Aušroje, toliuose rytų,
Bunda pasaulio naujos viltys. Delnais į kamienus medžių, Nepasiekią manęs jų mintys, Supuoja mane gamtos gaiva. Ant rankų neša artima mama. Pievomis, kurios šį rytą kiek kitokios. Šiandien jos traška po kojomis... Glosto pėdas, šlaunis... Iš klevo delnų tirpsta naktis. Teka akimis, plaukais, pirštais... Krūtinėje suspurda širdis.
0 Comments
Tu tokia... užgniaužianti kvapą...
Pasibeldusi į širdies duris, Priverti įkvėpti gyvenimo. Pamiršti visus pragmatiškumus... Kultūrinės logikos vingius... O kodėl jie bando tavimi vadinti, tai... Kas tavęs visiškai neprimena... Gal išsiilgę? Ir kažkas viduj kužda, kad esi reikalinga... O būna, kad pažadini žmonių širdis, Tik tos širdys mažos... Jos neparuošusios tau vietos... Veidai ištįsę pasilieka... Pilni pasimetimo, tuštumos... Jie nesuprato, kas įvyko... Dar nemoka tavęs saugoti, Priimti kaip brangiausio šeimos nario. O yra tokių, kurie drąsūs, Prisipildę gyvenimo džiaugsmo Stebi kylančią saulę, Paruošę save dovanoti... Dovanodami save, jie žino, Liks jų savastis gyva, Apjungusi visas visatos energijas. Apglėbę vienas kitą suksis. Jie lengvi, laksto per pievas, Jų rankos plečiasi į pasaulio horizontus. Jiems nebereikia galvoti apie norus, Jų kūryba yra aukščiausios formos. Gūdžioj nakties girioj,
Kur eglės užbūrusios šviesą, Amžinoj tamsoj sukasi Ir laukia kada susikurs. Erdvė beribė ji moters, Vilku kaukiančiu į naktį. Kraujo upėmis teką Į žemės centrą... Vilties vedamos tamsoje tyliai laukia, Kol pasaulis bus pasiruošęs priglust prie širdies. Tyliai kartoti susikūrimo maldą, Iš giliai pasakyti atleisk. Nurims tada šiauriniai vėjai, Klubai vėl moterų laisvai judės. Jos lūpomis tars, kad myli, Miglas išpūs iš erdvės. Svajoju apie beribę laisvę,
Kur meilė turi vietos pildytis laisvai. Vilnyti pievomis, sodintis medžiais, Pildyti žemę šiltais juokais. Svajoju, kad būtų mažiau "reikia", O širdis ryte pabudus dainuotų "noriu". Iš tylos vandenų išnirus, Būtų pilna idėjų kuriančių, gražių. Svajoju, kad jis saugotų, Drąsa įkvėptumėm visus aplink. Gyventi kiek arčiau gamtos, Darna pripildytumėm dangų. Svajoju apie vidinę laisvę, Kuri vestų kiek arčiau Dievo kūrinių, Kad širdis skambėtų meile, Takeliu tipenančius vaikus... Jie neša ant rankų pasaulius,
Ramūs veidai ir platūs pečiai. Jie saugo tai ką myli, O myli drąsiai visais veidais. Atviri jų balsai vilnija laukais, Miškus jie sodina... Čia auga sveikiausi vaikai... Jie tikri, pilnumoje spindi savim... Jie drąsiai pasitinka dualumą, Savimi jaučia, kad viskas vienis vis tiek. Pabudę iš amžino miego, Jie moka mylėti širdim pilnomis . O jos brangina nešančias rankas. Nešioja mažuosius atlantus. Jos užburia gražiosiomis dainomis. Jomis teka pasaulio viltis. Taip linguoja jų valtys, Pasaulio vandenimis manevruoja. Džiaugsmo žuvimis apsupti, Gyvenimo vagomis vingiuoja. Išgyvenu, kad tau skaudėjo,
Už tuštumą, kuri kadaise buvo svajomis... Pirštais tekantis per plaukus, Beribis, mylintis, degantis ugnim... Skaudu man, kad neišsipildei, Kad išgyvenai giliai, giliai... Paleidęs svajones rymojai, Pripildytas upelių vandenimis. Apkabinu aš tavo skausmą, Praeity išgyventą ne su manimi. Man tokį artimą ir tikrą, Esi stebuklas, toks arti... Trapu man prisiliesti, Norisi tyliau, kad tik išgirst... Prispausti ausį prie kamieno, Pavasarėjus skambi žvaigždėmis. Tyliai. Mama aš Berto...
Girdi kaip arti... Tyliai. Juk tik tada laiminga Iš ašies į aplinką suki... Korius it bitės. Cykiai. Gamtoje išsitiesus, Plečiasi kūnas į pievas, Laukus, į mylimojo delnus. Išgirski mano žodžius... Tu pati... išgirski savo žodžius. Taip tyliai, bet aiškiai kuždu. Tu esi. Esu jau. Belskis į mano duris. Atsiversiu. Visatai vertinga tik tai, kas amžiams. Sodinki medžius... dabar. Tyliai... Sodinu... Esu nekantri, ypatingai nekantri...
Kaip pavasarinis karklas, Truputėlį šilumos paragavęs Pasiruošęs išsprogti. Esu kantri, labai kantri, Tiek norų paleidusi, atsisveikinus. Žiūrėjusi ilgėsingai į jūrą, Patikėjus, kad tai į gerą. Esu audringa, kaip vandenynas, Didžiosiomis bangomis pakilus, Pasiruošusi sugriauti miestus, gyvenimus. Pokyčiams atvėrus vartus... Esu rami, kaip žiema, Tyloj užsidarius, megztinį megzdama... Šiltais raštais kambarį pildydama, Naują gyvenimą kurdama. Tai aš... visuma... Kurios tiek daug... Priimki mane... visą... Tokią kategoriškai pasirinkusią būti gyva... |
Archives
October 2020
|