdama į sruogas svajones.
Beribes pievas, rytines žaras. Švelnius pasibangavimus, saldžias avietes, Kai jo pirštai keliaus, primins rojaus kalvas. Snaiges gaudau pintu krepšiu, Atsargiai kvėpuoju, žvilgsniu liečiu. Neištirps, namus išpuošiu... Strazdanotos pušys, kiek pakrypusios obelys. Išminsime dar vieną naują takelį, Nauju keliu į neatrastą žemę. Dar labiau pažinsime kas viduj giliai, Drąsiai apsikabinę po visatos skliautais. Šiltais delnais - uždengsiu tavo akis.
Kad vidumi, pajusčiau giliai, kas esi. Manoj širdy pažadinai žmogų, Kuris dievu ir meile apdovanotas. Vilnija pievos, primena jos man tavo plaukus. Beribis dangus, po kuriuo svajojom kartu. Priminki prašau, man tas skaisčias svajas, Apie atvirumu ir meile pripildytas erdves. Esi man kelias, takas ir šiaurinė žvaigždė. Miriau šimtus kartų, su aušra petekėt. Šienpjovys suka žiemos ratą, Galanda dalgį, audžia mano sapną. Kur su rytojaus saulė naujai suspindės žvaigždė. Išeis giliau, dar giliau gyvenimu tekėt. Gyslomis, šaltiniais ir požeminiais baseinais, Į pačią esmę širdimi suskambėti. |
Archives
October 2020
|