Ilgesy, mielas mano drauge,
Žingsniams sustojus, priverti sielą virpėt. Ilgų vasariškų vakarų, Besidraikančias pievomis svajų. Virpančių gitarų stygų, Sutartinėmis apsijungusių draugų. Paslaptingų žvilgsnių ir jautrių prisilietimų, Žodžių - turinčių virš tūkstančio reikšmių. Kaip gera sustoti, Tyliai įsiklausyti kuo virpa širdis. Varvekliu tirpsta žiema, Slysta gilyn į žemę budint. O jų būta tiek daug, prisiminimų, žmonių, Artimųjų ir dar artimesnių... Tad ko vėl ilgiuosi, ką žada nuostabus rytojus? Kame prasmę šiandien surast?
0 Comments
būna... nusisuku nuo vidinės šviesos...
pažaliavusi gailesčiu, susisukusi laukiu rasos... būna... noriu garsiai kalbėti, leisti išminčiai lietis, bet žodžiai užspringsta gerklėj ir nežinau nuo ko pradėti... būna... rytinei saulei pašvietus, norėti sugrįžti nakčia, skrieti belaikėje erdvėje, kur kūnas juda palengva... būna... kad suvokiu, kad esu visumos darna, kad paskirtis mana būti bendrume... būna... įkvėpus pavasarinio ryto, širdis suspurda džiaugsmu ir visą pasaulį apkabinu jausmu... būna... aplanko įkvėpimas, tyras, kūrybos pripildytas, laukiantis kada bus išrašytas... būna... pildosi svajonės, atvira širdimi išsiilgusios klajonės... būna... pasidaro tylu, skambančių upių nutiestu taku... būna... Saugoki, apkabinsiu stipriai.
Širdį it būgną grosim nakčiai, Savo kūna aptrauksim gyvasties oda. Kad vėl prisiminti... Protėvių daina Dar vieną šokį nuo pradžių Aš... Tau dovanosiu tylumoje. Banguoti noris į jūrą, vandenynuose, Veski į ten kur pabaigos pradžia. Aš tau sakysiu kartosiu, Kur apsiviję plaukai ir gyvenimu liejasi alsavimai, Lai tai bus pradžia, drąsiai, Tik laikyki stipriai, dar arčiau... Laukinės jos pievos,
Plaukuose įpintos varnalėšos ir viksvos. Dilgelėmis austa suknia, Vilkės akys žvitrios nakty. Talpina savyje naktį ir dieną. Ji nėra tik švelni ar grubi. Rauda gebanti sugriauti miestus, Kad vėl iš naujo aušrą tekant pasitikt galėtų. Kaukianti į naktį, piešianti žvaigžde. Kodėl tik švelnus balsas, kodėl tikies, kad nusilenks... Priimki mirtį joje. Baisią, tarškančiais kaulais, smirdančia smala. Pavydžią, negražią, bet tau juk skirta... Stiprybe apsijuosęs, puikybę praradęs. Sugrįžę vėl prie pasaulio įsčių, prie laukiniu ištakų šventų. Susijungė vėl pirmapradžiai. Drąsiai priimdami tamsą ir šviesą, Įsukę savimi darną dviese... Jėgą į keturias pasaulio kryptis. Čia jis, čia ji, ištekėjusi upė vandenyne. |
Archives
October 2020
|